AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Lietuviška gaida. Aktualumo paieškos

Tarptautiniam aktualiosios muzikos festivaliui „Gaida“ pasibaigus

 

Lukrecija Petkutė
Nr. 40 (1054), 2013-11-01
Nors šių metų festivalis nepasižymėjo renginių gausa, likus daugiau nei savaitei iki atidarymo koncerto laikraščiuose, internetiniuose portaluose šmėstelėjo anotaciniai straipsniai, o radijo bangomis sklido organizatorių balsai, vienu balsu teigiantys, kad šių metų „Gaida“ ypatinga – joje bus koncentruojamasi į tiek daug dalykų, kad kiekvienas klausytojas programoje ras savo skoniui tinkantį renginį.
Pagrindine festivalio figūra tapo kompozitorius Mauricio Kagelis (1931–2008). Provokuojantis Kagelio portretas buvo eksponuojamas jo kūriniais „Repertoire“ (1970), „Dressur“ (1977) bei „grynosios muzikos“ partitūrose – „Trečiajame etiude“ dideliam orkestrui (1996) ar „Broken Chords“ (2002). Iškart atkreipiau dėmesį į pateiktų kūrinių sukūrimo datas. Ar gali šių dienų aktuali muzika būti parašyta praėjusiame amžiuje? Kodėl organizatoriai pasirinko būtent šį kompozitorių? Juolab kad išvardytųjų kūrinių įrašai (atlikimo kokybe aplenkiantys gyvai girdėtus „Gaidoje“) yra lengvai pasiekiami visagalio interneto platybėse. Šie keli aspektai lėmė mano pasirinkimą recenzijoje nesigilinti į M. Kagelio kūrybą, o ieškoti kitos, aktualesnės temos.
Spaudos pranešimuose teigiama, kad pagrindinės šiųmečio festivalio temos – muzikinis teatras, veiksmas bei teatras muzikoje. Šios temos šmėsteldavo visuose koncertuose, labiausiai – atidarymo koncerte skambėjusiame kompozitoriaus Tan Duno Koncerte popieriui ir orkestrui, taip pat programoje, skirtoje Richardo Wagnerio 200-osioms gimimo metinėms „Wanderer, post-scriptum“, tarptautinio „El Cimarron“ ansamblio koncerte ir jau minėtame M. Kagelio spektaklyje „Repertoire“. Kaip teigiama, „Gaida“ – aktualiosios MUZIKOS festivalis. Gaila, kaip tik muzikos, o ne teatro, visuose išvardytuose teatrinę temą užkabinančiuose renginiuose labiausiai ir pritrūko.
Manyčiau, visi sutiks, kad sėkmingiausiais ir daugiausiai įspūdžių palikusiais festivalio koncertais tapo perkusininkų „Kroumata“ ir „Hagos mušamųjų“ pasirodymai. Jų atliekama muzika tapo tikra atgaiva ausims ir itin kokybiškai įgyvendino muzikinius uždavinius. Vienintelis dalykas, kurio trūko šiuose koncertuose, – lietuvių kompozitorių premjerų.
Pagauta smalsumo suskaičiavau – festivalyje skambėjo 6 lietuvių kompozitorių premjeros. Atrodo mažoka, ypač atsižvelgiant į tai, kad „Gaida“ laikoma rimčiausiu šiuolaikinės muzikos festivaliu Lietuvoje, o jos atsiradimo istorija glaudžiai susijusi su misija aktyvinti lietuvių autorių kūrybos sklaidą. Galime prisiminti, kad anksčiau festivalis paskatino atsirasti daugybę puikių, vėliau net tarptautinę šlovę pelniusių kūrinių.
Galiausiai nusprendžiau, kas gi, jei ne lietuviškos premjeros, yra aktualiausia šiame festivalyje? Todėl toliau pabandysiu plačiau pristatyti kiekvieną iš jų.
