Vieną birželio vakarą knygyne „Keista“, esančiame senamiestyje, būrelis gražaus jaunimo, suburto knygyno darbuotojos Gerdos, keletas vyresniųjų, kompozitorius Teisutis Makačinas, kompozitorius ir aranžuotojas Laimis Vilkončius susėdo pasikalbėti apie nutolusio 9-ojo dešimtmečio laiką, sovietmečio kultūrinio gyvenimo ypatumus, cenzūrą ir kūrybinius siekius, muzikinės technikos stebuklus ir dabarties muzikines aktualijas. Susitikimo priežastis gana keista. Pasirodo, moksleiviško ir studentiško amžiaus jaunuoliai dabar itin susidomėję unikalia T. Makačino plokštele, išleista 1982 m., kuri vadinasi „Teisutis Makačinas. Disko muzika“. Tai ne šiaip šokti skirtos dainos, o saviti, gana sudėtingi kūriniai su giliais žymių poetų tekstais ir, kaip sakė autoriai, „visiškas neformatas“. Dainas aranžavo L. Vilkončius, įdainavo Vilkončiaus kvartetas. Netgi daugeliui vyresniosios kartos atstovų ši plokštelė nėra žinoma, tad dar įdomiau ir prasmingiau ji suskambėjo autorių lūpomis pasakojant išgyventos epochos su visais jos paradoksais akimirkas.
Tarp kūrinių abu kompozitorius klausinėjo smalsi auditorija. Pateikiame šio susitikimo fragmentus.
Ir man, ir daugeliui mano draugų šie disko įrašai tapo aktualūs ir mums labai įdomu pasikalbėti su plokštelės kūrėjais. Tokios plokštelės kaip ši niekur nesu girdėjusi. Gal galėtumėte papasakoti apie laiką, kai ji pasirodė?
Teisutis Makačinas: Kompozitorių gyvenimas ir veikla, kaip ir visas ideologinis baras, buvo nuolat kontroliuojami. Vyko reguliarus meninis gyvenimas, Kompozitorių sąjungoje buvo rengiamos naujų kūrinių perklausos su „ideologijos fronto“ darbuotojais, kurie savo ataskaitose rašydavo, ką gi tie kompozitoriai veikia. Gerai, kai tas „atstovas“ pasitaikydavo protingas ir geraširdis, tai jo ataskaitos mums dirbti netrukdė. Bet jei agresyvus, kaip kad buvo užsipultas Bronius Kutavičius už „Panteistinę oratoriją“? Išoriškai atrodė ramu, o vyko moralinis karas ir buvo daromas baisus spaudimas kuriantiems.
Žinoma, žodžio, kaip tiesioginės išraiškos meno, kontrolė buvo dar griežtesnė. O kas supras, ką mąsto kompozitorius garsais? Čia laisvės buvo kur kas daugiau. Ir kompozitoriai sparčiai judėjo į priekį, perimdami naujus kūrybos metodus, kūriniai buvo atliekami visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje, nors į užsienį ką nors išvežti buvo beveik neįmanoma. Reikėjo nueiti labai sudėtingus kelius, kad kūrinėlis būtų pagrotas kur nors Europoje. Tam padėdavo populiariausi atlikėjai, kuriuos pripažino oficialioji Maskva ir per kurios įstaigas jie reprezentavo „daugianacionalinę“ sovietinę kultūrą. Taip mūsų kūriniai kartais patekdavo ir į platųjį pasaulį.
