7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Atsakomybė atminčiai

Apsilankius istorinio naratyvo muziejuose Lenkijoje

Kamilė Rupeikaitė
Nr. 41 (1193), 2016-12-16
Muziejų laikas
Lancuto sinagogos interjero fragmentas
Lancuto sinagogos interjero fragmentas

Viskas prasidėjo ankstyvą 2015-ųjų pavasarį, kai su Lenkijos ambasados Lietuvoje pirmąja patarėja Maria Ślebioda susitikome vienoje iš senamiesčio kavinukių aptarti tolesnių bendradarbiavimo galimybių. Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų (VVGŽM) su Lenkijos ambasada ne vienus metus jau siejo aktyvus bendradarbiavimas, tad ambasada suprato situaciją, jog, dirbant prie sudėtingų ilgalaikių projektų, muziejininkams labai praverstų pasisemti patirties iš Lenkijos muziejų. Juk Lenkija nuo senų laikų asocijuojasi su aukštos prabos, kruopščiai puoselėjama kultūra plačiąja prasme, puikiai suvokia kultūros vertę, jos įtaką gyvenimo kokybės gerinimui, šalies ekonomikos augimui ir mielai pažindina kitų šalių specialistus su tais kultūriniais reiškiniais, kuriais pagrįstai gali didžiuotis. Tad šių metų spalį Lenkijos ambasada Lietuvoje penkiems VVGŽM darbuotojams padovanojo puikią galimybę pasistažuoti Lenkijos istorinio naratyvo muziejuose. Stažuotės tikslas – padėti naujo padalinio, Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus, kuris įsikurs istoriniame žydų „Tarbut“ gimnazijos pastate, koncepciją kuriantiems VVGŽM specialistams susipažinti su lenkiška patirtimi, pasirinktais ir ekspozicijose perteiktais istoriniais naratyvais, inovatyviais muziejų dizaino sprendimais. Stažuotės metu didžiulį įspūdį paliko ne tik patys muziejai, bet ir pokalbiai su jų vadovais, parodų kuratoriais, kurie labai geranoriškai dalinosi patirtimi, patarimais, rekomendacijomis ir netgi problemomis, su kuriomis susiduria. Užrašų knygelė su branginamais įspūdžiais yra nuolat po ranka, nes Lenkijos kolegų patirtys labai aktualios ir mūsų kasdieniame darbe. Keliomis refleksijomis norisi pasidalinti ir su „7 meno dienų“ skaitytojais.

Mūsų kelionė prasidėjo pažintimi su nauju, tik šių metų pavasarį Markovoje (Markowa), Pakarpatės vaivadijoje, atidarytu Ulmų šeimos muziejumi. Nors muziejus įrengtas ne didmiestyje, o nuo atidarymo jį jau aplankė 34 000 žmonių. Toks didelis lankytojų skaičius atspindi kultūros decentralizacijos, svarbios šiuolaikinei muziejininkystei, poreikį ir siekį išryškinti vietinės istorijos ir ją pasakojančių artefaktų svarbą, o ne koncentruoti istorijos ir kultūros muziejus vien didžiuosiuose miestuose. Muziejus, pavadintas už žydų gelbėjimą nužudytos Ulmų šeimos vardu, yra dedikuotas visiems lenkams, gelbėjusiems žydus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Markovoje gyveno apie 4500 žmonių, tarp jų – 30 žydų šeimų. Ulmų šeima – Józefas Ulma, jo nėščia žmona Wiktoria ir šeši jų vaikai – slėpė dvi žydų šeimas ir už tai buvo sušaudyta. 1995 m. Didvyrių ir kankinių memorialas Jad Vašem Jeruzalėje pripažino Józefą ir Wiktorią Ulmus Pasaulio tautų teisuoliais.

