AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Lietuviško džiazo banga

Po festivalio „Birštonas 2016“

Algirdas Klova
Nr. 14 (1166), 2016-04-08

Kas dveji metai Birštone vykstantis džiazo festivalis šiemet jau devynioliktą kartą sukvietė šios muzikos gerbėjus ir atlikėjus po Birštono kultūros centro stogu. Taip jau susidėliojo, kad šis renginys yra skirtas lietuviško džiazo muzikai ir užsieniečius čia išgirsi tik drauge su mūsų žvaigždėmis. Nors aš dar menu laikus, kai šioje scenoje su savo kolektyvais muzikavo Europos džiazo legendos Davidas Gološčiokinas (Rusija), Zbigniewas Namysłowskis (Lenkija), Davidas Azarianas (Armėnija), Olga Piraga (Latvija) ir daugelis kitų. Dabar tai – Lietuvos džiazo atlaidai, į kuriuos plaukia ne tik mūsų šalies teoretikai, kitų festivalių organizatoriai, bet ir svečiai iš Vokietijos festivalių, Duisburgo filharmonijos, kitų šalių apžvalgininkai ir fotografai.

 

Prieš pirmąjį festivalio koncertą penktadienio vakare stiprokai nulijo ir pasirodė saulė, kuri atnešė gerą nuotaiką. Kaip ir prieš dvejus metus, mus pasitiko kultūros centro prieigose pražydę įvairiaspalviai krokai. Festivalis prasidėjo labai solidžiu trimitininko Vytauto Skudo projektu „Remembering Miles Davis“, kuriame trimitu grojo Vytautas Skudas, saksofonu Remigijus Rančys, fortepijonu Paulius Zdanavičius, gitara Paulius Volkovas, bosine gitara Domas Aleksa, o mušamaisiais Linas Būda. Beje, visai neseniai girdėjau V. Skudo koncertą pagal Cheto Bakerio kūrybą. Yra gan rizikinga kurti savo muzikinius projektus remiantis tokių žinomų muzikų kūryba. Ji tiek ryški, kad kartais gali būti sunkoka nenublankti. Tą susirūpinimą išduodavo rimta muzikantų veidų išraiška. Tačiau Vytautas to neišsigando ir šiuo atveju Mileso Daviso muzika suskambo kitaip, bet gražiai. Galbūt kiek daugiau buvo galima išnaudoti puikų R. Rančio saksofoną, kartais trūko ir paties Vytauto trimito, labai gražūs buvo fortepijono solo epizodai ir kaip visada nepakartojamas Linas Būda.

 

Gitaristo Prano Kentros tarptautinis kvartetas, kuris, prisijungus violončelei, kartais virsdavo kvintetu (Lietuva, Nyderlandai, Bulgarija), pademonstravo gražaus balso vokalistę Hiske Oosterwijk, vieną geriausiai vertinamų Olandijos bosininkų Marką Haanstrą ir bulgarų būgnininką Stefaną Goranovą. Man šiek tiek pritrūko stilistinio vieningumo tarp kompozicijų ir muzikos vientisumo. Nors gal tai tik klaidingas pirmas įspūdis.

 

Nors Lietuvos ir Italijos džiazo kvarteto muzikantai – pianistas Andrejus Polevikovas, kontrabosininkas Vytis Nivinskas, gitaristas Filippo Cosentino ir būgnininkas  Andrea Marcelli – po susitikimo festivalyje Berlyne nusprendė, kad jų braižas ir muzikiniai polinkiai yra skirtingi, vis dėlto nutarė drauge pamuzikuoti ir tai pirmą kartą padarė čia, Birštone. Kolektyvas tikrai neatrodė nedarnus ar muzikaliai nevientisas. Paslankiai judantis, kartais platus ir mąslus kontrabosas, labai subtilūs būgnai, muzikali techniška gitara ir tobulas fortepijonas tiesiog užbūrė ir nukėlė į geros muzikos pasaulį. Pakerėjo skirtingos, bet puikiai derančios Filippo Cosentino ir Andrejaus Polevikovo kompozicijos, pasižyminčios aiškia forma, išraiškinga melodika ir harmonija. Prisijungus dainininkei Laurai Budreckytei muzika kiek pasikeitė, bet tikrai netapo blankesnė. Ji pasidarė kiek lengvesnė, dar žavesnė. Labai gražus Lauros balsas papildė lietuviškai itališką kolektyvą. Ypač maloniai suskambo lietuvių liaudies daina.

