Tarp fantastikos ir dokumentikos

Edmundas Saladžius. Iš ciklo „Vizijos”. 1987-1989 m. Seniai matyto žymaus grafiko parodoje – iki šiol viešai nerodyti piešiniai iš 1986–1993 m. sukurtų ciklų „90-ieji“, „Šunys“, „Kauno vaizdai“, „Vizijos“. Ši paroda – puiki proga tiesiog pasigrožėti tradicinėmis meninės kūrybos vertėmis – virtuozišku piešiniu, įtaigiomis kompozicijomis, formomis, figūromis. Joks atradimas, tačiau „mažosios“ žinomų menininkų kūrybos formos, kaip antai laisvas, eskiziškas piešinys, dažnai atskleidžia daugiau nei „rimtieji“ kūriniai – leidžia suprasti vaizdinio atsiradimo ir jo transformavimo mechanizmus. Plačiau >>

Menininkai baltose lankose

Giedrė Mikulskaitė. Iliustracija „Metams“. 2011 m. Giedriaus Jucevičiaus nuotrauka „Baltos lankos, juodos avys – kas išmano, tas jas gano“ – štai, „ganymas“ ir yra ta vienintelė knygos funkcija, kurią mokame ir pripažįstame. Plačiau >>

Popierinis debesis, akmeninis paukštis

Olgos Wielogórskos parodos „Debesis ir akmuo“ eksponatas. Giedriaus Jucevičiaus nuotrauka Vilniaus grafikos meno centro galerija džiugina renginių gausa – per kelias dienas (birželio 28 ir 29) atidarytos net trys parodos. Visos skirtingos ir savaip patrauklios. Viena jų – Olgos Wielogórskos kūrybos paroda „Debesis ir akmuo“, kur pristatomi grafikos ir mažosios plastikos darbai, sukurti 2007–2011 metais. Plačiau >>

Tiek, kiek rasiu

Kęstutis Grigaliūnas. Instaliacijos „1941“ vaizdas. 2011 m. Giedriaus Jucevičiaus nuotraukos. Jei dabartį suprastume kaip gelmę (kur driekiasi praeitis, ir net savaip ateitis), Kęstutis Grigaliūnas kaip tik į ten ir leidžiasi. Jo nagrinėjamas laikas sukelia labai intensyvių jausminių patirčių, nes čia susipina daugybė tragiškų likimų. Būtent todėl jis privalo elgtis itin apgalvotai ir preciziškai, taip, kaip į pavojingą kelionę išsiruošęs žmogus (pvz. alpinistas), nes bet koks netikslus judesys gali būti pragaištingas. Plačiau >>

Pėdsekio hipotezės

Matas Dūda. Iš ciklo „Neatpažįstamų įrankių atspaudai“. 2010 m. G. Jucevičiaus nuotr. Imituodama parodos struktūrą (kai greta iškabinti tarpusavyje nesusiję skirtingų autorių kūriniai) ir grafikos preso darbą, mintis išdėstysiu atskiromis tezėmis. Plačiau >>

„Nekaltybės“ muziejus

Laisvydė Šalčiūtė. Iš ciklo „Giesmių giesmė“. 2010 m „Nekaltybės muziejus“ - turkų rašytojo Orhano Pamuko knyga, neseniai pasirodžiusi ir lietuviškai. Tai, kas aprašoma šimtuose puslapių, yra veikiau kaltės išklotinė, tiksliau - kaltės išpirkimo chronologija. Muziejus tampa geismo sutaurinimo metafora. Mėnesį trukusios, bet metų metus kontempliuojamos aistros archyvu, kasdienio nusižeminimo ir savitvardos sąvadu, (klepto)manijos įkalčių saugykla. Nekaltybės muziejus Stambule iki šiol neatidarytas - kas galėtų „sukuruoti“ apsėdimą? Ypač kito žmogaus. Tik apsėstasis pajėgus galynėtis su savo demonais, o stebintieji kovą tegali mazochistiškai brėžti paraleles su savo ir kitų gyvenimais. Plačiau >>