Ulmų muziejaus idėja gimė dar 2003 m. istorikui dr. Mateuszui Szpytmai, kurio senelė buvo nužudytos Wiktorios Ulmos sesuo. Pasak dr. M. Szpytmos, pats muziejus yra tarytum paminklas, skatinantis lankytojo vaizduotę. Rūdžių spalvos pastato eksterjeras labai paprastas, grubokas, primenantis kaimo trobesį, o viduje – daugybė linijų, simbolizuojančių ir žiauriai nutrūkstantį, ir nuolat tebesitęsiantį gyvenimą. Siena šalia įėjimo į muziejų yra išrašyta gelbėtojų iš Pakarpatės regiono vardais, o ant grindinio baltai šviečia už žydų gelbėjimą nužudytų piliečių vardai. Baltas švytėjimas ant grindinio sukuria jautrų vizualinį dialogą su gelbėtojams skirta apšviesta erdve ekspozicijos viduje ir sukelia asociacijų su Evangelijos pagal Joną mintimi, kad šviesos neįmanoma paslėpti („Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“, Jn 1,5).

Muziejuje pasakojama istorija labai sunki, atskleidžianti dvigubą tragediją – visuotinį Europos žydų naikinimą ir šviesuolių šeimų, bandžiusių padėti savo bendrapiliečiams žydams, nužudymą. Interjere vyrauja rūsčios, tamsios spalvos, tačiau erdvės centre įkomponuotas šviesos šaltinis – gelbėtojams skirta skaidri erdvė. Tai, anot dr. M. Szpytmos, yra „muziejaus šerdis“, pro kurią galima įžvelgti simbolinį stiklinį Ulmų šeimos namą, pilną šeimos ir gelbėjamų žydų nuotraukų, kurias darė pats Józefas Ulma, aistringas fotografas.

Muziejuje skiriama dėmesio lenkų ir žydų santykiams iki karo ir nacių okupacijos laikotarpiu, žydų slapstymuisi, o daugiausia Ulmų šeimai: čia atsispindi intensyvi Józefo Ulmos visuomeninė veikla, jo fotografijos pomėgis, šeimos gyvenimas. Kaip simboliai naudojamos spalvos (žalia – gyvenimas iki karo, raudona – karo meto įvykiai, balta – prisiminimai). Ekspozicijoje rodomi ir vietinių gyventojų kolaboravimo su naciais pavyzdžiai; juos iliustruoja nemalonius pojūčius sukeliantis garsinis elementas – jis pasigirsta atitraukiant stalčiuką, kuriame pasakojama apie „šmalcovnikus“, skųsdavusius žydus gelbėjusius asmenis.

Ulmų muziejus yra pirmasis žydų gelbėtojams skirtas muziejus Lenkijoje, visuomenė iš jo daug tikisi, todėl vienaip ar kitaip politizuotas muziejaus vertinimas yra neišvengiamas. Ulmų muziejaus koncepcija susijusi su politiniais ir nacionaliniais procesais, nes pastaraisiais metais intensyviai persvarstoma kolektyvinė atmintis ryšium su Holokaustu. Kuriant muziejaus koncepciją 2008–2013 m., neišvengta kontroversiškų nuomonių. Dr. M. Szpytmai oponavo Otavos universiteto profesorius dr. Janas Grabowski, kurio viena iš tyrimo temų – lenkų kolaboravimas su naciais. Abu istorikai nesutarė tam tikrais istoriniais klausimais dėl su žydais Markovoje susijusių įvykių. Prof. J. Grabowski iš esmės priešinosi tokio muziejaus, skirto gelbėtojams, kūrimui – esą įsteigus tokį muziejų istorija bus parodoma tik iš šviesiosios pusės. Tačiau, kaip teigia muziejaus įkūrėjai ir vyr. kuratorė dr. Anna Stróż, muziejaus tikslas buvo pristatyti teisuolių istorijas, o ne atskleisti visą Holokausto eigą, todėl ir patį muziejų vertinti reikėtų atsižvelgiant į jo koncepciją.

Muziejus jau atidarytas, nors iki galo neišbaigtas. Dr. A. Stróż papasakojo, kad pastatą ketinama plėsti, bus pertvarkyti kai kurie dizaino sprendimai viduje. Tiesa, ekspoziciją kūrė labai garsi ir populiari Lenkijos kompanija „Nizio Design International“ – šios kompanijos darbus matėme ir Varšuvos muziejuose (apie juos vėliau), tad pastaruosius keliolika metų galima vadinti „Nizio era“ Lenkijos muziejuose. Kaip to privalumą, muziejų vadovai ir kuratoriai paminėjo kompanijos patikimumą ir profesionalumą, o tarp galimų minusų – lengvai atpažįstamą kompanijos dizaino braižą, kuris ilgainiui gali pabosti. Galimas daiktas, kad, toliau kuriant Lenkijos istorinio naratyvo muziejus, natūraliai subręs dizaino „revoliucija“ ir bus žengtas naujų idėjų žingsnis šioje srityje – taip prognozuoja patys muziejų, dirbusių su Nizio kompanija, vadovai.

