Skerdiena susitinka mėsą
Laima Kreivytė
Vidas Poškus. „Alyva“. 2011 m. Vidas Poškus yra menininkas. Be kita ko, dar ir menotyrininkas, net „dr.“ – bet tai netrukdo. Gal „dr.“ meno lauke gali būti verčiamas į „br“. Kaip siaubas, ištikęs sapnuojant gėles žudikes. Dr(augui) Poškui dvi raidės yra ne tik mokslinis laipsnis, bet ir performansas. Pastovus nenuilstamas savęs vartymas nuo vaizdo į tekstą ir atvirkščiai.
|
Kirvis užšalusiai jūrai
Laima Kreivytė
Eglė Vertelkaitė. „Perskelta širdis“. 2011 m. Eglės Vertelkaitės paroda „Mergaitė su kirviu“ yra erdvinė laiko išklotinė. Laiko potyrį paprastai siejame su prietaisais: saulės, smėlio, vandens ir kitokiais laikrodžiais. Skaičiai ir rodyklės parodo trukmę, o ritmingai siūbuojanti švytuoklė – laikinumą. Vertelkaitė laiką matuoja kirviu: ritmingais kirčiais dalija erdvę į laiko atkarpas. Mergaitė su kirviu lyg Giltinė su dalgiu: švyst, švyst, švyst. Švytuojantys ir švytintys ašmenys smulkina laiką iki mirksnio. Ši paroda – kelionė po laiko mašiną, mechaninis ir metafizinis erdvėlaikio tyrimas.
|
Kūnų be organų lygybė
Laima Kreivytė
Instaliacija „Absoliuti lygybė“ Pamėnkalnio galerijoje. Fragmentas. Nedažnai atsitinka, kad kūriniai pirmiausia parodomi bienalėse, o tada atkeliauja į Lietuvą. Igno Kazakevičiaus ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kuruojamas Bronės Neverdauskienės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės projektas „Absoliuti lygybė“ 2011 metais buvo pristatytas 11-ojoje Lulėjos šiuolaikinio meno bienalėje Švedijoje ir 4-ojoje Maskvos šiuolaikinio meno bienalėje Rusijoje.
|
Apie skirtingus raštingumus
7 MD
2012 m. vasario 23–26 d. vyks 13-oji Vilniaus knygų mugė. Apie tarptautinėse knygų mugėse ryškėjančias tendencijas, tekstų sklaidos būdus ir skirtingus „raštingumus“ kalbamės su Karoliu Klimka, Literatūros sklaidos projektų vadovu Tarptautinių kultūros programų centre.
|
Kas įsiminė 2011 metais dailėje
7 MD
Viena iš kuratorių Eglė Mikalajūnė pristato parodą „Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių“. Tai jokiu būdu nėra ilgo tiriamojo darbo rezultatai (objektyvūs topai), o greičiau atminties improvizacijos (savotiškas jam session). Menotyrininkai buvo paprašyti rimtai arba vardan smagumo patyrinėti atmintį, pamėgint išskirti šių metų atradimus, parodas, menininkus(-es), knygas, tekstus, įvykius, meno kritikus(-es), mintis, diskursus, jei norėtųsi – nesąmones, lūkesčius, prieštaravimus, stebuklus, anotacijas, TV laidas, komentarus – tiesiog metų įspūdžius. Punktai buvo surašyti daugiau tam, kad sužadintų atmintį. Tačiau buvo galima jų ir visai nepaisyti. Dėkojame visiems įsitraukusiems!
|
Kas kuria bendrą būtį
Laima Kreivytė
Saulius Dirsė. "P-2". Porcelianas. 1999 m.
Vytautas Michelkevičius: "Pataraisiais metais bevartant senesnius katalogus ir besilankant LTMKS narių studijose užkliuvo už akių šis objektas, kuris paskelbus parodos idėją pirmiausiai iškilo atmintyje. Žinoma, jis kalba apie ir santykius, ir apie buvimą kartu, tačiau geriausiai jis įkūnija paradoksą, nuostabą, tarpdiscipliniškumo kvestionavimą lietuviškoje dailėje ir sustingusį istorijos atspindį iš idealistinių 1999-ųjų".
|
Tapybos transliacijos tarpinėse erdvėse
Laima Kreivytė
Eglė Karpavičiūtė. „Nutapyta Gerhard Richter ekspozicija“. 2011 m. Iš Mėnulio nukritęs žiūrovas, nežinantis dailės istorijos ir šiuolaikinės tapybos tendencijų, tikriausiai būtų pamalonintas mėnuliškos šviesos ir kolorito peizažų, atveriančių keistas erdves. Tikriausiai patiktų jam ir virpančios darbų faktūros, gal mažiau suprantami atrodytų žemiečių sanitarinės įrangos totemai. Tačiau toks žiūrovas primintų tarp dviejų stiklų besiplakantį drugį, naiviai bandantį pramušti „langą į pasaulį“.
|
Atminties dabartis
Laima Kreivytė
Kęstučio Grigaliūno instaliacija „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą" LDS Pamėnkalnio galerijoje. G.Jucevičiaus nuotr. Kęstutis Grigaliūnas yra menininkas, kurio dirbtuvė jau ne vieni metai yra Lietuvos ypatingojo archyvo KGB fondai.
|
Refleksijos beieškant
Monika Krikštopaitytė
Vygantas Paukštė. „Plauna galvą“. 1999 m. Iš Modernaus meno centro archyvo Kadangi politikai daugiau nei kultūros bendruomenė viešai kalba apie kultūros įvykius, „7 meno dienos" nusprendė inicijuoti diskusijos pradžią apie Modernaus meno centrą tarp dailės profesionalų.
|
Kaip atsiranda nežinomos menininkės?