Žibuoklės Martinaitytės „Horizontai“ (atliko Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigavo Martinas Ozolinis) jau nuo pirmųjų taktų mane sužavėjo pasirinktų tembrinių priemonių ir specifinių atlikimo technikų arsenalu, o kartu buvo išlaikytas grynas, neperkrautas simfonijos skambesys. Patiko, kaip kompozitorė valdo ir suvokia formą. Simfonijoje buvo eksponuojamos dvi skirtingos medžiagos, kurių kontrastus pasitelkusi autorė ir formavo kūrinį. Sužavėjo kompozitorės gebėjimas kontroliuoti laiko tėkmę. Pakerėjo orkestro tutti meistriškai paruoštas tylusis violončelių epizodas, kuris, mano manymu, tapo viso kūrinio kulminacija (prisiminiau Beethoveno mėgtas tyliąsias kulminacijas).
Vienintelis elementas, kuris šiek tiek blaškė – repetityvus perkusinio instrumento krotalių skambėjimas. Šio instrumento dinamika yra gana ryški, todėl netgi sėdint paskutinėse balkono eilėse jis girdėjosi garsiau už visą orkestrą ir kiek įkyriai rėžė ausį. Vis dėlto Ž. Martinaitytės kūrinį drąsiai galima laikyti vienu iš geriausių viso festivalio kūrinių.
Tomas Kutavičius kūriniui „Dieviškas šėlas“ fortepijonui ir simfoniniam orkestrui (pianistas Daumantas Kirilauskas ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigavo M. Ozolinis) kaip motto pasirinko Platono dialogo „Faidras“ ištrauką: „Taigi nebijokime jo [dieviško šėlo] ir tenegąsdina mūsų jokia kalba, bauginamai tvirtinanti, jog vietoj sujudintos sielos draugo verčiau pasirinkti blaiviai mąstantį.“
Kūrinį puikiai atskleidė pianisto Daumanto Kirilausko atliekama sudėtinga fortepijono partija. Visi akademinės muzikos pasauliu besidomintys smalsuoliai jau yra įsidėmėję D. Kirilauską kaip nepriekaištingai technišką ir muzikalų pianistą bei puikų šiuolaikinės muzikos interpretuotoją. Stebėtinai švariai atlikdamas pasažus D. Kirilauskas sėdėjo ramiai ir santūriai, nedarė jokių grimasų, jokių nereikalingų judesių. Kūrinio pabaigą lydėjo publikos susižavėjimo šūksniai ir galingos ovacijos. Net suabejojau, kiek aplodismentų skirta atlikėjui, o kiek kūrinio autoriui? Manau, kad sukurdamas tokią sudėtingą fortepijono partiją ir pasirinkdamas gerą pianistą kompozitorius vienareikšmiškai išlošė, nes jeigu kūrinys būtų buvęs, tarkime, tik orkestrui, galėtume pastebėti, jog orkestro tembrų, štrichų ir dinamikos skalė čia siauresnė nei, pavyzdžiui, Ž. Martinaitytės „Horizontuose“.
 
Galime sakyti, kad Tomas Kutavičius, kitaip nei Ž. Martinaitytė, labiau gilinasi į medžiagos struktūrą, loginius muzikinių aukščių išsidėstymo ryšius, o akustinį skambesį dažnai patiki atsitiktinumui. Įtariu, jog tam (kaip ir savo ankstesniuose kūriniuose) jis naudoja serijinę komponavimo techniką, nors šį kartą ji gudriai slėpėsi džiazo harmonijos skambesyje. Viena iš serialistinės muzikos užuominų galėtų būti labai ilga orkestro įžanga, kurioje demonstruojama garsų seka priminė naujosios Vienos mokyklos atstovų naudotas serijines struktūras. Kadangi dar prieš prasidedant festivaliui sklandė gandai apie beprotiškai sudėtingą fortepijono partiją, pagalvojau, kad autorius galėjo specialiai sukurti tokio ilgio įžangą tam, kad klausytojai pradėtų nekantriai laukti fortepijono garsų. Jų sulaukus, mano nuostabai, suskambo panaši serija, tik šį kartą ji buvo apgaubta spalvinga džiazo skraiste. Vėliau fortepijono partija intensyvėjo, kartu su ja garsiau užgrojo ir orkestras, kol galiausiai prasivėrė nematomos durys ir serializmo kvapas iš kūrinio išgaravo.