Pakeliui į Tarnuvo Dombrovą (Dąbrowa Tarnowska) aplankėme 2012 m. lankytojams atidarytą įspūdingą barokinę Lancuto (Łańcut) sinagogą, renovuotą XX a. pabaigoje, dekoruotą freskomis su Jeruzalės vaizdais, mistinėmis būtybėmis, Zodiako ženklais, Psalmių knygoje minimais muzikos instrumentais. Stulbinantis freskų įspūdingumas ir išmonė – tikrai verta aplankyti kiekvienam, besidominčiam religinio meno paveldu! Didelį įspūdį paliko apsilankymas restauruotoje ir 2012 m. atidarytoje Tarnuvo Dombrovos chasidų sinagogoje, kurioje veikia Kultūrų dialogo centras (jo direktorius – Paweł Chojnowski). Sinagoga pastatyta 1865 m., naciai, okupavę Lenkiją 1939 m., sinagogą pavertė sandėliu bei arklidėmis... Restauruoti sinagogą buvo pradėta dar 1970 m., tačiau pastangas užgesino sovietai. Ilgai apleista ir griūvanti sinagoga pagaliau buvo restauruota ES, Lenkijos vyriausybės ir regioninėmis bei vietinėmis lėšomis. Šiandien savivaldybei priklausančios įstaigos veiklos idėja – lenkų ir žydų kultūros dialogo puoselėjimas, tarpusavio atskirties mažinimas. Centre vyksta koncertai, konferencijos, paskaitos, rengiami edukaciniai užsiėmimai žydų ir krikščionių religinės tradicijos, Holokausto Tarnuvo Dombrovoje, miesto istorijos temomis. Atkreipėme dėmesį į puikią nuolatinės ekspozicijos, įrengtos svarbiausioje sinagogos erdvėje, vyrų maldos salėje, dizaino idėją: vienoje estetiškų stiklinių vitrinų pusėje pateikiami žydiški, kitoje – krikščioniški artefaktai, išryškinant ekspozicijos tikslą atskleisti bendrą abiejų bendruomenių istoriją šiame mieste. Aiškūs ir informatyvūs, bet neperkrauti eksponuojamų artefaktų aprašai. Tiesa, religinės žydų bendruomenės kritikos sulaukia originalus, tačiau religiškai neleistinas būdas buvusio aron kodešo (šventos spintos, skirtos Toros laikymui) vietoje eksponuoti išskleistą Toros ritinį, nors ir nekošerinį (nebetinkantį naudojimui). Salės lubų skliauto tapyboje, išlikusioje iš 1865 m., vyrauja Zodiako ženklai, populiarūs Rytų Europos sinagogose, muzikos instrumentai, Jeruzalės vaizdai.

Kitą dieną kultūrines patirtis tęsėme Krokuvoje. Galicijos žydų muziejus, įkurtas 2004 m. originaliame žydų baldų fabriko pastate kaip privatus muziejus, šiandien laikomas vienu iš 10 geriausių muziejų Krokuvoje. Jo koncepcija nėra įprasta žydų muziejams, kurie dažniausiai būna skirti istorijai ir judaikai. Galicijos žydų muziejaus nuolatinė, fotografijomis grindžiama ekspozicija „Atminties pėdsakai“ per šių dienų fotografijas siekia atskleisti, kaip praeitis veikia dabartį; rodo šiandien egzistuojančius žydų gyvenimo Galicijoje pėdsakus – išlikusias sinagogas, žydų kapines, tuo įvardinant istoriškai sudėtingus, komplikacijų neišvengusius lenkų ir žydų santykius, kartu bylojant ir apie žydų kultūros atgimimą šiandieninėje Lenkijoje. Siekiant paneigti stereotipines, ribotas žinias, Holokausto nuotraukų sekcijoje eksponuojamos ne vien Aušvico nuotraukos.

