Mėgstantiems įvairovę

Pasibaigus 22-ajam „Gaidos“ festivaliui galima dar kartą peržvelgti sulamdytą lankstinuką ir įvertinti, ką gero festivalis savo klausytojams pasiūlė šiemet. Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad šių metų „Gaida“ pasirodė daug įvairesnė ir įdomesnė nei keleto pastarųjų metų. Nors festivalis turi savo nuolatinių gerbėjų, kas yra visiškai suprantama, net keli „anšlaginiai“ renginiai patraukė ir kitų klausytojų dėmesį. Be abejo, tai lėmė programa, leidusi įvairiausių skonių modernios muzikos mėgėjams ir vertintojams susirasti bent vieną dėmesio vertą renginį.

Festivalio organizatoriai klausytojams pasiūlė net keletą teminių krypčių. Panašu, kad stengtasi aprėpti labai daug, dėl to vienos aiškios koncepcijos nebuvo. „Erdvė muzikoje, muzika erdvėje, spektriniai ir kiti erdvės aspektai“ – taip buvo pristatyta viena pagrindinių festivalio temų. Turbūt abstrakčiau suformuluoti ir labiau neįsipareigoti būtų neįmanoma. Renginys, ryškiausiai atspindėjęs erdvės temą ir įvardytas pagrindiniu festivalio projektu – kompozitorės Rebeccos Saunders ir „Ensemble Muzikfabrik“ darbas „Chroma XVII“. Kūrinys, apibūdintas kaip architektūrinė kompozicija, buvo originaliausias šių metų „Gaidoje“, išlaisvinęs klausytojus iš nusibodusios koncertų salės, nepatogių kėdžių, erzinančių kaimynų ir siūlęs patiems leistis ieškoti muzikinių potyrių. Šio projekto teigiamas ar neigiamas vertinimas visiškai priklauso nuo žiūrovo skonio, tačiau reikia pripažinti, kad šis renginys festivalyje išsiskyrė.

Johno Cage’o 100-ojo gimimo jubiliejaus proga kompozitoriui buvo skirti du renginiai: „Danza Preparata“, vykęs „Menų spaustuvėje“, ir „Cage link“ – Nacionalinėje filharmonijoje. „Danza Preparata“ – šiuolaikinio šokio ir gyvos muzikos spektaklis – publikai pristatė pagal Cage’o Sonatas ir Interliudus preparuotam fortepijonui sukurtą choreografinį pasirodymą. Dėmesį kaustantis Silvios Bertoncelli šokis ir Rolfo Hindo atliekama muzika (beje, atmintinai! – suprantama, tai būtina sąlyga, leidžianti labiau sujungti muziką su šokiu, bet vis vien kelia gilų pagarbos jausmą...) pakėlė festivalio dvasią po prieš tai vykusio (ir visiškai nevykusio) vargonų koncerto, apie kurį vėliau. Kilo tik vienas nedidelis klausimas: kurių galų ant scenos reikėjo atsinešti katę? Šokėja nubėgo į užkulisius, grįžo su ne itin patenkinta kate, palaikė kokią minutę ir nunešė atgal. Matyt, choreografą Rui Hortą itin paveikė kai kurios Cage’o idėjos ir jis mėgino jas įvaizdinti, tačiau tik pats ir suprato.

Koncertas „Cage link“ pasirodė tikrai vertas Cage’o. Programa šiuolaikinės muzikos gerbėjų neturėjo labai nustebinti. Bet nustebino. Abiejuose filharmonijoje vykusiuose renginiuose pasisekė atsisėsti prie šiuolaikinėje muzikoje ne itin susigaudančių klausytojų. Renginyje „Cage link“ viena ne visai vietoje atsidūrusi porelė jau po pirmųjų kūrinių planavo pasišalinti iš koncerto per pertrauką. Buvo gana linksma klausytis jų dūsavimų, ypač žinant, kad pertraukos nebus. Vakaro „vinimi“ tapo kelių neapsikentusių žiūrovų replikos išeinant iš salės per kūrinį „4’33“ (lyg tyčia!): „Nežinau, kaip jums, bet man visai nepatiko. Jei mokėčiau švilpti – nušvilpčiau!“ Įtariu, kad Cage’ui būtų patikę. Kita vertus, kai pagalvoji, prieš pirkdami bilietus žmonės galėtų pasiskaityti, kur eina. Galiausiai Cage’as – eksperimentinės muzikos klasika, internete mirga informacija apie jį, o suvedus pavardę į „Youtube“, paieškos viršuje – kūrinys „4’33“.

Net du renginiai buvo skirti amerikietiškajam minimalizmui, nors to „Gaidos“ rengėjai ir neakcentavo, turbūt bijodami kartotis, nes viena praėjusių metų festivalio temų – minimalizmas. Vis dėlto kai klausytojai gauna progą išgirsti „Bangon a Can All-Stars“, dėl to priekaištauti nesinori. Skaitant kai kuriuos atsiliepimus apie šį vieną įdomiausių renginių, susidaro įspūdis, kad kai kuriems jautriems akademiškiems skoniams jis pasirodė pernelyg neintelektualus. Tikra tiesa – tai nebuvo visiškai akademinės muzikos reiškinys, kas būdinga „Gaidos“ festivaliui, atlikėjai bendravo su publika ir nesėdėjo įbedę akis į natas, o atliekama muzika buvo patraukli ir itin amerikietiška. Ką gi, skonio reikalas, bet vėlgi – programa dažniausiai pati pristato save, tik nereikia tingėti ją perskaityti, juolab kad Philipas Glassas ir Steve’as Reichas jau tapo XX a. klasika, o Davido Lango, Michaelio Gordono, Julios Wolfe ir Thurstono Moore’o kūriniai laisvai prieinami interneto platybėse. Žvelgiant į jų videoperžiūrų skaičių, akivaizdu, jog jos sudomino tūkstančius klausytojų, ir nepanašu, kad kolektyvui, grojančiam tokią muziką, tektų atsiprašinėti, kad groja...
„Amadinda Percussion Group“ pristatė programą, skirtą Steve’ui Reichui. Tai buvo koncertas, sutraukęs daugiausiai publikos, kaip ir „Bangon a Can“. Tad klasikinis amerikietiškasis minimalizmas tebėra aktualus, ypač jaunai publikai. Nors kai kuriems klausytojams skambėjusių kūrinių monotonija nebuvo labai patraukli, mėgstantiems tokio tipo muziką koncertas turėjo pasirodyti vertas dėmesio.

