AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Tokia muzika neliks tik popieriuje

XXIII aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ pradžios koncertas

 

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 39 (1053), 2013-10-25
Jau keletą metų aktualios muzikos festivalis „Gaida“ pasirenka centrinę temą ir plačiau pristatomą autorių. Nuo 2009 metais sumanytos „Miesto“ temos per 2011-ųjų „Minimalizmą – maksimalizmą“, 2012-ųjų „Erdvę“ šiemet stabtelėta prie muzikos teatro (teatro muzikoje), veiksmo, muzikos vizualizavimo rakurso. Tokiai tematikai puikia tinka ir pasirinktasis „pagrindinis“ festivalio autorius – Mauricio Kagelis (1931–2008), į Vokietiją jaunystėje atvykęs vokiečių kilmės argentinietis, muzikinio avangardo kontekstuose išsiskyręs vizualių ir teatrinių elementų manipuliacijomis, muzikos kūrinio, kaip dramatinio veiksmo, interpretavimu. Beje, žymusis kompozitorius beveik paskutiniais savo gyvenimo metais (2006) lankėsi „Gaidoje“, kur jo diriguojamas kolektyvas „MusikFabrik“ atliko ciklą „Vėjų rožės pjesės“.
Fantazija, humoras, netikėtumas – M. Kagelio kūrybos bruožai (jau vien ko vertas jo kūrinys ir paties sukurtas filmas „Ludwig van“, pribloškiantis karčia satyra ir „švento“ Europos muzikos paveldo permąstymo paradoksais). Tačiau „Gaidos“ festivalio pradžiai (spalio 18 d.) buvo pasirinkta tradicinė „grynos“ muzikos (kas mane šiek tiek nustebino) M. Kagelio partitūra – Etiudas Nr. 3 dideliam orkestrui. Tai vienas iš trijų etiudų (I sukurtas 1992 m., II – 1995–1996 m., III – 1996 m.), pasižymintis saikingu siurrealizmo prieskoniu, kur ironiškais ar teatriniais eksperimentais nė nekvepia. Išgirdau neabejotinai puikiai „suręstą“ repetityvią, tirštos faktūros muziką, kupiną masyvių disonansų ir dinaminių bangų. Vis dėlto kūrinio muzikinė medžiaga, kad ir be papildomų atrakcijų, orkestrams yra kietokas riešutėlis. Festivalį pradėjęs Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, kuriam nebe pirmą kartą dirigavo mūsų publikos pamėgtas latvis Martinas Ozolinis, ne iš karto pademonstravo reikiamą kokybę. M. Kagelio Etiudo įprasminimui pritrūko dramatinės įtampos, tempo (bent jau lyginant su neseniai internete klausytu Baden Badeno orkestru) ir sklandesnio kūrinio visumos aprėpimo.
Per Etiudą įveikęs lietingo ir šalto vakaro sąstingį, toliau orkestras demonstravo susiklausymą ir meistriškumą, o dirigentas – visišką muzikinės medžiagos suvaldymą ir gilią muzikos pajautą. Tad M. Ozolinio ir valstybinio simfoninio orkestro bendradarbiavimas ir vėl pasiteisino. Beje, toks gana brandus „produktas“ retokai išgaunamas pirmą kartą atliekant visiškai naujus kūrinius. Tą vakarą pasaulines premjeras pateikė du lietuvių autoriai – Niujorke gyvenanti Žibuoklė Martinaitytė ir vilnietis Tomas Kutavičius.  
