Dalia Kuznecovaitė ir Petras Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Petras Geniušas Vilniaus festivalyje pasirodo nebe pirmąsyk, o smuikininkei Daliai Kuznecovaitei birželio 10 d. rečitalis – debiutas šiame iškiliame muzikos forume. Tačiau filharmonijos sezonuose D. Kuznecovaitė pastaruoju metu koncertuoja, tiesą sakant, dažniau už P. Geniušą, taigi melomanams ji taip pat gerai žinoma. Greta koncertų su Lietuvos orkestrais („7 md“ recenzuotas ne vienas jos koncertas), ji griežia su įvairiais užsienio kameriniais ir simfoniniais kolektyvais, su kuriais sėkmingai koncertavo Vokietijoje, Meksikoje, Ukrainoje, Kinijoje, Rusijoje ir kitur. Laimėjusi kelis tarptautinius konkursus, Dalia tebetrokšta naujų žinių, tad tęsia smuiko studijas. Prieš pat atvykdama į festivalį ji išlaikė specialybės I kurso magistrantūros egzaminą Paryžiaus nacionalinėje muzikos ir šokio akademijoje (profesoriaus Boriso Garlitsky’o klasė). Jos atliktą didžiulę programą komisija įvertino „labai gerai su pliusu“!
Greta kūrinių egzaminui, smuikininkė savarankiškai rengė naują, specialiai Vilniaus festivaliui skirtą programą, kurią ir išgirdome filharmonijos salėje. Tai kūriniai iš smuiko literatūros aukso fondo, vykusiai sudėlioti į istoriškai nuoseklią, publikai patrauklią ir labai gražią seką: Giuseppe’s Tartini Sonata g-moll „Velnio treliai“ (Fritzo Kreislerio redakcija), Franzo Schuberto Fantazija C-dur, op. posth. 159, Vlado Jakubėno „Melodija-legenda“ ir Césaro Francko Sonata A-dur; suprantama, visi išvardyti veikalai – smuikui ir fortepijonui.
Fortepijono partiją šiame kameriniame duete atliko Petras Geniušas – tikras įvairaus žanro muzikos renginių liūtas. Greta akademinės klasikos pianistas noriai improvizuoja, džiazuoja, pasirodo teatrų scenose ir miesto aikščių estradose. Su D. Kuznecovaite jis jau porą sykių koncertavo Lietuvoje. Kadangi tuose koncertuose neteko būti, debiutinis dueto pasirodymas festivalyje man buvo didelė naujiena, kėlusi nemenką smalsumą.
G. Tartini „Velnio treliai“ filharmonijos scenoje skambėjo labai seniai. Garsusis XVIII a. italų smuiko virtuozas ištobulino griežimą instrumentu iki tiems laikams didžiausių aukštumų, nors iš tiesų buvo savamokslis. Į šią sonatą jis sudėjo visas atrastas naujoves. Svarbiausios, kaip skelbia kūrinio pavadinimas – trelių, ypač dvigubų, technika, o greta to – dar ir aukštų pozicijų naudojimas, jausminga kantilena, grakštūs štrichai... Tartini siekė tobulai dainingo smuiko garso, tad ieškodamas būdų kaip tą pasiekti, patobulino tuo laiku naudotą stryką, jį prailgindamas.
Klausydamasi D. Kuznecovaitės griežimo jaučiau, kad smuikininkė visiems minėtiems dalykams skyrė išskirtinį dėmesį. Jos grojimas buvo natūralus ir itin dainingas, jausmingas ir patetiškas (solinėje kadencijoje), juvelyriškai tikslus ir grakštus. Techninius sunkumus, kurių „Velnio treliuose“ apstu, ji įveikė lengvai, be pastebimų pastangų. Įtikinamai atsiskleidė ir sonatos dalių kontrastai. Pirmojoje dalyje atkreipiau dėmesį į itin lankstų stryko valdymą, kai jo kaitos nesigirdi ir atrodo, kad melodingos frazės išdainuojamos iš tiesų vienu ilgu atsikvėpimu (Tartini laikais smuiko kantilena turėjo prilygti ištobulintam dainininko balsui). Finalinę sonatos dalį ir virtuozišką solinę kadenciją smuikininkė grojo su tikro meistro užmoju – veržliai, drąsiai, emocingai ir pavyzdingai tiksliai. Intonacinį tikslumą specialiai pabrėžiu, mat paklaidų šioje plotmėje neišvengia dažnas atlikėjas.