Muziejus skiria dėmesio ir laikinoms parodoms – jose pasakojamos tos istorijos, kurios netelpa į nuolatinę ekspoziciją. Multimedijų praktiškai nėra (išskyrus interaktyvų miestelių žemėlapį), motyvuojant tuo, kad multimedijos mus supa nuolat ir šiandien lankytojui tai nebėra patraukliausias elementas. Mūsų grupei šaunią ekskursiją pravedė muziejaus direktorius Jakubas Nowakowski – negalėjau atsistebėti šio jauno vadovo energija, pozityvumu ir atsidavimu savo darbui. Kadangi muziejus privatus, kolektyvas puikiai supranta darbo efektyvumo svarbą. 70 proc. savo išlaidų muziejus padengia iš kasdienių pajamų už parduodamus bilietus, leidinius, o 30 proc. skiria rėmėjai. Apie 40 procentų muziejaus lankytojų sudaro vietinė auditorija – tai byloja didelį muziejaus įdirbį pritraukiant lankytojus.

Originaliame Oskaro Schindlerio fabrike įkurtas Krokuvos miesto vokiečių okupacijos metais muziejus – vienas iš keturių Krokuvos miesto muziejaus padalinių, atidarytas 2010-aisiais. Jogailaičių universiteto Judaizmo instituto docentė dr. Edyta Gawron, viena iš muziejaus koncepcijos O. Schindlerio fabrike kūrėjų, pasidalino patirtimi, įgyta dirbant prie projekto, ir pabrėžė, kad neįmanoma atskirti lankytojams skirtos pagrindinės žinutės nuo pastato istorijos – pastaroji turi tapti integruota naratyvo dalimi. Nusprendus kurti muziejų O. Schindlerio emalės indų fabrike, buvo svarstomos trys koncepcijos – Holokausto istorijos muziejaus, Schindlerio istorijos muziejaus ir muziejaus, skirto Lenkijos teisuoliams. Supratus, kad tai būtų ėjimas lengviausiu keliu, – būtų buvę itin lengva „parduoti“ Schindlerio istoriją tame pastate, ypač dėl garsiojo Steveno Spielbergo filmo „Šindlerio sąrašas“ (1993) įtakos, – tačiau galimai sukeliant istorijos interpretacijos komplikacijų, galiausiai visų trijų koncepcijų buvo atsisakyta ir pasirinkta ketvirtoji, papasakojant Krokuvos miesto ir jo gyventojų, tiek lenkų, tiek žydų, istoriją vokiečių okupacijos metais (1939–1945). Siekiant išvengti interpretacinių nesusipratimų, muziejuje neakcentuojama paties Schindlerio istorija dėl jo priklausomybės nacių partijai; ji pasakojama sudėtingos karo laikotarpio miesto istorijos kontekste. Be to, muziejaus kūrėjai pabrėžia ir tai, kad būtų istoriškai neteisinga koncentruotis į vieną teisuolį, kai Lenkijoje yra ir kitų teisuolių, išgelbėjusių daugybę gyvybių, tik apie juos pasaulis nežino. Vis dėlto istorinis Schindlerio darbo kabinetas su išlikusiu originaliu stalu, žemėlapiu ir grindimis laikytinas vienu iš ekspozicijos akcentų. Šioje erdvėje dominuoja simbolinės „Išgyvenusiųjų arkos“ instaliacija, kurią sudaro tūkstančiai emaliuotų puodų, primenančių gamintus Schindlerio įdarbintų žydų karo metais.

Muziejus nepaprastai interaktyvus, ekspozicijose įtikinamai, netgi provokuojančiai atkurta istorinė aplinka nuo prieškarinės Krokuvos iki sovietų atėjimo. Svarbi ekspozicijos dalis – žodinė istorija, integruoti išgyvenusiųjų liudijimai, tad asmeniniai žmonių išgyvenimai persipina su Antrojo pasaulinio karo įvykiais. Naudojama apie 70 garso takelių su įrašais, papildančiais istorinį naratyvą. Tiesa, garso instaliacijos kelia rūpesčių gidams, nes sudėtinga vesti ekskursijas dėl pernelyg stipraus garsinio fono. Be to, originalus fabriko pastatas nėra pritaikytas ekspozicijai, pernelyg ankštas, todėl lankytojams sudėtinga prasilenkti.