 

Pirmąjį festivalio koncertą baigė mums gerai pažįstamas ir, man atrodo, stipriai atjaunėjęs Kauno bigbendas, diriguojamas saksofonininko Liutauro Janušaičio, ir grupė „Reinless“ (Vytis Smolskas, Paulius Volkovas, Liutauras Janušaitis, Valerijus Ramoška, Laurynas Lapė, Jievaras Jasinskis, Paulius Vaicekauskas, Jonas Gliaudelis) su Simona Jakubėnaite.  Labai sudėtingos, išraiškingos ir puikiai profesionaliai sukonstruotos J. Jasinskio kompozicijos, nuoširdus solistų ir orkestro darbas, ypač ryškus Simonos balsas, besiskverbiantis kiaurai per bigbendo varį, ypač efektingai skambančios, puikiai balsu atliekamos instrumentinės partijos sudarė nepakartojamo monumento įspūdį. Penktadienio koncerte išgirdome net tris vokalistes. Visos jos pasižymi gražių tembrų balsais, skirtinga balso valdymo mokykla, stilistiniu požiūriu ir repertuaru, tačiau visos jos labai sudomino. Dainavimo šiame festivalyje buvo tikrai daug, jis dominavo ir šeštadienio pirmajame koncerte.

 

Eidamas į koncertą, pamačiau danguje virš Birštono kultūros centro plevėsuojančią didžiulę Lietuvos valstybinę vėliavą, kurią laikė aitvaras. Ji tarsi pranašavo sėkmę Lietuvos džiazui. Pirmasis koncertas prasidėjo vokalinės muzikos triumfu – grupės „Jazz Island“, vadovaujamos Artūro Noviko, pasirodymu. Šio kolektyvo veiklą senokai seku ir ja žaviuosi. Viskas buvo tobula – pradedant repertuaro parinkimu, puikiu stiliaus pojūčiu, ansamblinio, o dabar jau ir solinio dainavimo technika, ir baigiant susidainavimu. Sunku pervertinti A. Noviko darbų svarbą Lietuvos jaunimui. Tai dar stipriau veikia, kai pamatai prie dabartinės dainininkų kartos vėl prisijungusią Indrę Gasiūnę, šiandien gyvenančią ir dainuojančią Prancūzijoje, puikiai įsiliejančią į kolektyvą po daugelio metų. Didžiausios sėkmės „Jazz Island“ ir Artūrui Novikui!

 

Maloniai nustebino Vilniaus kolegijos ir Latvijos Jāzepo Vituolio muzikos akademijos studentų projektas (vad. Vladimiras Čekasinas), kurį autorius įvardino folk-punk muzika. Visas projektas, gražus Vilniaus ir Rygos jaunųjų muzikantų pokalbis, rėmėsi latvių liaudies dainų gretinimu su džiazo ir roko muzika. Latvių muzikantus surinkti ir parengti padėjo Rygos J. Vituolio muzikos akademijos džiazo katedros vedėjas, saksofonininkas ir klarnetininkas Indrikis Veitneris, prie Lietuvos studentų ir bendros projekto sėkmės prisidėjo Vita Sasnauskienė. Scenoje visą laiką vyko smagūs dialogai tarp lietuvių ir latvių studentų saksofonininkų, gitaristų, dainininkių, o puikaus muzikanto ir pedagogo Vladimiro Čekasino saksofoną girdėjome labai trumpai, jam, matyt nebuvo net kur įsiterpti. Be to, suvaldyti tokią didžiulę jauną komandą tikrai ne juokai. Pavydžiu maestro tokio jaunatviškumo ir entuziazmo.