Laimis Vilkončius: Kodėl mūsų atlikėjai pasaulyje nėra garsūs? Yra viena paprasta priežastis – 50 metų Sovietų Sąjunga neigė vakarietišką muziką ir draudė jos klausytis. Mus, profesionalus, informacija dar pasiekdavo, nors dažniausiai nelegaliais būdais – kažkoks pažįstamas ar draugo teta važiuodavo į Ameriką, Vokietiją, Australiją ir parveždavo kokių nors įrašų – mes tuoj pat sužinodavome ir užsirašydavome į eilę paklausyti. Atsirado juostiniai magnetofonai, lietuviškas „Aidas“ (ko gero, prasčiausia, kas gali būti), taigi atstovėję eilėje įsirašydavome ir galėjome namie klausytis. Mano vaikai ir užaugo su ta muzika – su tais pačiais „The Beatles“, kurie ir man padarė didžiulę įtaką. Bet tokia muzika neskambėjo nei per radiją, nei per televiziją, jos nebuvo galima įsigyti plokštelių parduotuvėje, o jokių kitokių laikmenų nebuvo – tik didžiosios plokštelės, arba mažesnės – vadinamieji „minjonai“.
Kai dirbau filharmonijoje, patyriau, kad nė vienas meno kolektyvas negalėjo išeiti į viešumą prieš tai neperžiūrėtas specialios meno tarybos. Ta pati situacija, kaip sakė maestro Makačinas – jei toje taryboje buvo protingas žmogus, kaip Povilas Dikčius, profesionalus kompozitorius, kuris nesikabinėjo be reikalo, o jo pastabos buvo profesionalios – tuomet pasisekdavo. O kartais ateidavo tokie, kurie vis kažko neleisdavo. Kol nepatikrino meno taryba, viešai niekada negalėdavo pasirodyti nei Vytautas Kernagis su „Dainos teatru“, nei ansambliai „Nerija“, „Vilniaus aidai“, Juozas Tiškus su „Estradinėm melodijom“, nei visi kiti to meto atlikėjai. Buvo sąlyga, jog „tų kapitalistų“ muzikos programoje negalėjo būti daugiau nei 2–3 procentai. Jie skaičiuodavo. Turėjo būti beveik vien tarybinių autorių muzika. Visuomenė ir yra išugdyta „ant tarybinės dainos“.
Estradinę muziką vadinu svinguota muzika – tai apima ir džiazą, ir popmuziką, ir roką. Bėda ta, kad mes galėjome groti klasikus – Bachą ar Mozartą, ir dėl to niekas nesikabinėjo, o svinguotos muzikos bachai ir mozartai gyveno Amerikoje, Anglijoje ir mums buvo uždrausti.
Klasikinės muzikos atlikėjų, kurie kartais niekinamai žvelgia į svinguotą muziką, vadina ją žemiausia saviveikla (pats esu baigęs tuometinę konservatoriją, dabar Muzikos ir teatro akademija), dažnai paklausiu: įsivaizduokite, jeigu jums nebūtų leista groti ir klausytis tikrojo Bacho ar Mozarto? Pagalvokite, kokia dabar būtų akademinė muzika Lietuvoje?
Tokiame kontekste šis vinilas skamba labai novatoriškai. Kas inspiravo būtent tokio stiliaus muzikos kūrimą?
Teisutis Makačinas: Maždaug iki 1975 metų savo kūryba orientavausi į plačiai suvoktą džiazuojantį kantri stilių. Tokio pobūdžio mano dainos prigijo, jos iki šiol dainuojamos, prieš porą metų yra išleista tų dainų kompaktinė plokštelė. Mes rasdavome informacijos, kaip kinta europietiškasis muzikavimo stilius, kokią įtaką daro „The Beatles“, kaip greitai kinta pati melodikos sandara, ypač dainų aranžuotės. Tuo metu susiformavo naujas šokių muzikos stilius, kuris buvo pavadintas disko. Taigi mano dainos šioje plokštelėje, pavyzdžiui, „Prie atminimo upės“, yra tokios stilistikos. Beje, dainos pavadinimas buvo „Prie lapkričio upės“. Eilės – ypatingo talento poeto Vlado Šimkaus, gaila, anksti išėjusio iš šio pasaulio, turi stiprių pesimistinių gaidų. Kadangi tada lapkričio pradžioje buvo pažymimos „džiugios“ revoliucijos šventės, tai man „patarė“ pakeisti kūrinio pavadinimą, kad pesimizmas nesikirstų su ideologija.
