Kaip ir daugelis, tausojančių tėvų ir senelių tradicijas, labai laukiu šventų Kalėdų. Laukiu Kūčių vakarienės ruošimo, ramybės, šventinės giedros ir džiugesio. Atsiriboju nuo prekybinio šurmulio, įkyrios dovanų reklamos, gatvės triukšmo... Ačiū Dievui, turiu kur pabėgti.
Paskutinės nueinančių metų dienos juda keistai – prašvilpia nepastebėtos arba sustingsta, kamuodamos sunkiomis mintimis, nerimu, širdgėla. Stengiuosi galvoti apie šviesiausias besibaigiančių metų akimirkas, bet ne visada sekasi. Visi turime skaudžių netekčių – kas šeimoje, kas tarp draugų, bendradarbių ar iškilių asmenybių, kurias gerbė ir mylėjo: Rimas Geniušas, Stanislovas Kuzma...
Mano mintys jau kelios savaitės sukasi apie netikėtai lapkričio 22-ąją nebūtin išėjusią pianistę Aleksandrą Juozapėnaitę-Eesmaa, Alytę, kaip ją vadino daugelis vyresnių muzikų. Šis mažybinis vardas prigijo jai nuo vaikystės, kai atvesta į Dešimtmetę muzikos mokyklą šešerių metų mergytė pedagogus nustebino nepaprastais muzikiniais gabumais, o sėdusi prie fortepijono laisvai skambino Muzio Clementi sonatinas. Iš tos mažos, vargo ir nepriteklių skonį pažinusios Alytės išaugo iškili tauri menininkė, galinga asmenybė, kurios autoritetu ir žiniomis visuomet galėjai pasiremti. Autoritetai gali slėgti, bet tik ne Aleksandra Juozapėnaitė (labai jai tiko šis didingai skambantis vardas): ji provokavo atvirumą, dialogą be gudragalviškų nutylėjimų ir veidmainiavimo, nesvarbu, kad pati galėjo galvoti kitaip. „O tarp kitko...“ jos mėgstama frazė, tarytum mintyse vykstančio pokalbio tęsinys. Ji mąstė nuolatos, bet nebuvo „meniškai“ išsiblaškiusi, visuomet dėmesinga kitam ir stebėtinai tiksliai įsimenanti jai pasakytus žodžius. Buvo nepaprastai reikli sau ir kitiems, kartais iki kankinančios nevilties. Kada Jūs baigsite sirgti infantilizmo liga? Kitąsyk susimąsčiusi staiga pasako: „Kiekvieną kartą eidamas į sceną privalai savęs paklausti, ar turi teisę joje būti?“
Mūsų keliai susitiko dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 1968-aisiais, o paskutinįsyk pasimatėme pernai lapkričio pabaigoje per I. Pogoreličiaus rečitalį Filharmonijoje. Pirmąsyk mačiau ją visiškai sutrikusią – ar dabar jau leidžiama ir šitaip groti Lisztą ? Nukreipėme kalbą linksmesne kryptimi, dėkojau už įteiktą Estijoje išleistą dvigubą CD, o prisijungus jos lietuviškų įrašų leidėjai Rūtai Skudienei energingai svarstėme, ką dar iš jos įrašų reikėtų išleisti. Kaip paprastai, ji kalbėjo retsykiais skambiai nusijuokdama...
Penkerius metus ji buvo mano pedagogė, o paskui tapome nematomais vidiniais saitais surištomis bičiulėmis, nepaisant retų susitikimų. Pamenu, labai varžiausi pirmąsyk recenzuodama jos koncertą, kitąsyk teisinausi nieko neparašiusi apie kamerinį koncertą, kai su Aleksandru Livontu ji atliko L. van Beethoveno smuiko sonatas. Tai jums nepatiko mūsų duetas?
Į fortepijono meno aukštumas įkopusiai pianistei nebuvo didelė laimė gauti būrį bendrojo fortepijono studentų, bet mums tai tapo tikra likimo dovana. Ji labai jautriai rinkdavo repertuarą, nežinau, kaip kitiems, bet man yra leidusi atsisakyti kūrinio, kuris buvo visai „ne prie širdies“. Vienais metais su bendrakursiu kompozitorium L. Anenburgu parengėme kelis visai naujus avangardiškus lenkų autorių opusus keturioms rankoms. Ji reagavo su humoru: jei mums tai patinka, prašom, betgi čia nėra ką groti! Galvoje skamba jos aštrokas balsas ir įvairiomis progomis pasakytų minčių fragmentai. Grįžusi po studijų Maskvoje ji ilgėjosi didžiausių pianistų koncertų. Nugirdusi kokią provincialią repliką apie tuo metu jos ypač vertintą pianistą, pyktelėjusi sušukdavo: „Jūs dar nesuvokiate, kas yra Richteris!“ Beje, ji pati lygiavosi į didžiausius fortepijono meno atstovus, apie tai kalbėjo ne kartą. Todėl labai svarbus buvo legendinio A. Rubinsteino, kuriam stažuodamasi Paryžiuje pagrojo beveik visą savo repertuarą, jos talento pripažinimas.
Tarp savo senų užrašų saugau trumpą pokalbio fragmentą apie jos repertuare itin svarbios L. van Beethoveno Ketvirtosios sonatos Largo dalies tuomet naują interpretaciją. Man regis, tai buvo po 1995 m. M.K. Čiurlionio konkurso, kuriame ji dalyvavo kaip žiuri narė ir davė interviu „7md“. Šis fragmentas buvo „ne į temą“, tad liko nepublikuotas. Pateikiu jį be kabučių, nes magnetofono juosta buvo pasibaigusi.
Puikiai prisimenu, kaip anksčiau grojau šią sonatą. Tuomet tragišką gaidą pasirinkau dėl to, kad kompozitoriaus nuoroda Largo inspiruoja tragizmą, kviečia interpretuotoją būtent taip išreikšti savo mintis. Galbūt dar tragiškesnė nuoroda būtų Grave; Lento – lėtas, gal labiau kontempliatyvus tempas. Tai, kad parašyta Largo, o ne Andante arba Adagio (reiškiančius labiau tėkmės būdą, Andante yra greičiausias iš šių lėtųjų tempų) – labai svarbu. Dieviškas tas Largo; man tai ėjimas į bažnyčią ir svarbiausia čia ne tai, ko tu Dievo prašai, bet tai, kaip su juo kalbi. Jei eini tokios būsenos, kai visa nukreipta tragiškąja linkme, išreiški kaip tik tai. Tačiau jei eini į bažnyčią susikaupęs ir su Dievu kalbi kitu pagrindu, labai rimtai, galbūt dramatizmas išlieka, bet tai jau ne tragizmas, jis nuslūgsta. Ten yra gaidos per dvi oktavas, tarsi ašaros, lėtai byrančios ašaros; tačiau juk yra ne vien skausmo ašaros, gali būti padėkos ašaros arba giedrios šviesaus liūdesio ašaros... Apie Beethoveno Sonatos traktuotę man daug kalbėjo taip pat ir tada mane girdėję latviai ir estai, kažkodėl visi tai įsiminė. Prisimenu, būsena anuomet buvo tokia, kad grodama viduje verkiau. Ore tvyrojo kažkoks tragizmas; viskas turėjo antrą prasmę, viskas buvo perleidžiama per tam tikrą prizmę. Dabar man tos prizmės nereikia, Largo dalis tebėra sukaupta, bet kitaip.
