Gruodžio 9 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Koncertų salėje vykęs Andriaus Žlabio rečitalis pradžiugino ir sujaudino puikia muzika, nuoširdžiu, aukšto profesinio lygio atlikimu. Šio talentingo „grynuolio“ traktuotės klausytojų nepalieka abejingų, žavi natūralus pianisto kūrybingumas, įsigilinimas į atliekamų kūrinių turinį, emocionalumas, spalvingas fortepijono skambesys.
Pirmoje koncerto dalyje Andrius Žlabys sugretino du polifoninius kūrinius – savo mėgstamo J.S. Bacho Prancūzišką siuitą c-moll, Nr. 2 ir įdomios, talentingos totorių kompozitorės Sofijos Gubaidulinos, nuo 1991 m. gyvenančios ir dirbančios Vokietijoje, Čakoną. Skambindamas vis kitus J.S. Bacho opusus A. Žlabys kaskart stebina ne tik kūrybingu, gyvybingu reagavimu į muzikinę medžiagą bei meistrišku jos perteikimu, bet ir išradingu vientisos jos tėkmės detalizavimu, skirtingu traktavimu pakartojimuose (visos siuitos dalys buvo atliktos su pakartojimais). Jau pirmieji Prancūziškos siuitos garsai pakerėjo ypatingu skaidrumu ir grožiu. Laisva, nesuvaržyta muzikos srovė, išraiškingos lėtesnių dalių smulkmenos, kiek kitoks jų pateikimas kartojant. Veržlios dalys pulsavo ritmika, įsiaudrinimu. Jei pirmame variante pianistas išradingai ritminėm atramom akcentuodavo vingiuotos greitos muzikinės linijos viršūnėles, tarsi sukurdamas papildomą polifoninį balsą, tai kartodamas dalį skambindavo vientisa tėkme ir pan. Tai buvo jautraus menininko vaizduotėje gimstantys vis kiti įdomūs traktuotės variantai.
Emocionaliai, labai ryškiai ir spalvingai nuskambėjo ir moderni S. Gubaidulinos „Čakona“, prasidėjusi ir pasibaigusi gana šaižiais akordiniais skambesiais, pripildyta įdomios, nauja muzikine kalba sukurtos medžiagos, skambančios šiuolaikiškai, bet įvairiais aspektais susijusios su senovine forma, turiniu.
Antroje koncerto dalyje girdėjome labai trapiai, romantiškai, su liūdesio atspindžiu ir vėl labai įvairiai bei kūrybingai traktuojamą Roberto Schumanno Arabeską C-dur ir Johanneso Brahmso 5 dalių Sonatą Nr. 3, f-moll, op. 5. Nuostabus jautraus menininko talentas čia taip pat atsiskleidė visa jėga. Dvi lėtosios dalys skambėjo jaudinančiai gražiai ir išradingai, o galingos greitosios – temperamentingai, veržliai. Brahmso Sonatoje yra daug skirtingos muzikos epizodų, įvairuojančių ne tik prasme, bet ir ritmika, tad aprėpti kiekvienos išvystytos dalies visumą sudėtinga. Andriui Žlabiui tai puikiai pavyko – muzika liejosi vientisai, kontrastingi epizodai natūraliai susilydė papildydami vienas kitą.
Sužavėti klausytojai nesiliovė prašę bisų (koncertas vyko be pertraukos – atlikėjas tik trumpam išeidavo į užkulisį). Andrius Žlabys ir čia parodė savo išradingumą – po dviejų pjesių dar kartą paskambino pirmąją J.S. Bacho Prancūziškos siuitos dalį, Alemandą, jau be pakartojimų – vėl graudžiai, trapiai, tuo baigdamas savo pasirodymą.
