Reorganizacija ar pasikėsinimas į Lietuvos kultūros paveldą?

Vyriausiojo archyvaro tarnyba 2014 m. liepos 24-ąją pranešė, kad „liepos 2 dienos nutarimu Nr. 621 „Dėl sutikimo reorganizuoti valstybės archyvus“ Vyriausybė pritarė valstybės archyvų pertvarkai, įgyvendinant Viešojo valdymo tobulinimo 2012–2020 m. programoje numatytą siekį didinti vykdomosios valdžios sistemos įstaigų efektyvumą, mažinti įstaigų, kuriose dirba mažiau kaip 20 darbuotojų, skaičių“. Į reorganizuojamųjų sąrašą pateko ir Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau LLMA), kuriame šiuo metu yra 19 darbuotojų (žr. www.archyvai.lt). Sprendimą nulėmė akla statistika: mažiau nei 20 darbuotojų, būtina inkorporuoti į didesnę struktūrą. Tačiau formalių valdžios nurodymų vykdymui aukojami daug svarbesni dalykai: laiko patikrintas būdas telkti ir pritaikyti vartotojų poreikiams reikšmingą nacionalinio kultūros paveldo dalį – kultūros įstaigų, organizacijų ir atskirų veikėjų archyvus. Visiškai nepaisoma, kad LLMA yra geriausiai Lietuvoje tvarkomas valstybinės reikšmės archyvas, turintis savo specifiką ir reikalingus aukštos kvalifikacijos specialistus – archyvarus, kurie yra ir kultūros darbuotojai, puikiai išmano XIX a. pab. – XXI a. pr. Lietuvos kultūros situaciją, meno procesus, nuolat domisi rašytojų, poetų, dramarturgų, muzikų, dailininkų, fotomeninkų, choreografų, šokėjų, scenografų, aktorių, režisierių ar architektų kūryba. Neatsižvelgiama, kad archyvo darbu patenkinti jo naudotojai – kultūros veikėjai, kultūros tyrėjai, studentija ir patys archyvinių fondų pateikėjai. Kultūros visuomenė pasitiki LLMA ir patiki savo sukauptus dokumentus, nes patyrė, kad archyvo specialistai sugeba tinkamai sutvarkyti archyvinį palikimą, užtikrina reikiamas saugojimo sąlygas ir prieinamumą.

Manome, jog labai svarbus argumentas archyvui išlikti yra tai, kad fondų pateikėjai – žymūs asmenys ar jų artimieji – daugelį metų būtent šiai institucijai patiki kūrybos ir asmeninius dokumentus, epistoliką, fotografijas. Ši graži tradicija neturėtų nutrūkti ir fondų steigėjai neturėtų likti apvilti. LLMA saugomi tokių žinomų menininkų ir kultūros veikėjų kaip Donatas Banionis, Vytautas Bložė, Kazys Boruta, Juozas Budraitis, Viktorija Daujotytė, Janina Degutytė, Vladas Drėma, Balys Dvarionas, Margarita Dvarionaitė, Viačeslavas Ganelinas, Jurgis Gaižauskas, Audronė Girdzijauskaitė, Beatričė Grincevičiūtė, Eduardas Kaniava, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Macelijus Martinaitis, Saulė ir Vincas Kisarauskai, Juozas Kėdainis, Oskaras Koršunovas, Kazimiera Kymantaitė, Antanas Kmieliauskas, Justinas Marcinkevičius, Stasys Krasauskas, Giedrius Kuprevičius, Vytautas Landsbergis, Faustas Latėnas, Icchokas Meras, Monika Mironaitė, Antanas Miškinis, Emilis Mlynarskis, Laimonas Noreika, Violeta Palčinskaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Viktoras Petravičius, Petras Rauduvė, Aliodija Ruzgaitė, Rūta Staliliūnaitė, Algimantas Švėgžda, Tėvas Stanislovas (Mykolas Dobrovolskis), Juozas Tumas-Vaižgantas, Ipolitas Užkurnys, Judita Vaičiūnaitė, Adomas Varnas, Kazimieras Vasiliauskas, Antanas Vengris ir dar daugelio kitų asmeniniai archyvai. Pastarieji kartu su įstaigų ir organizacijų archyviniais fondais nuosekliai ir įvairiapusiškai atspindi ir dokumentuoja XIX a. pab. – XX a. Lietuvos kultūros raidą. Fondai turi aiškią, nusistovėjusią struktūrą, sukaupta medžiaga funkcionuoja kaip nedaloma visuma. Tyrėjų darbui čia sudarytos puikios sąlygos: sklandi informacijos paieškos sistema, kruopščiai sutvarkyti fondai, skaitytojai greitai aptarnaujami. Nedidelės įstaigos privalumai − galimybė kur kas lanksčiau komplektuoti fondus, jų tvarkytojams individualiai bendrauti su pateikėjais, greičiau aptarnauti lankytojus, juos konsultuoti.