 

Su puikia nuotaika netrukus sulaukėme ir antrojo šeštadieninio koncerto, į kurį sugužėjo daugiausiai klausytojų. Ir čia mūsų laukė du puikūs pasirodymai. Profesionalus, tobulas džiazo žaidimas – taip pavadinčiau projekto ,,Olegas ir draugai“ (Olegas Molokojedovas, Petras Vyšniauskas, Gediminas Laurinavičius, Leonidas Šinkarenka) pasirodymą. Pamuzikuoti susėdo keturi puikūs muzikantai, kuriuos jau seniai jungia sena, gera, laiko patikrinta muzika. Girdėjome išradingai atliktas, iki skausmo gerai pažįstamas tradicines, amžinas džiazo temas. Pasakyti dar kažką apie šį koncertą būtų šventvagystė, belieka tik pasveikinti Olegą Molokojedovą, kuris šiemet pelnytai gavo festivalio Grand Prix (prizo autorius Marijus Petrauskas) ir dar važiuos ilsėtis į Madeirą – pirmą kartą prizo laimėtojui buvo įteiktas ir toks apdovanojimas.

 

Vos spėję atsitokėti po šio pasirodymo, gavome dar vieną gero džiazo emocijų bangą. Dainiaus Pulausko grupė švenčia dvidešimtmetį. Tą proga Dainius į festivalio sceną pakvietė daugybę šioje grupėje esančių ir buvusių muzikantų. Išgirdome ir išvydome patį Dainių Pulauską, Valerijų Ramošką, Liutaurą Janušaitį, Domą Aleksą, Liną Būdą, Rimantą Brazaitį, Vytautą Labutį, Skirmantą Sasnauską ir Arkadijų Gotesmaną. Šis puikiai suderintas orkestras atliko keletą D. Pulausko kompozicijų iš neseniai išleisto dvigubo albumo „The Best of 20 Years“. Išgirdome tobulą skambesį, gražią muziką, puikius solinius epizodus ir paties Dainiaus improvizacijas.

 

Vakariniame koncerte į sceną išėjo dar trys lietuviško džiazo grandai – Vladimiras Tarasovas, Liudas Mockūnas ir Eugenijus Kanevičius, ką tik išleidę dvigubą vinilinę plokštelę „Intuitus“ ir šį kartą atrodę lyriškesni ir švelnesni. Liudas net neturėjo savo didžiojo kontrabosinio saksofono ir ilgai ardė, trumpino ir vėl ilgino mažą klarnetą, atrodo, savo pirmąjį muzikos instrumentą. Kiek gražių spalvų jis turi! Plūstelėjo stiprus konstruktyvios, bet ir emocionalios muzikos gūsis. Šie labai įdomūs atlikėjai retai kada koncertuoja trise, su jais dažnai matome daugiau muzikų.

 

Paskutinis koncerto pasirodymas didelių staigmenų taip pat nepateikė. Kęstutį Vaiginį žinome kaip labai solidų muzikantą, dirbantį su savęs vertais partneriais. Kaip ir prieš dvejus metus, drauge su juo išvydome amerikietį trimitininką Alexą Sipiaginą ir jų abiejų dialogai buvo stulbinantys kaip ir tuomet. Savo muzikavimu labai nudžiugino prie jų prisijungęs būgnininkas ir kompozitorius Donaldas Edwardsas ir gerai žinomas boso virtuozas Borisas Kozlovas. Tai buvo labai tvarkingas, išbaigtas pasirodymas, kurį išklausėme vienu atsikvėpimu.