Žibuoklės Martinaitytės „Horizontai“ simfoniniam orkestrui intrigavo kine ir literatūroje aptinkama idėja vienu metu pateikti kelias dramaturgines linijas, kelis siužetus. Prieš premjerą pakalbinta kompozitorė papasakojo, kad jau iki festivalio užsakymo brandino kūrinio idėją, kurios esmė – kelių skirtingų muzikinių naratyvinių linijų koegzistavimas. „Įkvėpimą radau filmuose „Valandos“ („The Hours“, rež. Stephen Daldry, – red. past.), „Debesų žemėlapis“ („Cloud Atlas“, rež. Andy Wachowski, Tom Tykwer, – red. past.) ir italų rašytojo Italo Calvino knygoje „Jeigu keleivis žiemos naktį“. Tai daug pasakojimų, kurie keičia vienas kitą, sunku suprasti, kaip jie susiję, o mes atpažįstame tik tai, jog po kiek laiko išnyrantis epizodas yra to paties pasakojimo dalis, jo tęsinys. Pamažu mūsų sąmonė sukuria tas nuoseklias linijas, nors iš tikrųjų to nuoseklumo ten nerandame. Mano kūrinyje yra kelios pagrindinės muzikos, kurias sudėjau į vieną vietą. Jos gana skirtingos, kiekviena su savitais dėsningumais. Nors visi naratyvai vyksta vienu metu, klausytojas tuokart girdi tik vieną iš jų. Pavyzdžiui, vienas muzikinis objektas statiškas, jį prie klausytojo „priartinu“ ir vėl nutolinu, kita linija – labiau repetityvinė, ten juntamiau kinta harmoninis pagrindas“, – pasakojo Ž. Martinaitytė. Kompozitorė prisipažino, kad iš esmės savo muzika ji siekia pasakoti istoriją, perteikti žmogaus vidinių būsenų seką. Anot jos, „orkestras tokiai idėjai – tinkamiausia priemonė. Orkestras, kaip ir pats gyvenimas – tirštas, daug skambesio, klasterių, kurie skamba vienu metu.“ Ar suskambėjo šios sumaniai supintos formos ir siužetai? Tiesą pasakius, dirigentas tikrai didvyriškai sugebėjo suvaldyti šią labai sudėtingą medžiagą, nors savo racionalia ramybe gal kiek ir stabdė vietomis įsisiūbuojančią emocinę įtampą. Tačiau tembrų spalvų dėmės, jų kaita (primenanti modernizmo klasika tapusią Klangfarbenmelodie techniką), fragmentuotos orkestrinės faktūros kontrastai skambėjo gana raiškiai. Kulminacinės kūrinio vietos, finalinis tutti su varpais kėlė vos ne „Dies Irae“ aliuziją, o kulminacijų atoslūgiai efektingai kontrastavo styginių glissando ir flažoletais, tarsi perteikdami žmogaus psichologinio nuovargio ir susitaikymo būsenas. Ž. Martinaitytė ir savo naujausiu kūriniu patvirtino stovinti ne akinančių modernistinių technologijų pusėje, o akustinės muzikos lauke, ir kviečianti į būties kelionę nežinomo horizonto link. Nors tokia kūryba ir neturi nieko bendra su festivalio tema – instrumentiniu teatru, vidinė šios muzikos dramaturgija nė kiek nenusileidžia modernioms teatro, kino ar literatūros formoms, kurias tikrai vykusiai bandyta perkelti į muziką.
Iškart po „Horizontų“ skambėjusi muzika, kaip ir jos sukūrimo idėja, buvo visiškai kitokia. Tomo Kutavičiaus kūrinį fortepijonui ir orkestrui „Dieviškas šėlas“ įkvėpė Platono dialogo „Faidras“ mintys. Sudėtingas, turiningas, koncertiškai efektingas kūrinys buvo brandintas gana ilgai, jį atlikti anksčiau kviestas kitas atlikėjas vis dėlto nutarė pataupyti ir rankas, ir kantrybę. Dabar galima tuo tik pasidžiaugti, nes šiuo atveju pasitvirtino išmintis, jog kiekvienam kūriniui ateina savas laikas ir savo atlikėjas. Pianistui Daumantui Kirilauskui ribų nėra, neįveikiamos muzikinės medžiagos taip pat. „Taip, fortepijono partija sportiška“, – „Gaidos“ festivalio pristatyme pripažino D. Kirilauskas. Tačiau, anot jo, kūrinys skamba koncertiškai, jaučiama stipri jo energija, o T. Kutavičius, kitaip nei daugelis kompozitorių, šiuolaikinės muzikos „formules“ sugeba paversti gyva muzika.
