Pirmasis šiais metais kompaktinės plokštelės sutiktuvių vakaras Vilniaus rotušėje sausio 28 d. – tik pradžia ne vienai panašiai progai, nes CD leidyba smarkiai suaktyvėjusi. Tačiau „sutiktoji“ kompaktinė plokštelė „Yiddish songs – a letter from the past (Laiškai iš praeities)“, kurią įrašė Rafailas Karpis (tenoras) ir Darius Mažintas (fortepijonas), neabejotinai išsiskiria iš visų išleistų įrašų ne vien muzikiniais, bet ir svarbiais mikroistoriniais ženklais. Šiose balsui ir fortepijonui aranžuotose žydų liaudies ir autorinėse dainose, atliekamose jidiš kalba, atsispindi iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyvenusių žmonių buitis, socialiniai ryšiai, išgyvenimai ir kiekvieno asmeninė tragedija užklupus karui. Įvairių nuotaikų dainos, tarp kurių yra ir pasodrintų šmaikščia autoironija (žydų liaudies daina „Freilechs Itcik“ – „Iciko vestuvės“), persmelktų skausmingais gimtojo miesto, geto prisiminimų (Alexanderio Olshanetskio „Vilne“ – „Vilnius“), kupinų raudos dramatizmo (Maurice’o Ravelio „Kaddish“), – tarsi nuo laiko pageltęs šeimos albumas, šiandien jau tapęs istorine ir kultūrine vertybe.
Daugelio dainų tekstų autoriai buvo aktyvūs kultūros veikėjai, glaudžiai susiję su Vilniumi ir Lietuva. Nors litvakai, viena iš gausiausių tautinių bendrijų, tarpusavyje paprastai bendravo jidiš kalba, daug jų mokėjo ir lietuviškai, nesunkiai integravosi į Lietuvos kultūrą. Tiesa, mūsų seneliai ir proseneliai prisimena abiejų tautų viena kitą pašiepiančio folkloro, tačiau tai mūsų bendram būviui tik suteikia sodresnių spalvų. Neabejojama, kad ir muzikinis žydų tautos paveldas, nors išsiskiriantis savitu koloritu, neišvengiamai buvo paveiktas kartu gyvenusių tautų (lenkų, rusų) ir, be abejo, lietuvių muzikinės kultūros. Kompozitorius Anatolijus Šenderovas, Leipcige vartydamas žydų muzikos tyrinėtojo Abrahamo Idelsono daugiatomį (išleistą 3–4-ajame dešimtmetyje), yra atradęs įdomią sąvoką – „lietuviška dermė“ („lithuanian mode“). Tai derminis savitumas, kuris išskiria kaip tik Lietuvos žydų muziką. Taigi plačiai žinomi faktai byloja ir apie persipynusias muzikinės kalbos gijas, ką jau kalbėti apie kitas kultūrines bendrybes.
Nematoma, bet svarbi aplinkybė yra ta, kad plokštelės radimosi procesą nuoširdžiai asmeniškai išgyveno patys atlikėjai. Ilgai brandinta plokštelė tapo ne tik dviejų talentingų muzikų veiklos faktu, bet ir svarbia jų gyvenimo bei pasaulėžiūros dalimi. Rafailas Karpis prasitarė, jog dainas jidiš kalba kaupia seniai (nuo vaikystės šia kalba dainuoja), taip pat ieško jų visuose įmanomuose šaltiniuose. M. Mažvydo bibliotekoje netgi rado Rietave 1921 m. išleistas unikalias kompozitoriaus litvako Gabrieliaus Grado dainų natas (plokštelėje pateikiamas jo dainų ciklas). Plokštelės pavadinimas taip pat atspindi asmenišką santykį su savo šaknimis, atgaivintais prisiminimais ir giminystės ryšiais. „Pavadinimas „Laiškai iš praeities“ galvoje man suskambo tuomet, kai giminės iš užsienio atsiuntė senelio vestuvinę nuotrauką, darytą 1931 metais“, – sakė R. Karpis. „O mano šeimoje visuomet buvo skiepijama tolerancija kitoms tautoms. Lietuvoje gyvena daug įvairių tautinių kultūrų ir man jos labai įdomios“, – sako Darius Mažintas. Pianistas džiaugiasi, kad prieš trejus metus prasidėjęs sceninis bendradarbiavimas su R. Karpiu atnešė ne tik daug puikių koncertų, bet ir nykstančio unikalaus kultūros klodo pažinimą. Beje, abiem atlikėjams reiktų pareikšti komplimentą už neperspaustą, perdėtai nesureikšmintą, o subtiliai ir skoningai perteikiamą dainų skambesį, intonacinius niuansus, nuotaikas, stilistiką. Tarsi suskamba CD lankstinuke tos nespalvotos, „smetoniškos“ nuotraukos, iš kurių žvelgia gausios šeimos, jaunavedžiai, smalsus vaikas... Koks jų likimas? Sutiktuvių vakarui einant į pabaigą buvo atlikta ir liūdniausia įrašyta daina – Šiaulių gete Ch. Chaytin sukurta „A Yiddish kind“ – „Žydų vaikas“ (aranžavo Vytautas Miškinis) apie motinos pas svetimus žmones slepiamam vaikui išsakytą priesaką užmiršti savo šaknis, tautybę, kalbą, kad tik išliktų...
Įdėjus šią plokštelę, iš grotuvo suskambės savitos kultūros, kuri ir natūraliai nyko, ir smarkiai buvo naikinama, sentimentai. Beje, panašių sentimentų turi ir lietuvių tauta. Nedaug teišleista ir atliekama partizanų dainų, vis dar nustumtas į paraštes miesto romanso žanras, kurio ryškiausias rašytinis šaltinis taip ir liko kadaise Zitos Kelmickaitės sudaryta knygelė „Aš iš meilės gavau džiovą“. Profesionaliai aranžuoto ir pritaikyto scenai tokio repertuaro – vienas kitas faktelis. Mažai žinoma vokalinė lietuvių išeivių kūryba, ką jau kalbėti apie tai, kad visuomenė iki šiol nėra supažindinta su originaliomis ir vertingomis, tarkime, Stasio Vainiūno, Vlado Jakubėno, Juliaus Gaidelio dainomis. Ar galime tikėtis, kad jauni atlikėjai imtųsi tokios misijos?
Rafailas Karpis ir Darius Mažintas (jo vadovaujama VšĮ „Culture Live“ šį CD išleido bei platina) parodė puikų pavyzdį ir norą nuoširdžiai prisidėti prie žydų muzikos gaivinimo, skleisti ją plačiau. Plokštelėje įrašytos dainos jau reprezentuoja šį mūsų paveldo klodą ir už Lietuvos ribų. Pernai vasaros pradžioje kompaktinės plokštelės repertuarą jie pristatė Briuselyje vykusiame Lietuvos žydų kultūros dienų programos uždaryme, kur buvo labai šiltai priimti vietinės bendruomenės. Beje, kaip ir žvarbokame Vilniuje, kur jau pasklido žinia apie jų papasakotą istoriją, muzikos garsuose atgimusią iš praeities.