Ekspozicijoje naudojama labai daug simbolikos. Atskleidžiamus istorijos pokyčius simbolizuoja grindys, medžiagiškai ir faktūriškai besikeičiančios sulig skirtingais istorijos etapais, kad lankytojas netgi fiziškai tuos pokyčius pajustų. Muziejaus dizainas gali sukelti dviprasmiškus potyrius – pavyzdžiui, viename iš kambarių grindys išklotos plytelėmis su svastikomis (plyteles gaminusi kompanija pareikalavo, kad Lenkijos vyriausybė užtikrintų, jog už tokį veiksmą kompanija nebus patraukta baudžiamojon atsakomybėn, nes nacių simboliai Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, yra draudžiami). Ekspozicijos dizaineriai motyvavo, jog pasirinko grindis su svastikomis, siekdami sustiprinti lankytojo suvokimą, kokiame pavojuje atsidūrė okupuotos Krokuvos gyventojai.

Vienas iš labiausiai patikusių dizaino sprendimų – ant uždengtų autentiškų pastato langų rodomos istorinės nuotraukos. Realistiškai atrodo geto namų instaliacijos, atskleidžiančios gyventojų kasdienybę, ankštą gyvenimą gete. Baltos gipsinės žmonių figūros tarp realių buities apyvokos daiktų, netgi tikros duonos (idant būtų sukurtas iš tikrųjų čia vykstančio gyvenimo įspūdis) atrodo tarytum vaiduokliai, efemeriškai egzistuojantys ant gyvenimo teisės praradimo ribos.

Dizaineriai – scenografas Michałas Urbanas ir teatro režisierius Łukaszas Czujus – sukūrė ekspoziciją kaip teatro ar kino naratyvą. Lankytojas atranda visokį, patį įvairiausią miestą, jo užkaborius, paženklintus dramatiškos istorijos. Tai ir tramvajus, kurio languose sukasi miesto kasdienybės kadrai, ir siaurutės geto gatvelės, ir kirpykla... Galima atrasti savo asmeninę patirtį su praeitimi. Ekspoziciją tarytum apibendrina „Pasirinkimų salė“ – tai skulptūrų instaliacija, simbolizuojanti įvairias etines dilemas, su kuriomis žmonės susidurdavo per karą.

Krokuvoje, kaip ir Vilniuje, yra išlikę prieškario žydų gyvenimo pėdsakų ir istorinių pastatų, juos galima laikyti „miestais-muziejais“, o štai Varšuvos istorinė situacija visai kitokia: iš sostinės geto, deja, neišliko nė vieno pastato, žydiškas paveldas čia sunaikintas.

Varšuvos sukilimo muziejų, kuris įkurtas buvusioje tramvajų pastotėje ir skirtas Varšuvos 1944 m. sukilimui, inicijavo ir 2004 m. įsteigė tuometinis Varšuvos meras, buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kaczyńskis. Tai pirmasis istorinio naratyvo muziejus Lenkijoje, pradėjęs istorinių, itin interaktyviai įrengtų muziejų bumą ir tarytum suformavęs naujosios muziejininkystės standartus šalyje. Tai buvo pirmasis „Nizio Design International“ kompanijos sukurtas muziejus ir iki šiol laikomas geriausiu kompanijos darbu. Beje, šis muziejus unikalus tuo, jog turi veikiančią koplyčią (!), kurioje sekmadieniais vyksta pamaldos.

Tai „sunkus“ muziejus, prisodrintas ir vaizdinės, ir garsinės informacijos. Tuo siekiama lankytoją įtraukti į istoriją, kai lankytojas ir ekspozicija „bendradarbiautų“. Tačiau atkreipėme dėmesį į tą pačią problemą, kaip karo metų muziejuje Krokuvoje – garsinių instaliacijų keliamas triukšmas nėra parankus ekskursijas vedantiems gidams. Ekspozicijoje pateikiama daug papildomos, detalesnės informacijos į ją norintiems pasigilinti lankytojams – stalčiukuose, atvartuose ir pan. gausu rašytinių dokumentų, nuotraukų, liudijimų. Jaunuosius lankytojus itin sudomina kanalizacijos tunelio replika – ja galima praeiti, patiriant, kaip tuneliu naudodavosi pogrindyje besislapstę Varšuvos sukilimo dalyviai.