Ritos Mačiliūnaitės „Feedbacks of Poetry“, atliktas tarptautinio „El Cimarron“ ansamblio narių (baritono Roberto Kollerio, fleitininko Davido Gruberio ir perkusininko Ivano Mancinelli), buvo visiškai kitokios stilistikos nei minėti kūriniai simfoniniam orkestrui. Čia vyravo gausybė teatrinių elementų, juos sustiprino Jono Meko abstrakčių tekstų fragmentai bei subtili elektronika. Kūrinį sudarė dvi dalys – pirmoji imitavo repeticiją, o antroji koncertą. Mane sužavėjo tai, kad R. Mačiliūnaitė publikai neleido jaustis patogiai, atliekant jos kūrinį klausytojai sutriko – kas čia vyksta, ar atlikėjai klysta iš tiesų, ar taip turi būti? Publikai pripratus prie „nekoncertinio“ veiksmo scenoje vienas iš atlikėjų pranešė, kad dabar atliks Mačiliūnaitės kūrinį... Tada salėje kilo dar didesnis šurmulys, juk jeigu Mačiliūnaitės kūrinį atliks tik dabar, tada kas skambėjo anksčiau? Įprasto koncerto atėję pasiklausyti žmonės jautėsi tarsi apgauti arba kažko nesupratę. Po koncerto kai kurie klausytojai aiškino nesupratę, kada išvis baigėsi Mačiliūnaitės kūrinys, o kada prasidėjo M. Kagelio kompozicija. Mano manymu, tokie muzikiniai-teatriniai išbandymai išlepusiai mūsų šalies publikai yra labai naudingi ir festivalio organizatoriai tikrai neapsiriko užsakę parašyti šį kūrinį būtent R. Mačiliūnaitei.
Gaila, bet Ryčio Mažulio valandos trukmės kūrinio „Septem Sermones“, sukurto pagal C.G. Jungo tekstą „Septyni pamokymai mirusiesiems“, neišgelbėjo kultinio vyrų vokalinio ansamblio iš Jungtinės Karalystės „The Hilliard Ensemble“ atlikimas. Kūrinio idėja gana stipri (kolektyvinė pasąmonė perkeliama į muziką – kiekvienas gyvai panaudotas žodis daugybę kartų kartojamas ir transformuojamas virtualių (elektroninių) balsų („mirusiųjų chorų“), tačiau trūko kūrinio skambesio išpildymo. Vokalinės partijos buvo ganėtinai nuobodžios ir monotoniškos, taip pat kilo įtarimas, kad dainininkai nesijautė patogiai, jie vis žvilgčiojo į kolegų partijas, tarsi tikrindami, ar vis dar dainuoja kartu. Matyt, autorius buvo numatęs, kad šitaip gali nutikti, todėl retkarčiais pasigirsdavo elektroniniai varpo dūžiai, kurie, mano manymu, buvo ne kas kita, o signalai gyviesiems atlikėjams. Taip pat nepasiteisino elektronikos panaudojimas, kolonėlės buvo per toli viena nuo kitos ir labai trūko garsų sklidimo krypčių kaitos (priekinėse kolonėlėse skambėjo gyvi vokalistų balsai, violončelės ir dalis modifikuotų „mirusiųjų chorų“ balsų, o iš galinių kolonėlių sklido labiau transformuoti garsai, kurie kartais priminė gaudesį, kartais varpų skambėjimą, retsykiais priartėdavo prie gyvo balso). Kadangi garsai visad sklido iš tų pačių pusių, visi klausytojai kūrinį girdėjo skirtingai. Labiausiai pasisekė tiems, kurie sėdėjo salės viduryje. Prasčiausiai – tiems, kurie sėdėjo šonuose. Mane šiek tiek erzino per visą kūrinį ta pati violončelių medžiaga, tik keičiami atlikimo būdai. Vis kita technika griežiami epizodai buvo ganėtinai ilgi ir, nepaisant keitimų, skambesys atsibodo. Na, o kūrinio trukmė tapo tikru išbandymu ne tik atsitiktinai į koncertą užklydusiems smalsuoliams, bet ir šiuolaikinės muzikos mėgėjams bei profesionalams...