 

Sekmadienį mūsų laukė du koncertai. Dieninį pradėjo Šiaulių bigbendas su naujuoju vadovu ir dirigentu Raičiu Ašmaniu (Latvija) ir vokaliste iš Vokietijos Cecile Verny. Šiaulių orkestro skambesys man pasirodė labai sodrus, mielas ir kupinas gražaus tembro. Bet kaip gali būti kitaip, jei čia groja tokios mūsų džiazo žvaigždės kaip Danielius Praspaliauskis, Skirmantas Sasnauskas, Juozas Kuraitis ir kt. Šio orkestro pasirodymą labai pagyvino gražaus tembro savamokslė dainininkė iš Vokietijos C. Verny. Malonu buvo girdėti puikų džiazo muzikos pajautimą, gerą balso valdymą. Labai laukiau ir maloniai sutikau Vytauto Pilibavičiaus projektą „Lithuanian trombone project & Girmantė“, kur, be jų, išgirdome Marių Balčytį,  Albiną Gražulį, J. Jasinskį ir Valentą Marozą. Tai buvo vienas įdomiausių ir gražiausių mano girdėtų Vytauto projektų su aiškiomis trombonų linijomis grįsta kūrinių forma, gražiu instrumentų skambesiu.  Labai gera mintis kompozicijų pagrindu imti lietuvių liaudies dainas. Toks sumanymas mane smarkiai nustebino, nes nesitikėjau išgirsti tokiame amplua Girmantės Vaitkutės. Buvo labai įdomu.

 

Paskutinis dieną grojo „International jazz quintet“ (Danija, Ukraina, Latvija,  Lietuva), jį sudarė Christianas Frankas – gitara, Markas Tokaras – kontrabosas, Denissas Pashkevichius – saksofonai, Janas Maksimovičius – saksofonai ir Arkadijus Gotesmanas – mušamieji. Labai sudomino muzikinė programos stilistika, kuri vis kito ir nuo beveik tradicinės muzikos galiausiai išaugo iki kone laisvojo džiazo, manau, būdingo daugumai šių muzikantų. Vakariniame koncerte liko nelabai daug klausytojų, bet tikrai itin geranoriškų. Jie šiltai sutiko visus tris labai skirtingus kolektyvus. Pirmieji į sceną žengė Artūro Anusausko trio. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius pianistas A. Anusauskas su savo kolegomis – būgnininku Dariumi Rudžiu ir kontrabosininku Vyčiu Nivinsku – suteikė puikią progą pasirodyti dviem jaunoms dainininkėms Marijai Grabštaitei ir Rūtai Jakulytei, gražūs jų balsai ir pastangos tikrai neliko nepastebėti. Netruks praeiti keleri metai ir, tikiu, šios merginos puikiai pasirodys su savo kolektyvais daugelyje pasaulio scenų.

 

Labai laukiau kompozitoriaus Lino Rimšos projekto ,,Anaiptol“ (Tomas Botyrius – saksofonas, Mindaugas Vadoklis – trimitas, Tomas Dičiūnas – fortepijonas, gitara, Donatas Bagurskas – kontrabosas, Jonas Gliaudelis – mušamieji ir Linas Rimša – klavišiniai), nes prieš kurį laiką teko su juo muzikuoti, tačiau jo džiazinių kompozicijų jau senokai nebuvau girdėjęs. Malonu buvo išgirsti tikrai labai gražią ir gerą muziką, kurioje tikėjausi daugiau muzikuojančio Lino. Festivalį užbaigė Remigijus Rančys su draugais – pianistu Richardu Baniu, bosu grojančiu Ernestu Germanovičiumi, būgnininku Gediminu Augustaičiu, gitaristu Vadimu Stankevičiumi, kanklininke ir dainininke Indre Jurgelevičiūte bei trombonistu Valdu Surdoku. Turiu atsiprašyti – jų nebegirdėjau, tad lauksiu kitos progos ir kito festivalio.

Į viršųĮ VIRŠŲ