Pats aranžavau dainas radijo orkestrui. Mano kūrybinės mintys gyveno dideliame orkestre, ir po šiai dienai ten gyvena. Ten man pakanka informacijos. Ir dabar, pavyzdžiui, klijuodamas natas ar tvarkydamas partitūras, kaip foninę muziką įsijungiu kad ir internetinį radiją ORS (Romantica Radio Baladas Boleros), kur girdžiu komfortišką, turtingą skambesį.
Tuomet mes jau girdėjome ir kitokio modelio aranžuočių, ypač naujoves skatino sintezatorių atsiradimas. Lietuvoje tokių instrumentų apskritai nebuvo. Ir Laimio Vilkončiaus pastangomis Kultūros ministerija finansavo pirmojo tikrojo vienbalsio „Yamaha“ sintezatoriaus įsigijimą. Naujai dainų aranžuotės idėjai įgyvendinti mano „gyvenimo būdas“ netiko, tad pabandžiau prikalbinti puikų aranžuotoją, kompozitorių, kurio vos ne visas dainas moku atmintinai ir padainuoju, kai vairuoju, Laimį Vilkončių. Gal jis sutiktų sukurti tokias aranžuotes? Mano džiaugsmui, jis sutiko ir gana greitai tai padarė. Įdomu, kad Kultūros ministerija (o tada tai buvo „pinigų maišas“) sutiko finansuoti, o pats įrašas tada buvo nemokamas, kadangi visos studijos buvo valstybinės. Mūsų plokštelių studija (žinoma, ne savarankiška, o centralizuotas ideologinis Maskvos padalinys) darbą įtraukė į savo planus ir įrašė.
Nebuvo tuomet savarankiškų įrašų studijų nė vienoje sovietinėje respublikoje. Nebent buvo galima gauti kontrabandinių įrašų ant.. rentgeno nuotraukų... Ir, įsivaizduokite, jas galima buvo uždėti ant patefono ir 45 greičiu jos grodavo! Taip platino ir „The Beatles“, ir kitas madingas grupes. Iki KGB rasdavo, kas jas platina. Tada koks nors „kooperatyvas“ nutraukdavo veiklą už ideologinę diversiją.
Šios plokštelės kūrimo procese mes su Laimiu Vilkončiumi esame kaip dvi vieno pinigo pusės.
Laimis Vilkončius: Viskas mūsų gyvenime yra logiška. Net patys keisčiausi įvykai yra logiška išdava to, kas įvyko anksčiau. Panašiai yra ir su šios plokštelės gimimo istorija. Kodėl sutikau dirbti prie šios plokštelės? Tuo metu aukštosios mokyklos absolventai gaudavo „paskyrimą“ – valstybė parūpindavo darbą. Visi, žinoma, norėjo likti sostinėje arba didesniame mieste. Man siūlė darbą Klaipėdoje ir tai buvo neblogas variantas, nes ten buvo tuometinės Konservatorijos fakultetai, dabar KU Menų fakultetas. Nemaža dalis mano kolegų išvažiavo į Klaipėdą, ten sukūrė savo gyvenimą ir puikiai dirbo. Bet aš labai norėjau likti Vilniuje, nes buvau jau vedęs, turėjome dukrą, netgi butą. Ir kai pasiūlė radijuje dirbti garso režisieriumi, sutikau.