LLMA savitumą ir jo reikšmę mūsų kultūrai puikiai supranta Prezidentė ir dalis Seimo atstovų. Tačiau nei Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos (2014-03-05 raštas Kultūros ministrui (Nr. (1D-961)-2D-1478), nei Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (2014-02-28 Nr. 05), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (2014-03-03 Nr. SD-142) ar Lietuvos dailės istorikų daugijos (2014-02-26 Nr. 3) raštai reformos šalininkų nuomonės nepakeitė. Vyriausioji archyvaro tarnyba atkakliai nenori girdėti nei akademinės bendruomenės, nei kultūros organizacijų, nei atskirų mūsų kultūros autoritetų balsų. Paminami visuomenės interesai, demagogiškai teigiant, kad tai daroma visuomenės labui.

Reorganizuoti LLMA pirmą kartą užsimota 2007–2008 m. tuometinio Lietuvos archyvų departamento iniciatyva, vadovaujantis Valstybės valdymo tobulinimo (vadinamosios Saulėlydžio) komisijos išvadomis. Ši reorganizacija sutapo su šio archyvo būstinės – pastato Mindaugo g. 8 rekonstrukcija ir atrodė, kad prisidengus reorganizacija tiesiog mėginama iškraustyti kultūros įstaigą iš patogios vietos miesto centre. Atsižvelgus į visuomenės argumentus archyvas tuomet buvo išsaugotas, tačiau jo fondai ir skaitykla perkelti į miesto pakraštį – O. Milašiaus g. 19. Lietuvos dailės istorikų draugijos nariai stažuotėse yra dirbę kituose Europos ir pasaulio archyvuose. Norime pabrėžti, kad savo kultūrą gerbiančiose šalyse priimta, kad reti spaudiniai, senieji rankraščiai ir kultūros dokumentai saugomi miesto centre, o ne pakraštyje, analogiškos institucijos kitur yra nacionalinio pasididžiavimo objektas, įrodantis valstybės kultūros brandą ir galią.

Statybos Mindaugo gatvėje vis dar tebesitęsia, tačiau atrodo, kad Literatūros ir meno archyvas jau nebesugrįš į savo buveinę – nebepateks tarp pastato naudotojų. Dar daugiau: norima jį apskritai sunaikinti. Pritrūkę argumentų reformos šalininkai net mėgina apeliuoti į archyvo įkūrimo istoriją: neva jis buvo įsteigtas, siekiant sukurti patogią darbo vietą reikalingiems žmonėms. Beveik per pusšimtį metų nuo archyvo įsteigimo 1968 m. iki 2014-ųjų savo pasiaukojamu darbu ši įstaiga įrodė esanti reikalinga, sėkmingai veikianti, toliau kaupianti iškilių kultūros žmonių ir kultūros įstaigų fondus, išsiugdė archyvarų su ypatinga specializacija.

Dabartinė Vyriausiojo archyvaro tarnyba ignoruoja LLMA specifiką. Šio archyvo struktūra naikinama, jis jungiamas su keliais Lietuvos Naujojo archyvo skyriais. Šis archyvas komplektuoja ir saugo tik nuo 1990 m. veikiančių valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo, Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Prezidento, savivaldybių rinkimų, likviduotų ir reorganizuotų ministerijų, valstybės valdžios ir valdymo, politinių ir visuomeninių organizacijų, Vilniaus vietinių valdžios ir valdymo institucijų, kitų valstybinių įstaigų, taip pat nevalstybinių juridinių asmenų nuolatinio saugojimo dokumentus, susidariusius po 1990 m. kovo 11 dienos. Tad kaip galima apjungti du visiškai skirtingo profilio archyvus į vieną darinį, kaip tikimasi organizuoti sklandų jų darbą?

