Baroko muzika, ypač Johanno Sebastiano Bacho kūryba, savo turtinga muzikine kalba ir ja išsakomomis mintimis tebėra aktuali ir XXI a. žmogui. Galbūt todėl iš kasmet pavasarį rengtų J.S. Bacho muzikos savaičių 2007 m. renginys išaugo į kelis mėnesius trunkantį didelio publikos susidomėjimo sulaukiantį festivalį. Senosios muzikos atlikimo tradicijos puoselėtojas ansamblis „Musica humana“ kitąmet minės keturiasdešimties metų aktyvios muzikinės veiklos sukaktį, o ansamblio meno vadovas ir dirigentas, J.S. Bacho muzikos festivalio iniciatorius ir meno vadovas, Nacionalinės premijos laureatas profesorius Algirdas Vizgirda sumano vis naujų barokinės ir šiuolaikinės muzikos programų, atliekamų įvairiose istorinėse Vilniaus senamiesčio erdvėse.
Šešiais spalvingais koncertais šiais metais klausytojus džiuginęs jau ketvirtasis festivalis, be senosios muzikos, kvietė išgirsti šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinius, dovanojo J.S. Bacho prancūziškųjų siuitų ir kantatų puošnumą, dviejų baroko genijų ‒ J.S. Bacho ir Antonio Vivaldi ‒ susitikimą vienoje scenoje. O per baigiamąjį koncertą balandžio 1-ąją, antrąjį Šv. Velykų vakarą, Nacionalinėje filharmonijoje, be styginių bei vargonų muzikos, išgirdome ir daugiausia susidomėjimo kėlusias, Lietuvoje retai atliekamas J.S. Bacho „Pasijas pagal Morkų“, BWV 247, vainikavusias visą šių metų festivalį. Šios pasijos Lietuvoje pirmą kartą skambėjo 1996 m. sausio 13 d. Vilniaus arkikatedroje, jas atliko dirigento Martyno Staškaus vadovaujamas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras ir Česlovo Radžiūno vadovaujamas choras.
Baigiamąjį koncertą pradėjo kamerinės sudėties festivalio orkestras „Musica humana“, jis atliko A. Vivaldi operos „Olimpiada“ įžanginę dalį Sinfonia, RV 725, styginiams ir basso continuo. Kūrinys skambėjo pakiliai, kartais leido tiesiog gėrėtis ansamblio profesine meistryste, patobulėjusia senosios muzikos atlikimo technika, garso kultūra, sugebėjimu lanksčiai prisitaikyti prie skirtingos ansamblio sudėties reikalaujančių kūrinių. Tiesa, buvo momentų, kai dėl styginių kilo klausimas: ar tai specifinis barokinis skambėjimas, ar tiesiog nelabai tikslus intonavimas?
J.S. Bacho Koncerto dviem smuikams, styginiams ir basso continuo d-moll, BWV 1043, solistės Ilona Girdžiūnaitė ir Ramunė Grakauskaitė, regis, kvėpavo kartu su ansambliu. Kruopštus smuikininkių muzikavimas leido atsiskleisti net ir sudėtingiausių (grįstų fugos komponavimo principu) kūrinio vietų grožiui. Nors kelias smulkias intonacines dulkeles norėjosi nupūsti nuo puošnaus koncerto, kūriniui nepritrūko spindesio. Vienu iš gražiausių visų J.S. Bacho koncertų laikoma antroji dalis Largo ma non tanto skambėjo ypač subtiliai: styginiai darniai pynė keliabalsį audinį, o kontraboso pizzicato buvo tarsi orkestro plaučiai, atliepiantys dirigento mostus ir leidę muzikai kvėpuoti vieningai. Publika gausiais plojimais netgi paragino dovanoti bisą ‒ buvo pakartota I dalis Vivace.
Violončelės garso sodrumą Johanno Christiano Bacho, jauniausiojo J.S. Bacho sūnaus, Koncerte violončelei c-moll atskleidė solistė Ignė Pikalavičiūtė. Koncertas, parašytas brėkštant klasicizmo epochai, yra trijų kontrastingų dalių, ir kiekvienos jų skirtingą charakterį, nepamesdama epochos stilistinio braižo bei bendro pulso su ansambliu, perteikė jaunoji violončelininkė. Ne tik II – dainingoji – dalis, kupina šviesaus, subtilaus lyrizmo ir dainavimui būdingo frazavimo, bet ir ryžtinga I bei energingoji III dalys buvo pagriežtos išties meistriškai ir grakščiai.
Filharmonijos vargonai taip pat netylėjo. Balys Vaitkus atliko J.S. Bacho Fantaziją vargonams G-dur, BWV 572. Virtuoziškas kūrinys leido pasidžiaugti ištikimo festivalio dalyvio, tarptautinių konkursų laureato bei prizininko profesionalumu, atlikimo precizika.