Paminėti būtina

Przemysłav Pokrycki. „Pirmoji Komunija“. 2005 m. Tai viena iš įdomesnių tarptautinio fotografinio meno festivalio Vilniuje „In Focus 2010“ parodų. Plačiau >>

Tiesiog bendraminčiai

Gintarė Kazokaitė. „Vakarėlis susipažinimas“. 2007 m. Pavadinimas – ne tik formalus ekspozicijos įvardijimas. Žinomos grafikės – Eglė Vertelkaitė, Birutė Zokaitytė, Lida Dubauskienė ir Vida Jovaišienė – joje demonstruoja po vieną ar keletą savo kūrinių, greta rodomi jų mokinių diplominiai darbai. Plačiau >>

Vaizdai kartais geriau už žodžius

Ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka A. Anglickaitės Tai kruopščiai atrinktų fotografijų dėlionė su konkrečiais erdvių fragmentų vaizdais, kuri sukuria labai neapčiuopiamą atmosferą. Ant kitos sienos, kairėje, dviejų moterų figūriniai portretai su šunims. Plačiau >>

Apie kelio ženklus su ironija

Kristina Norvilaitė. „Staigiame posūkyje į kairę persiauti batelius griežtai draudžiama“. 2010 m. Parodos pavadinimas liepia stebėti kelio ženklus, bet, kitaip nei uniformuoti pareigūnai, neišduoda, kas laukia neklusniųjų. Plačiau >>

Pagal Matą

Matas Dūda. „Tėvuko plaktukas ir kiti“. 2009 m. Ne ne, teologinių spekuliacijų nebus! Ne todėl, kad jos pasenusios ar nebemadingos, tiesiog diletantui postringauti šiomis pamatinėmis temomis būtų ne tik naivu, bet ir šventvagiška. Plačiau >>

Kas bijo žmogaus teisių?

Laisvydė Šalčiūtė. „Mona Liza ir Mona Liza“. 2009 m. „Koks tu gėjus, tu paprastas pydaras“, - džiaugsmingai frazę kartoja įvairių sluoksnių atstovai Valentino Klimašausko ir Roko Tarabildos videodarbe, per visą sieną kaip vestuvinė nuotrauka kabo Laisvydės Šalčiūtės drobė „Mona Liza ir Mona Liza“, šalia - jau kartą cenzūruotos Ugniaus Gelgudos fotografijos iš ciklo „Tradicinė ir netradicinė šeima“, Alinos Melnikovos bei Adomo Danusevičiaus queer estetikos tapyba, Kęstučio Grigaliūno dėžutė bei atmestasis Akvilės Anglickaitės darbas „XXXX“. Visa tai - galerijoje „Kairė-dešinė“ gruodžio 10 d. atidarytoje parodoje „Už žmogaus teises - be cenzūros“. Pasak kuratorės Laimos Kreivytės, ši meninė-pilietinė akcija, suorganizuota per porą dienų, yra įkvėpta Užsienio reikalų ministerijoje eksponuojamos parodos „Menininkai už žmogaus teises“. Plačiau >>

Paminklai nužudytiesiems

Kęstutis Grigaliūnas. „754 veidai“. 2009 m. Fragmentas Kęstučio Grigaliūno parodą „Apie Meilę“ sudaro „130 biografijų, 27 portretai, 104 pirštų atspaudai, 754 veidai“ - žmonių, nužudytų Vilniuje 1944-1947 m. ir užkastų Tuskulėnų masinėje kapavietėje, taip pat sovietmečiu išleisto Cicerono veikalo „Tuskulo pašnekesiai“ rusų kalba turinys (pieštuku lietuviškai užrašyti skyrių pavadinimai: „Apie drąsą mirties akivaizdoje“, „Apie skausmo pergalėjimą“, „Apie užuojautą skausme arba nelaimėje“, „Apie aistras“, „Apie savaiminę dorybę“), Severino Vaitiekaus monografijos „Tuskulėnai: genocido aukos ir budeliai“ (2002) įžangos puslapis bei trumpas (Laisvydės Šalčiūtės) tekstas apie meilės Tėvynei sąlygą - meilę artimam. Plačiau >>