7 MD
Laura Garbštienė. Kadras iš „Filmo apie nežinomą menininkę”. 2010 m. Lauros Garbštienės darbai pristatomi svarbiose tarptautiniuose parodose ir kino festivaliuose. Jos „Filmas apie nežinomą menininkę“ apdovanotas specialiu Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalio prizu bei kritikų apdovanojimu, o kūriniai rodomi dabar vykstančiose parodose Nyderlanduose ir Lenkijoje. Neseniai Šv. Jono gatvės galerijoje galėjome matyti menininkės tekstilės studijas VDA atspindintį kūrinį. Apie kūrybą ir (ne)moteriškus menus su menininke kalbasi Dalia Mikonytė.
|
Istorija fotografijose
Laima Kreivytė
Rašyti apie Europos parką, net ir dvidešimtmečio proga, nėra paprastas dalykas.
|
Asmeniška yra politiška Gdanske
Laima Kreivytė
Grzegorz Klaman. „Darbininkas – niekas”. 2011 videoinstaliacija. Paroda „Darbas ir poilsis” Braižant kultūrinių tinklų žemėlapį, Gdansko ir Vilniaus ryšiai primintų autostradą, o rudenį – lėktuvų pakilimo taką. Jau ketvirti metai rengiamas festivalis „Vilnius Gdanske“ kviečia susipažinti su šiuolaikiniu Lietuvos menu, muzika, kinu, tarpdisciplininiais projektais.
|
Keliai nežinomybėn ir tikri lobiai
Laima Kreivytė
Vladas Urbanavičius. „Špūlė“. 2011 m.
|
Psichoanalizės gimimas iš isterikės vapesio
Laima Kreivytė
Nanna Gro Henningsen . Instaliacijos „Iškreiptas beprotybės žvilgsnis“ vaizdas.
|
Esamas būtasis
Laima Kreivytė
Remigijus Treigys. Paskutinė diena Venecijoje (Krantinė) 2003-2004 m. „Ar tas dūmų šydas gali bent kiek praplyšti ir prasiskleisti – nesvarbu – į gyvenimą ar į mirtį?” A.J. Greimas
|
Kontaminacijos: tarp mūsų turisčių
Laima Kreivytė
Cooltūrisčių autografas anoniminės menininkų grupės Norma Jean plastilino salėje „Kas bijo laisvos raiškos?“ Centriniame paviljone, Giardini. Prieš prasidedant 54–ajai Venecijos bienalei „ILLUMInations“ kuratorė Bice Curiger uždavė penkis klausimus pasaulio menininkams: „Kur tu jautiesi kaip namie? Ar ateitis kalbės angliškai, ar kita kalba? Ar menininkų bendruomenė yra nacija? Kiek nacijų (tautų) yra tavyje? Jei menas būtų nacija, kokia būtų jos konstitucija?“ Prie jų pridėjome šeštą, Lietuvai aktualų klausimą: „Kas slepiasi už baltos užuolaidos?“ Į klausimus atsako menininkių ir kritikių grupė Cooltūristės.
|
Kometa, ryjanti savo uodegą
Laima Kreivytė
Martine Feipel ir Jean Bechameil. „Le cercle fermé“. Liuksemburgo paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr. Venecijos bienalė – tai šokinėjimas nuo bokšto, prisirišus prie kojos gumą. Laikas tai išsitempia, tai staiga susitraukia, o kartais dar supurto traukuliai – dažniau ne nuo meno, o nuo jo pertekliaus.
|
Dingę Nidoje. Serialo scenarijus
Laima Kreivytė
Justin Tyler Tate.
Krepšinio žaidimo aikštelė miške Veiksmo vieta – Nidos meno kolonija. Laikas – penktadienis, trylikta diena.
|
Po-tekstės: poetės portretas
Laima Kreivytė
Rubrika „Tarp disciplinų“ skirta tarpdisciplininio meno projektams ir kritikai. Kita jos paskirtis – tarpinio būvio, paties tarpo analizė šokant iš vienos disciplinos į kitą. Tekstas, parašytas „Poezijos pavasario“ almanachui, kurį netrukus išleis „Vagos“ leidykla, yra bandymas pažvelgti į šiuolaikinę lietuvių moterų poeziją per lyčių studijų ir vizualiosios kultūros prizmę.
|
Nematomų ašarų rinkimas
Laima Kreivytė
„Baltosios pievos“ (rež. Mohammad Rasoulof) Filmo „Baltosios pievos“ pagrindinis veikėjas renka ašaras. Renka godžiai, kaip muitininkas: nė viena ašara neturi prapulti!
|
|