Šių metų festivalis bandė klausytojus sudominti kviestinio kompozitoriaus Georgo Friedricho Haaso kūryba. Jo muziką buvo galima išgirsti trijuose koncertuose: „Plural Ensemble“, „Sinfonietta Riga“ ir festivalio uždarymo koncerte. Tačiau pirmojo koncerto dieną vyko ir kitas renginys, o į du koncertus per vieną dieną netingi eiti tik studentai ir užkietėję festivalio gerbėjai, kiti du koncertai vyko dvi dienas paeiliui, abiejuose buvo pristatoma simfoninė Haaso muzika, dėl to kai kurie kūriniai paprasčiausiai užgožė vienas kitą. Daugiausiai aplodismentų vertas pasirodė kompozitoriaus Koncertas smuikui ir orkestrui, kurį itin profesionaliai atliko smuikininkas iš Austrijos Ernstas Kovacicius ir Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.

Daug mažiau nei įprasta šių metų „Gaidoje“ buvo pasirodymų, kuriuos galima pavadini tvarkingais – profesionaliai grojančių ansamblių, pasirinkusių vienam vakarui įdomią, tačiau didelės euforijos nesukeliančią programą, kuri festivalyje nublanksta ir paprasčiausiai pasimiršta. Šiais metais tokių koncertų buvo tik du – „Plural Ensemble“ ir „Ensemble L’Itineraire“, abiejų kolektyvų programos vienaip ir kitaip susijusios su prancūzų spektralistų kūryba, be to, jie atliko po vieną lietuvių kompozitorių – Vytauto Germanavičiaus ir Mykolo Natalevičiaus – kūrinį. Šie koncertai nebuvo nuobodūs ar neverti dėmesio, tiesiog užgožti kitų renginių.

Tradiciškai „Gaidoje“ skamba keli simfoninių kūrinių koncertai, šiemet tokių buvo net trys. Simfoninis orkestras šiuolaikinėje muzikoje? Įmanoma, ir vis dėlto... Pastarųjų metų praktika patvirtino, kad tai nebūna patys įdomiausi festivalio renginiai. Be abejo, tai yra puiki proga (o Lietuvoje – dažniausiai ir vienintelė) išgirsti naujus lietuvių kompozitorių kūrinius, bet neretai šie koncertai nublanksta, ypač jei festivalyje yra tokių stiprių renginių kaip „Bangon a Can“, „Amadinda Percussion Group“ ar „Danza Preparata“. Tiesa, Algirdo Martinaičio kūrinį „Summa“ girdėję klausytojai jį turėtų prisiminti – jei ne dėl kūrinio ironijos, tai bent dėl kompozitoriaus, apsivilkusio bitininko kostiumu, nešino laistytuvu ir kūrinio pabaigoje einančio aplink sceną. Iš kitų lietuviškų kūrinių norėčiau išskirti Justės Janulytės darbą „Debesų stebėjimas“, kurį su kompozitorės kūrybai būdingu poetišku polėkiu atliko kolektyvai iš Latvijos „Sinfonietta Riga“ ir choras „Kamer“.

Vienintelis koncertas, sukėlęs daugiausiai klausimų ir iškritęs iš gana plataus konteksto, buvo vargonininko Tuomaso Pyrhöneno pasirodymas. Muzikas, tiesa, pasirodė pakankamai profesionalus, suabejoti privertė tik pasirinkta programa: J. Fritscho, O. Narbutaitės, R. Mažulio darbai buvo atliekami greta H. Radulescu kompozicijos, o dar įtrauktas ir V. Bacevičiaus opusas. Šio kompozitoriaus istorine svarba niekas neabejoja, bet jo vargonų muziką itin aktualia pavadinti būtų drąsoka. Šiuolaikinės muzikos pasaulyje labai daug reiškia skirtingi dešimtmečiai, ir nors eklektika nėra blogai, minėtame koncerte galėjai justi betvarkę. Galbūt atlikti kūriniai būtų patrauklesni pagroti atskirai, bet visi drauge jie gožė vienas kitą ir patys save. Tai buvo silpniausias „Gaidos“ koncertas.

Labiausiai patikęs šių metų „Gaidos“ bruožas – įvairovė. Nors vienos aiškios festivalio koncepcijos lyg ir nebuvo, tai šįsyk išėjo į naudą: buvo net keli itin stiprūs ir publikai įdomūs renginiai, pasirinkimo įvairovė turėjo sudominti ir griežtai akademinės, ir populiaresnės muzikos gerbėjus, greta kamerinių bei orkestrinių opusų – šiuolaikinio šokio spektaklis ir architektūrine kompozicija pavadintas kūrinys. Tie, kuriems patinka įvairovė, tikrai turėjo ką veikti.