Aš baigiau chorinį dirigavimą ir garso režisieriaus darbo visai nežinojau, maniau, kad ten turiu mokėti lituoti, kažką konstruoti. Bet suintrigavo tai, kad galėsiu daryti muzikinius įrašus. Esu be galo dėkingas likimui už tą laikotarpį. Įsivaizduokite, bendrauji su visomis to meto Lietuvos muzikos žvaigždėmis! Ateidavo įsirašinėti ir Saulius Sondeckis, ir Raimundas Katilius, ir visi didesni orkestrai. Ir su Teisučiu Makačinu susipažinome, kai dirbau radijuje. Dar studijuodamas sukūriau vokalinį ansamblį (dvi merginos, du vaikinai). Mes dažniausiai pritardavome dainininkams, kas dabar vadinama „bekingu“. Tada Makačinas mus ir išgirdo.
Tuomet domėjausi amerikietiškais juodaodžių gospelais ir spiričiueliais. Keletą aranžavau savo kvartetui ir mes juos įrašėme. Radijo redakcija priėmė ir padėjo į fondus. O apie ką ten dainuojama? Apie Dievą, apie Jėzų Kristų. Įsivaizduokite, ideologinėje įstaigoje staiga atsiranda tokios dainos! Vadovybei labai nepatiko toks radijo fondų turinys ir per visuotinį susirinkimą iš pirmininko išgirdau kažką panašaus į tai: „Deja, po mūsų stogu yra prisitrynusių įvairių ansamblių, dainuojančių neaiškia anglosaksų tarme.“ Mane perliejo karštis ir supratau, kad mano darbas radijuje baigtas.
Tiesa, per daug sureikšminau, niekas nesiruošė manęs išmesti. Bet pajutau, kad mūsų ansamblis ir mūsų muzika nereikalingi. Tai mane paskatino nueiti į Kultūros ministeriją pas ministro pavaduotoją Dainių Trinkūną, kurį žinojau kaip puikų pianistą, protingą žmogų ir iki šios dienos jam jaučiu didžiulę pagarbą. Taigi, kreipiausi į jį sakydamas, jog jei ir jūs pasakysite, kad mes darome tai, kas nereikalinga, tai aš mesiu visa tai. Kitą dieną man skambina jo ir ministro sekretorė Staselė. Sako, ministro pavaduotojas jus kviečia. Ateinu pas Trinkūną, o jis sako: mes jums siūlome darbą – vyr. dirigento vietą Lietuvos menininkų rūmuose (dabar ten Prezidentūra).
Tarybiniais laikais menininkų rūmuose vyko sveikintina meninė veikla. Jie buvo išlaikomi valstybės biudžeto, ten buvo nemažai salių, o Baltoji, kur dabar teikiami apdovanojimai, ir tada buvo reprezentacinė. Ten suorganizuoti kokį vakarą ar koncertą galėjai tik gavęs kultūros ministro parašą. Bet buvo ir mažesnių salių – Raudonoji, Kino – ten vyko nemažai nemokamų renginių. Kai man pasiūlė būti ten vyr. dirigentu, nustebau, nes menininkų rūmai savo kolektyvų neturėjo. Trinkūnas man pareiškė štai ką: „Mes su ministru norime, kad jūs sukurtumėte pavyzdinį estradinį ansamblį.“ Tada juk buvo ir „Nerija“, ir „Vilniaus aidai“, o man sako, kad tu dabar būsi tas pavyzdinis! Tai reiškė, kad turėsiu visokeriopą paramą. Man davė kabinetą, kur stovėjo pianinas. Ten su kvartetu ir pradėjome repetuoti, bet galvojau, ką čia nuveikus dar svarbesnio. Ir tada man paskambino „išgelbėtojas“ – Teisutis Makačinas su pasiūlymu aranžuoti ir įrašyti plokštelę. Aš maestro iki šiol dėkingas, nes labai gerai viskas susiklostė: plokštelių studija į planus įtraukė autorinę plokštelę, o tai reiškė, kad ta plokštelė bus ir mano ansamblio taip pat. Turėsiu ką parodyti ministro pavaduotojui, kad ne šiaip sau algą gaunu, o darome konkrečius darbus.