Loretos Narvilaitės premjeroje „Miesto labirintas“ (atliko sopranas Lauryna Bendžiūnaitė, skaitovas Darius Meškauskas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno) kuriama garsų erdvė – tai pominimalistinis, urbanistinis peizažas, pagrįstas įvairaus intensyvumo orkestrinių spalvų blokų kaita. Pirmiausia dėmesys krypo į prastą skaitovo ir dainininkės įgarsinimą, kuris trukdė kokybiškai klausytis kūrinio. Visiems bent kiek akustiką išmanantiems klausytojams užkliuvo tai, kad įgarsinimo kolonėlės buvo pastatytos už orkestro. O būtent šiame kūrinyje orkestras pasižymėjo gana tiršta faktūra, dainininkei ir skaitovui prasimušti pro galingą orkestro skambesį reikėjo ne tik labai geros dikcijos, bet ir kokybiško įgarsinimo. Taip pat trūko lankstesnio orkestro prisitaikymo prie solistų. Orkestro partija šiame kūrinyje yra antrame plane, muzika gana repetityvi ir skirta ne užgožti solistus, o sukurti tam tikrą nuotaiką, kurioje skaitovo tariami žodžiai ir dainininkės melodijos įgautų dar daugiau prasmės. Man labai patiko kompozitorės pasirinkta tembrinė ir harmoninė viso kūrinio medžiaga, tačiau dėl balanso trūkumo turėjau klausytis arba vokalo ir skaitovo partijų, arba orkestro. Tikiuosi, autorė dar išgirs kokybiškiau įgarsintą savo kūrinį.
Lietuviškųjų premjerų virtinę vainikavo muzikalumu pasižyminčio Anatolijaus Šenderovo kūrinys „Ya lali“ sefardų dainininkei ir dviem orkestrams. Festivalio lankstinuke teigiama, kad šį kūrinį inspiravo charizmatiškoji italų dainininkė ir poetė, sefardų giesmių atlikėja Miriam Meghnagi, kuri ir atliko pagrindinę kūrinio partiją, o jai talkino Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, papildytas keliais kviestiniais atlikėjais: saksofonininku Liudu Mockūnu, akordeonistu Raimondu Sviackevičiumi ir perkusininku Arkadijumi Gotesmanu. Kūrinys pripildytas teatrinių elementų – pradedant nuo netradicinio orkestro išdėstymo scenoje, varinių instrumentų perkėlimo į balkoną ir baigiant keičiama solistės apranga. Galbūt galima papriekaištauti A. Šenderovui, kad jo muzikinė medžiaga priminė ne originalų kūrinį, o sefardų giesmės pritaikymą simfoniniam orkestrui, bet kompozitorius į šios giesmės akustinį skambesį žvelgė teisingai ir priėmė daugybę įtaigių meninių sprendimų. Todėl kūrinys, nors ir turėdamas paprastesnę idėją nei R. Mažulio „Septem Sermones“, buvo kur kas geriau meniškai atliktas ir sulaukė gausių publikos ovacijų.
Linkėdama sėkmės festivalio organizatoriams, tikiuosi kitąmet išgirsti įvairesnių sudėčių ansamblių, dar daugiau tikrai aktualios muzikos ir lietuviškų premjerų.

 

Į viršųĮ VIRŠŲ