Stambiausiu koncerto kūriniu (ir atlikėjų gausa, ir prasmės gelme) – J.S. Bacho „Pasijomis pagal Morkų“, BWV 247, – visą festivalį iškilmingai baigė orkestras „Musica humana“, Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas profesorius Povilas Gylys) ir solistai Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Saulė Šerytė (mecosopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras).
Pasija (išvertus iš lot. k., kentėjimas, širdgėla) ‒ tai iš evangelijos skaitymo Didžiosios savaitės liturgijoje ilgainiui susiformavęs muzikos žanras, juo pasakojama Kristaus pasiaukojimo, kančios vardan žmonijos nuodėmių atpirkimo istorija. Per evangelijos skaitymą pasakotojo (evangelisto) ir dalyvių (Jėzaus, Piloto ir kitų) replikas dvasininkai pasidalydavo. Iš tokio skaitymo per rečitavimą išsiplėtojo rečitatyvinė psalmodija, vėliau buvo imtos įterpti lotyniškos giesmės, įvestas choras, pritariamieji instrumentai, solistai. Besiformuojančiam pasijos žanrui įtakos turėjo liturginės dramos.
Itin populiarios pasijos buvo baroko laikotarpiu Vokietijoje. Vokiškų pasijų pradininkas buvo Johanas Walteris, o jas ištobulino Heinrichas Schützas ir Johannas Sebastianas Bachas. Iš šio kompozitoriaus sukurtų, manoma, penkių pasijų išliko dvi: pagal Šv. Joną ir pagal Šv. Matą. Šios yra kur kas stambesnės už „Pasijas pagal Morkų“, sukurtas 1731 m. Pastarosios partitūra neišliko, tačiau pagal vokiečių poeto ir daugelio J.S. Bacho kantatų tekstų autoriaus Picanderio 1732 m. išspausdintą libretą bei pagal „Gedulo odę“, iš kurios buvo paimti penki numeriai, atkurtas visas stambus kūrinys. J.S. Bacho „Pasijas pagal Morkų“ sudaro tik penkios arijos. Palyginimui – „Pasijos pagal Matą“ struktūra itin sudėtinga, kūrinį sudaro net keturiolika arijų. „Pasijas pagal Morkų“ J.S. Bachas, manoma, kūrė autoparodijos (savo anksčiau parašytos muzikos perkomponavimo) būdu.
Valstybinis choras „Vilnius“ ir orkestras „Musica humana“ pirmąjį pasijų chorą „Geh, Jesu, geh zu deiner Pein!“ atliko labai ekspresyviai ir vieningai. Choro išdainuojamuose žodžiuose ir visame muzikos pobūdyje buvo justi jautriai perteikiama vidinė gėla, valios stiprybė. Atliekant ariją „Mein Heiland, dich vergess ich nicht“, solistės Saulės Šerytės aksominis mecosopranas ir aiškiai artikuliuotas vokiškas tekstas, lydimi orkestro, piešė šviesų slegiančio ilgesio vaizdinį. Kartais balso melodiniai posūkiai turėjo skambėti tvirčiau, tačiau ši nedrąsa nesutrikdė bendros melodijos tėkmės. Choralą „Betrübtes Hetz, zei wohlgemut“ sekusios arijos „Er kommt, er ist vorhanden!“ sudėtingas vietas skaidriu sopranu ir lanksčia technika „ištirpdė“ Raminta Vaicekauskaitė. Tenoras Mindaugas Zimkus, atlikęs ir techniškai, ir emociškai svarią ariją „Mein Tröster ist nicht mehr bei mir“, apipintą lengvais fleitos ornamentais, pademonstravo gerai įvaldytą baroko arijų stilių, kvėpavimą, frazuotę. Choralai, įrėminantys tenoro ariją, ir paskutinis choralas „Bei deinem Grab und Leichenstein“ yra kontrastingi, tad jų pobūdis padėjo atskleisti choro balsų darną, orkestro girdėjimą, plačią dinamikos bei spalvų amplitudę. Nuskambėjus paskutiniams pasijų, o kartu ir viso festivalio akordams, salę užliejo plojimai, orkestrui ir chorui teko pakartoti vieną iš choralų.
Vakaro programa buvo tarsi visų festivalio koncertų baigiamoji kalba, sudėta iš apgalvotų, gilių, skirtingų baroko muzikos kūrybos sakinių. Renginys kasmet kinta, auga, tampa savotiška pavasariško atsinaujinimo tradicija. Šiais metais jis intrigavo nekasdieniais kūriniais. Džiugu, kad senovinės muzikos atlikimo puoselėtojas A. Vizgirda kartu su bendraminčiais siekia įvairovės ir nuolat kviečia festivalyje dalyvauti jaunus, perspektyvius Lietuvos atlikėjus.