Ne be pagrindo

Marta Vosyliūtė. „Šeštasis jausmas“. 2009 m. L. Ausylos nuotrauka Labiausiai vertingos man atrodo parodos su pagrindu. Ir kūriniai, kurie kilo iš norėjimo, reikėjimo, žinojimo, vidinio dugno ar durų, kad ir iš skaudamo šono ar labai juokingo kutenimo. Svarbu, kad ne iš oro, orumo, ne dėl kultūrinių mainų, šlovingos praeities atminimo, gero įtakingo žmogaus patarimo ar iš projekto, programos, kitokio popieriaus ar kokios nors didžios, realiai nieko nereiškiančios idėjos. Tiksliau, be pagrindo. Plačiau >>

Sukeisti peizažai

Aistė Valiūtė ir Daumantas Plechavičius. „Difūzija“. 2009 m. Keistas man pasirodė šios parodos pavadinimas. Tik jį perskaičius galvoje ėmė suktis Fluxus, luxus, flack, lack ir pan. Gal autoriai suklydo ir vietoj „Flick and flack“ (angl. pliaukštelti ir reklamuoti) parašė „Flic en Flac“? Ar čia koks nors žodžių žaismas, „dadaistinė“ deformacija? Vėliau nustembu, kad vis dėlto tai ne fonetinė manipuliacija, o regiono, vietovės, esančios Mauricijaus saloje, pavadinimas ir jis didžiam mano nusivylimui kilo ne iš kokių nors dadaistinių intencijų, o iš danų kalbos frazės - „Fried Landt Flaak“ (laisva ir derlinga žemė). Plačiau >>

Analitinių kategorijų apkalta

Lina Zavadskė. "Uogos ir vaisiai". 2008 m. Paroda "Tranzitas" įdomi tuo, kad ją tiesiogine to žodžio prasme reikia tyrinėti, studijuoti. Autorių ir kūrinių yra nei per daug, nei per mažai, užtenka kantrybės įsigilinti ir nesibodėti. Kita vertus, jei jau paroda yra šeimyninė (dalyvaujama poromis, žinoma, tai nėra savaime blogai), tai turbūt reikėtų mesti lauk dirbtines koncepcijas ir akcentuoti būtent šeimyniškumą, juo labiau kad kai kurių kūrinių kitaip ir negalima suprasti, kaip tik šeimos kontekste. Plačiau >>

Stebėtojo pasaulių (pa)stebėjimas

Vytautas Šerys. Iš rinkinio „Dien / raš / čiai" Nuotraukos iš galerijos archyvo „Pasaulis yra ne tai, ką aš mąstau, o tai, kuo gyvenu, aš esu atviras pasauliui, neabejotinai su juo siejuosi, bet jo neužvaldau, jis yra neišsemiamas", - teigia Maurice'as Merleau-Ponty. Kalbant apie Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė" veikiančią skulptoriaus, tapytojo, poeto Vytauto Šerio (1931-2006) kūrybos parodą „Dien / raš / čiai", galima pridurti, kad pasaulis, be visų kitų savybių ir begalinių santykio su juo formų, yra ir puikus stebėjimo objektas. Plačiau >>

Jėzus ir Marija kelyje pas Prancišką

Eglė Kuckaitė. „Ji verkia" (137 x 157). 2008 m. (galerija - 3 reprodukcijos) Dviejose galerijos salėse eksponuojama dvylika paveikslų. Trys iš jų - visiškai nauji, likusieji - Talino grafikos bienalėje vykusios personalinės parodos „Jausmai pavargę nuo galvojimo. Derama įtampa vaiko supratimo atžvilgiu" dalis. Plačiau >>