Vyriausiojo archyvaro tarnybai dokumentas yra tik statistinis vienetas, o ne savo specifiką turintis kultūros šaltinis ir objektas. Šitokį požiūrį patvirtina ir planuojamo naujo struktūrinio padalinio vadovo kandidatūra – LLMA fondų likimą spręs Naujojo archyvo vadovas, nepažįstantis LLMA turinio, kurio vien jau chronologija gerokai platesnė nei nuo 1990-ųjų... Bendras katilas – viena košė, ir nesvarbu, kad sudedamos dalys nedera. Vargu, ar nespecializuotame archyve bus išlaikyti atskiras kultūros sritis, kultūros istoriją išmanantys specialistai.

Vyriausiojo archyvaro tarnyba teigia, kad vietoj šiuo metu Lietuvoje veikiančių 15 valstybės archyvų po reorganizavimo liks 4 specializuoti archyvai Vilniuje ir 4 regioniniai valstybės archyvai su teritoriniais padaliniais (filialais). Pasak žiniasklaidoje skelbtos informacijos, tokiu būdu tikimasi per metus sutaupyti apie 150 000 litų. Kiek iš jų valstybė laimėtų likvidavusi LLMA? Atsakymo negauta. O juk dar prireiks nemažų sąnaudų unifikuojant į vieną sistemą atskirų archyvų fondus. Vyriausiojo archyvaro tarnybos internetiniame puslapyje rašoma, kad įvykdžius pertvarką „sumažėtų vadovaujančių pareigybių ir bendrąsias funkcijas vykdančių pareigybių skaičius, būtų optimizuotas darbų ir funkcijų paskirstymas, efektyviau naudojami žmogiškieji ir finansiniai ištekliai“. Tačiau pasak Lietuvos vyriausiojo archyvaro Ramojaus Kraujelio (2014 02 25 LRT radijo laida „Ryto allegro“), optimizavus numatytų dešimties archyvų darbą būtų sutaupyti 5 etatai (vidutinis vieno tokio darbuotojo mėnesio atlyginimas 2500 litų neatskaičius mokesčių). Taigi net ir ekonominė reformos nauda visai abejotina, jei priskaičiuotume reformų projektams išleistas lėšas ir išaugusį biurokratinį aparatą.

Pagaliau laikas suprasti, kad ekonominiai argumentai šiuo atveju nėra esminiai. Kalbame apie unikalios nacionalinio kultūros paveldo dalies puoselėjimą, išsaugojimą ir viešinimą. LLMA rinkiniai vertingi kaip nedaloma visuma, kuri turi būti išsaugota ir aiškiai apibrėžta. Archyvo fondų kaupimo specifika, jų turinys ir dokumentų pobūdis skiriasi nuo kitų Valstybinėje archyvų sistemoje esančių archyvų. Jo fondai nuolat pildomi ir atnaujinami, komplektavimo darbų apimtys auga. LLMA unikalumas yra privalumas, demonstruojantis išskirtinį mūsų valstybės dėmesį kultūrai. Tai ir turėtų būti bet kokios reformos iniciatorių ir vykdytojų prioritetas. LLMA veiklą galima būtų optimizuoti atnaujinant techninę bazę ar grąžinant patalpas į miesto centrą, tobulinant sukauptų vertybių pristatymo visuomenei būdus, rūpinantis naujos archyvarų kartos, gebančios kvalifikuotai tvarkyti kultūros dokumentus, ugdymu. Esame įsitikinę, kad tokiu būdu būtų ne tik rodama pagarba savo paveldui, bet kartu ir keliama kultūrinė visuomenės savimonė.

Dailės istorikų draugija tikisi, kad dar ne vėlu sustabdyti vien biurokratiniais argumentais grindžiamą pertvarką, kuri padarytų neatitaisomą žalą nacionalinio paveldo saugojimui ir viešinimui. Vykdomą reorganizaciją suvokiame kaip Literatūros ir meno archyvo sunaikinimą. Įgyvendinus šį projektą, ne tik prarastumėme gyvybingą ir aktualų kultūros centrą, sukurtumėm pavojingą precedentą, atveriantį kelią susiklosčiusios kultūros visumos ardymui. Tai nieko gero nežada valstybės ateičiai. Pasisakome už orios, save gerbiančios, kultūringos ir sąmoningos valstybės kūrimą.


Lietuvos dailės istorikų draugija