Muziejaus saugomi eksponatai labai įvairūs – ir didžiulė ginklų kolekcija, ir meilės laiškai. Tarp išskirtinių eksponatų – originalus „Goliath“ tankas, kuris sprogdindavo barikadas. Vienas unikaliausių ir labiausiai branginamų eksponatų – lapelis su malda, kurią savo tėvui užrašė 8 metų mergaitė; kišenėje prie širdies laikyta vaiko malda padėjo vyrui stebuklingai išgyventi, kai į jį pataikė kulka.

Varšuvos sukilimo muziejus yra gausiausiai lankomas Varšuvoje ir yra Lenkijos muziejų „Top 10“ lyderis – per metus jį aplanko 600 000 lankytojų, per dieną – 2000. Ekspozicija, atsižvelgiant į lankytojų srautus, veikia nuo 8 val. ryto. Muziejus fenomenalus tuo, kad jo lankytojų skaičius per 12 egzistavimo metų nuolat stabiliai kyla. Todėl jau galima kalbėti apie šio muziejaus sėkmę. Anot direktoriaus pavaduotojo Paweło Ukielskio, Lenkijoje įprasta domėtis istorija. Paklaustas, ar, atsiradus „Polin“ muziejui, nebijo konkurencijos, P. Ukielskis patikino, kad tikrai ne, nes geri muziejai visada traukia dėmesį.

Išties, matant rezultatą – didžiulį, sudėtingą muziejų – sunku patikėti, kad ekspozicijai sukurti komanda turėjo tik 13 mėnesių (!) laiko. Buvo suburta apie 20 specialistų – istorikų, politikų, filologų, teatrologų ir kt. Kuriant muziejų, labai aktyviai jau dirbo stiprus viešųjų ryšių skyrius, skatinęs visuomenės susidomėjimą būsimu muziejumi. Kad lankytojai neprarastų intereso ir šiandien, muziejus yra parengęs jį reprezentuojančią 20 stendų parodą, kuri rodoma įvairiose šalyse. Muziejaus metinis biudžetas – 20 milijonų zlotų, pusę sumos jie susirenka iš savo pajamų, o pusę skiria Varšuvos savivaldybė, kuriai muziejus priklauso.

Varšuvos sukilimo muziejus, galima sakyti, jau atlaikė laiko išbandymą, o apie Lenkijos žydų istorijos muziejaus („Polin“), kurio nuolatinė ekspozicija atidaryta 2014 m. spalį ir šiandien suburia didžiules minias, ateitį kalbėti dar anksti. Šiandien tai yra vienas populiariausių Lenkijos ir gal net Rytų Europos muziejų, kurį pamatyti, be jokios abejonės, būtina. Muziejus stovi kadaise čia buvusios žydiškosios Varšuvos centre – teritorijoje, kurią Antrojo pasaulinio karo metais naciai pavertė getu. Tarptautinį konkursą kurti pastato dizainą laimėjo suomių architektas Raineris Mahlamäki. Lenkijos žydų istorijos muziejus yra pirmoji Lenkijoje viešosios ir privačios partnerystės institucija, kurią įkūrė Kultūros ministerija, Varšuvos savivaldybė ir Lenkijos žydų istorijos instituto asociacija.

Išskirtina tai, kad „Polin“ yra daugiau nei muziejus – tai ištisas kompleksas kultūrinių paslaugų, kurios taip pat jau yra subūrusios savo vartotojus. Muziejus visų pirma pradėjo funkcionuoti kaip kultūrinis ir edukacinis centras; antro aukšto patalpose rodomos laikinos parodos, filmai, vyksta diskusijos, koncertai, paskaitos. „Polin“ rengia metodinę medžiagą mokytojams, deda ją savo interneto svetainėje ir glaudžiai bendradarbiauja su Švietimo ministerija.