P. Geniušas skambino ryškiu sodriu garsu, vis dėlto retsykiais visiškai užslopindavusiu smuiką.
Fortepijono dangtis buvo iki galo pakeltas. Galbūt po to skambėjusiam F. Schubertui, kuris fortepijonui leidžia soluoti, tai tiko, bet Tartini, o užbėgant į priekį – ir Francko Sonatai fortepijono garsas buvo pernelyg didelis.
Po Tartini pereita prie F. Schuberto šedevro – Fantazijos C-dur. Šio kūrinio įtraukimas į programą ypač nudžiugino: nuo tobulos Gidono Kremerio interpretacijos prieš kelis dešimtmečius mūsų filharmonijoje nesu girdėjusi nieko bent kiek artimo. Labai sveikintina, kad D. Kuznecovaitė ėmėsi šio genialaus opuso, keliančio didelius stiliaus ir formos suvokimo bei muzikos turinio atskleidimo uždavinius, reikalaujančio absoliučios techninės laisvės. Tai iš tiesų būtinas kūrinys rimto atlikėjo repertuare; savaime aišku, jo interpretacijos tobulinimui ribų nėra, kaip pasakytų mano mylima pedagogė a.a. Aleksandra Juozapėnaitė-Eesmaa, ją galima brandinti visą gyvenimą.
Kai po kelių fortepijono tremolo taktų smuikininkė išraiškingu tyliu sukauptu garsu pradėjo įžanginę dalį, pajutau, tartum į filharmonijos salę būtų atskriejusi pati Schuberto dvasia. Perėjus į Allegretto dalį, suskambėjo a-moll tema, panaši į šokio melodiją, tik nelinksmą, lydimą, kaip Schubertui būdinga, kažkokio tragiško šešėlio. Fortepijonas ir smuikas keitėsi vaidmenimis, vienas kitam perduodami pirmavimą. Vis dėlto norėjosi, kad fortepijono tempas ir ritmas idealiai sutaptų su smuiko. Su fortepijono raiškiai artikuliuota dainos „Sei mir gegrüßt“ melodija pereinama į svarbiausią kūrinio dalį – temą su nuostabiomis variacijomis. Smuikininkė jas grojo jautriai ir juvelyriškai tiksliai (laisvai šuoliuodama per visą smuiko diapazoną), preciziškais štrichais, o iš fortepijono kartkartėmis sklido perdėm lãisvos, gausiu pedalu pastiprintos pasažų lavinos. Nėra ko stebėtis – P. Geniušas turi savą požiūrį į Schuberto muziką ir stilių. Tačiau kai kūrinys skirtas smuikui ir fortepijonui, natūralu tikėtis, kad atlikėjų požiūriai sutaps. Klausantis likusių Fantazijos dalių galvoje sukosi panašios mintys.
Ilgiau sustojau prie Schuberto, nes tai buvo svarbiausias, aukščiausio meistriškumo pareikalavęs programos kūrinys. Koncerte dar skambėjo V. Jakubėno „Melodija-legenda“, kurioje dueto ansambliškumas reiškėsi bene sėkmingiausiai. Pjesės muzika skleidėsi laisvai, be įtampos, vyko nuoširdus smuiko ir fortepijono dialogas. Pabaigoje atlikta visų mėgstama S. Francko Sonata, efektingai užbaigusi koncertą. Publikai prašant suskambėjo puikus bisas: F. Kreislerio „Meilės kančios“, žavinga pjesė, suvienijusi abiejų atlikėjų širdis ir protus.