Išties, kūrinys išsiskyrė labai juntama ritmine pulsacija, gyvybe, improvizacine dvasia (atrodo, T. Kutavičius pagavo „Faidro“ idėją atskleisti amžiną idėjų ir daiktų cirkuliaciją), nors pati medžiaga paradoksaliai reikalavo tiesiog preciziško tikslumo. Klausantis buvo juntami trys kūrinio plėtros etapai. Iš pradžių tyliai „zirziančiame“ styginių fone išryškėdavo melodijos užuomazgos, o fortepijonas su pavieniais akordais tik kur ne kur (ritmiškai komplikuotose vietose) įliejo savo štrichų. Antroje kūrinio fazėje pianistas jau galėjo pasireikšti visa jėga. Virtuoziniai pasažai, iš garsoraižių „brėžiamos“ melodinės linijos ir skirtingi orkestro bei fortepijono sluoksniai sudarė tirštos, sodrios muzikos įspūdį, tačiau ši masė buvo sonoristiškai maloni ausiai, skoningai išnaudoti visi tembrų atspalviai, instrumentų galimybės, štrichai. Trečias etapas kunkuliavo akcentuoto ritmo repeticijomis, aštria motorika, džiaziniais vingiais. Čia jau tikrai nebūtų išsiversta be tokio muzikavimo meistro kaip D. Kirilauskas, kuris įpratęs su orkestru nardyti ir Chicko Corea ritminiuose pasauliuose. Pianistas tiesiog azartiškai perteikė tą kompozitoriaus užkoduotą intriguojančią ritmo formulių žaismę, kuri pavyksta tik dėl nepaprasto dėmesio bei technikos. Dar nuostabiau, kad solisto azartui nė kiek nenusileido orkestras, pasiekęs maksimalią darną tempo, ritmikos ir raiškos atžvilgiu.
Griaudžiant aplodismentams teko pripažinti, jog šio kūrinio premjera tapo tikru įvykiu ir labai darnaus bei produktyvaus kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdžiu, kai autorius ir pianistas ne tik vienas kitą supranta, bet ir abu vienodai drąsiai pasineria į raiškos (ir saviraiškos) paieškas, neapsunkindami klausytojų savo pastangomis, o priešingai, leisdami mėgautis ta retokai girdima kokybiška muzikavimo laisve, kurios kompozitorius pasisėmė iš savo, kaip puikaus džiazo pianisto ir įvairių muzikinių projektų autoriaus bei dalyvio, patirties, o pianistas – iš brandžių, retų, ne kiekvienam įkandamų programų nuo J.S. Bacho iki džiazo.
Finalinis vakaro kūrinys (įtariu, sutraukęs didžiąją klausytojų dalį) leido atsipūsti nuo intelektualiosios muzikos išgyvenimų ir atsipalaidavus mėgautis mušamųjų instrumentų (tarp jų ir popieriaus įvairiais pavidalais) „bakchanalija“ ir vizualiais muzikinio veiksmo aspektais. Suskambo svarbiomis premijomis visame pasaulyje apdovanoto kinų kompozitoriaus Tan Duno Koncertas popieriui ir orkestrui („Paper concerto“, 2003). Ne veltui tokio patrauklaus kūrinio pasaulinė premjera įvyko Walto Disney’aus koncertų salėje Los Andželo filharmonijoje ir netrukus pasklido po didžiausias pasaulio scenas. Puiku, kad nors po dešimtmečio ir mūsų publika gyvai išgirdo bei išvydo šį projektą.