„Polin“ nuolatinės ekspozicijos – „naratyvo muziejaus“, kurį kūrė tarptautinė daugiau nei 120 ekspertų komanda – pagrindinis tikslas yra papasakoti tūkstančio metų žydų istoriją Lenkijoje „iš vidaus“, matomą pačių žydų, kaip aktyvių istorijos veikėjų, akimis, todėl neskiriamas dėmesys nei žydų diasporai už Lenkijos ribų, nei lenkų ir žydų santykiams. Kiekvienoje ekspozicijos (jai dizainą irgi kūrė „Nizio Design International“) galerijoje koncentruojamasi į dabar aspektą, o ne į praeitį, ir į Lenkijos žydų istoriją kaip integralią Lenkijos istorijos dalį. Tai nėra kolekcijų muziejus. Svarbiausia jam – ne eksponatai, o istorijos tėkmė, jos pasakojimas, tad eksponatai svarbūs tiek, kiek tą istoriją gali atskleisti, o ne patys būti istorija. Tokią koncepciją tarptautinė muziejų bendruomenė vertina prieštaringai, tačiau pagrindinis orientyras vis dėlto yra lankytojas. Tradiciniame muziejuje, pagrįstame išdėliotais eksponatais kaip savaiminėmis istorinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis, ekspozicinis naratyvas dažniausiai formuojamas pagal turimą kolekciją, jos vertingiausius eksponatus. O šiandieninis muziejus turi reprezentuoti temų, jų sąveikos, istorijos interpretacijų įvairovę, išryškinti pažinimo proceso džiaugsmą, padėti lankytojui per jo recepciją dalyvauti muziejaus „kūrimo“ procese. Todėl modernaus muziejaus ekspozicija grindžiama atitinkamu naratyvu, kuriam išryškinti pasirenkami nebūtinai originalūs eksponatai, o pats muziejus nebūtinai turi turėti suformuotą gausią kolekciją (!).

Šiandien kuriamų naujų muziejų akcentas – technologiniai sprendimai, kurie, viena vertus, ilgainiui ima vis mažiau stebinti, nes esame persisotinę įvairiausių informacinių dirgiklių. Kita vertus, šiandieninėje muziejininkystėje ekspozicijų dinamika ir vizualiniai efektai jau yra mažų mažiausiai neišvengiami, atsižvelgiant į dabartinę lankytojų kartą. Dėl kai kurių dizaino sprendimų „Polin“ ekspozicijoje būtų galima diskutuoti (man nuolatinė ekspozicija vizualiuoju aspektu pasirodė pernelyg eklektiška ir perkrauta), tačiau pasitelkti technologiniai sprendimai ir interaktyvumas, be jokios abejonės, pakeri lankytoją – juk smagu pačiam rankiniu būdu atsispausdinti XVI a. Talmudo titulinį lapą, išspręsti istorines užduotis terminaluose ar panaršyti virtualioje įspūdingų senovinių leidinių bibliotekoje. Tačiau apeiti 4000 kv. m. išsidėsčiusią aštuonių galerijų nuolatinę ekspoziciją, nuosekliai įsigilinant į pasakojamos daugiasluoksnės istorijos peripetijas, ir mums, muziejininkams, pasirodė nemenkas iššūkis, net ir su neįtikėtinai šaunia gide, mus labai profesionaliai ir šiltai visos kelionės metu globojusia Agnieszka Kus. Tiesa, „Polin“ turi sugalvojęs puikią sistemą, palengvinančią muziejaus lankymą mažiau laiko turintiems asmenims: parengtos individualių turų (1, 1,5 ir 3 val. trukmės) atmintinės, siūlančios koncentruotus maršrutus, taip pat dalinamas atspausdintas žodynėlis su ekspozicijoje vartojamais terminais – puiki mintis, kad nereikėtų visų terminų aiškinti ekspozicijoje. Vienas ryškiausių ekspozicijos akcentų – neišlikusios XVII a. medinės Gvozdzieco (Gwoździec) sinagogos stogo ir polichrominių lubų rekonstrukcija pagal išsaugotą dokumentaciją, subūrusi tarptautinę istorikų, architektų, menininkų ir Lenkijos studentų komandą.