Koncertas popieriui – tai dalis Tan Duno įgyvendinamo „organinės muzikos“ (išgaunamos iš mus supančių daiktų – vandens, popieriaus ar keramikos) kūrybos ciklo. Scenoje pakabinti ilgi popieriaus lakštai suteikė tarsi apibrėžtą erdvę muzikai ir atrodė gana teatriškai, lyg dekoracijos. O pagrindine „spektaklio“ veikėja, žinoma, buvo puiki jaunos kartos perkusininkė Beibei Wang, – ji grojo ne tik lakštais, bet ir vėduokle, skėčiu, popieriniu maišeliu (sprogdino ritmo akcentus) bei kitais popieriniais atributais ir taip sugebėjo išgauti įvairių tembrų bei ritmų „simfoniją“. Jai prie lakštų sėkmingai talkino mūsų perkusininkai – Gediminas Mačiulskis ir Sigitas Gailius. Beje, orkestre sėdinčio perkusininko Pavelo Giunterio įnašas į kūrinio energinę pulsaciją taip pat neliko nepastebėtas.
T. Dunas kūrinyje derina keletą skirtingų akustinių scenarijų, pavyzdžiui, skambesio scenoje ir salėje antifoną, orkestrinių ir organinių garsų kontrastus, plataus diapazono dinamines pakopas, sustiprinto ir natūralaus garso santykį ir t.t. Šie muzikos „judėjimo“ erdvėje bandymai labai įdomūs. Tačiau bendras įspūdis apie šį kūrinį susidarė, tiesą sakant, dvejopas. Viena vertus, stebino puiki idėja iš popieriaus sėkmingai išgauti muziką (ir ironiškai paneigti, kad kartais muzika lieka tik popieriuje...), bandymas popierių traktuoti ne tik kaip instrumentą, bet netgi kaip gyvą organizmą, prabylantį ir ritmiškai, ir melodiškai, nelyginant koks paukštis ar kas nors panašaus. Kita vertus, pats muzikinis tekstas, ypač orkestro partija, atrodė gana banali. Tiesa, šioje, pripažinkime, komercinio turinio muzikoje labai skoningai susipynė Vakarų Europos ir kinų muzikinės tradicijos (pats autorius yra pripažinęs Takemitsu, Cage’o ir Šostakovičiaus įtaką), jautėsi net kiek ironiška „klasikinė“ kūrinio forma ir dramaturgija, tvarkingos dinaminės bangos, klasikinis kūrinio dalių (greita – lėta – greita) santykis. Kaip ir dera instrumentiniam koncertui, solistės meistriškumas ypač išryškėjo „solisto kadencijoje“, kur Beibei Wang sužavėjo neįtikėtinai virtuozinius ritmus mušdama pirštais į kartoninį vamzdį. O momentas, kai ir orkestrantams teko pačeženti pirmyn atgal vartomus savo partitūrų lapus, – atrodė netikėtai ir gaiviai.
„Popieriaus koncertu“ „Gaidos“ festivalis pareiškė rimtas pretenzijas į muzikinio veiksmo tematiką, įžvalgų apie kitus koncertus bus kupini kiti laikraščio puslapiai. Bet jau pirmajame koncerte buvo galima justi tam tikras festivalio tendencijas. Šiemet festivalio užmojai kur kas kuklesni nei anksčiau. Neišleistas netgi festivalio vadovas, kuris būdavo neabejotinai naudingas ir ilgam išliekantis išsamios informacijos šaltinis, nevyksta susitikimai su kūrinių autoriais, nesisvečiuoja jokios pasaulinės žvaigždės (net saldu prisiminus, kad buvo atvykę Steve’as Reichas, tas pats Mauricio Kagelis, Michaelas Gordonas, Gavinas Bryarsas, Kaija Saariaho, Horatiu Radulescu, Rebecca Saunders ir kitos įžymybės). Tapęs ambicingu Rytų Europos šiuolaikinės muzikos centru, šiemet festivalis žvilgsnį labiau sutelkia į vietinę publiką ir jaunimą. Viso to nelaikau dideliu minusu ne tik todėl, kad suprantamas „krizinis“ taupumas, bet ir todėl, kad ir kuklesnė „Gaida“ vis tiek žada ir sugeba lūkesčius išpildyti parodydama aukšto lygio naujos muzikos projektus, užsakyti įdomių kūrinių lietuvių autoriams. Kur dar kitur taip draugiškai susibūrę visa tai išgirstume?

 

Į viršųĮ VIRŠŲ