„Polin“ kolekcijoje kol kas yra 7000 eksponatų, tad vyksta tolesnė jų paieška. Kolekcijos formavimo prioritetai – objektai, kuriais bus galima pakeisti dabartinei ekspozicijai pasiskolintus kitų įstaigų eksponatus; objektai, kurie turi savo istorijas, taip pat pokario ir šiuolaikinis menas. Muziejaus politika – nedubliuoti kolekcijų formavimo, t.y. nerinkti atitinkamos temos (pvz., judaikos) eksponatų, jeigu juos renka kitas muziejus.

Be jokios abejonės, „Polin“ yra vienas moderniausių muziejų Europoje. Tačiau muziejaus darbuotojai šiek tiek nerimauja dėl ateities, nes išlaikyti technologijas itin brangu, tad būtina įvertinti šią finansinę naštą ilgalaikėje muziejaus gyvavimo perspektyvoje.

Ši refleksija toli gražu neatspindi visų aplankytų institucijų ar įvykusių susitikimų. Aišku viena – istorinio naratyvo muziejai Lenkijoje yra puiki vieta mokytis visuomenės santykio su istorine atmintimi. Aplankius minėtus muziejus ir susitikus su jų vadovais bei kuratoriais nustebino, kiek daug dėmesio Lenkijos kultūros politikoje skiriama muziejų steigimui ir plėtrai. Muziejai suvokiami ne kaip kultūrinio gyvenimo paraštėje egzistuojantys (ar vegetuojantys) objektai, kuriuos iš pasigailėjimo kultūros ministerijai ar savivaldybėms tenka šiaip ne taip išlaikyti, o kaip itin svarbūs švietimo centrai, formuojantys visuomenės žinias, turintys didelę įtaką šalies ekonomikai, turizmui, piliečių savimonės ir tapatybės ugdymui, šalies įvaizdžiui pasaulyje. Politinė valia puoselėti muziejus yra stipri, nes politikai supranta, kad geri muziejai – šalies pasididžiavimas. Tiesa, visada yra rizika, kad politikai, siekdami populiarumo, ypač steigiant istorinio naratyvo muziejus, gali „žaisti į vienus vartus“, be diskusijos ir objektyvios istorinių įvykių (perspektyvos) analizės. Tačiau, dr. Edytos Gawron žodžiais tariant, muziejus turi būti sąžiningas prieš lankytoją ir jausti atsakomybę. Itin svarbu, kad kuriant ekspozicijų naratyvus bendradarbiautų profesionalai, kad ekspozicija būtų sukurta dialogo, o ne monologo principu, kad lankytojai būtų ugdomi kelti etinius klausimus, o ne vien tikėtis iš anksto suformuluotų atsakymų. Kelionės metu naujai išryškėjo abipusio, itin glaudaus istorijos ir kultūros ryšio suvokimas: kultūra yra istorijos dalis, kaip ir istorija yra neatsiejama nuo kultūros. Geras muziejus – viena perspektyviausių galimybių užtikrinti lankytojui universalią, o kartu ir unikalią patirtį: asmeninį prisilietimą prie istorijos.

Lancuto sinagogos interjero fragmentas
Lancuto sinagogos interjero fragmentas
Gwózdzieco sinagogos polichrominių lubų rekonstrukcijos fragmentas
Gwózdzieco sinagogos polichrominių lubų rekonstrukcijos fragmentas
Krokuvos miesto vokiečių okupacijos metais muziejaus ekspozicijos fragmentas
Krokuvos miesto vokiečių okupacijos metais muziejaus ekspozicijos fragmentas
Oskaro Schindlerio darbo kabinetas Krokuvos miesto vokiečių okupacijos metais muziejuje
Oskaro Schindlerio darbo kabinetas Krokuvos miesto vokiečių okupacijos metais muziejuje
Varšuvos sukilimo muziejaus ekspozicijos fragmentas
Varšuvos sukilimo muziejaus ekspozicijos fragmentas
Lenkijos žydų istorijos muziejaus „Polin“ ekspozicijos fragmentas
Lenkijos žydų istorijos muziejaus „Polin“ ekspozicijos fragmentas