Autorė, tyčia ar ne, bet supainioja politinės valdžios(ų) politiką su asmens kūrybingumu. 19 pab. - 20 a. pradžioje čia gyveno daug kūrybingų, politikoje išmintingų, gyvenime patyrusių ir akademiškai gerai išsilavinusių žmonių. Kalbėjo jie, mokėsi ir rašė, meldėsi ir mokė kitus lenkiškai ir rusiškai ir vokiškai ir jidiš. Ir dar keliomis kalbomis. Kurti šiuolaikinius menus galima kaip (tautinę) utopiją, viską tarsi iš naujo, be šių Lietuvos kalbų ir kūrinių žinojimo, be pretenzijų į paveldą, kaskart vis daugiau nutylint, meluojant sau patiems, kas kart vis daugiau.

Pagal pavardę ir rašinėlis. O, sako - genai nieko nelemia!

įdomus dienraštis,t.y savaitraštis. sorry, suklydau - metraštis... :)

Wow, that’s a really clever way of tnhiikng about it!

Vydųnas atsako. Istorinės raidos vingiuose tauta silpnėdavusi ar stiprėdavusi priklausomai nuo to, kaip išlaikydavusi kraujo grynumą. Maišomas kraujas silpnindavęs tautos dvasią, ir tai tiesiogiai atsispindėdavę kalbos pokyčiuose: silpstant kraujui, silpdavusi ir kalba. Tokias išvadas Vydūnas daro remdamasis lietuvių tautos istorija, į kurią irgi žvelgė pro teosofinio panenteizmo prizmę. Didelė traktato „Mūsų uždavinys“ dalis kaip tik ir skirta svarbesniems savo tautos istorijos etapams paaiškinti. Lietuvių tauta nuo karų su kryžiuočiais laikų silpnėjusi, nes istorijos aplinkybės vertusios valdančiuosius sluoksnius labiau rūpintis nebe dvasinių tautos galių auginimu, kas buvę itin svarbu senovėje, o karinės jėgos stiprinimu. Labai daug jau po karų su kryžiuočiais pakenkę tai, kad aukštesnieji tautos sluoksniai nebesaugojo kraujo grynumo ir jį labai susilpnino. Iš to kilęs ir savo kalbos niekinimas, dėl to nebesiimta puoselėti tautos dvasinės kultūros. Tačiau ir nepalankiausiomis sąlygomis išlikdama lietuvių tauta įrodžiusi savo prigimties stiprumą ir gyvybingumą. Tautos dvasinis gyvumas geriausiai išsilaikęs liaudies gyvenime ir kultūroje, nes ji pati nebuvusi paveikta svetimo kraujo, o kultūra – svetimų įtakų. Liaudies kultūroje esą išlikę senojo tikėjimo, kuris esąs tautinio savitumo pagrindas, apraiškų. Dabar naujomis formomis reikią ugdyti išlikusią tautinę pasaulėjautą, jos pagrindu vystyti kultūrą, plėtoti ir gilinti žmoniškumo reiškimąsi, tam žadinti kitas tautas ir taip atlikti savo misiją žmonijai.

„Mūsų uždavinyje“ Vydūnas ypač akcentuoja kalbos ir tautos kraujo ryšy. Jau pats terminas „prigimta kalba“ rodo, kad geriausiai tikrąją žmogaus esmę išreiškianti kalba esanti įgimtas, o ne išmokstamas dalykas. Išmoktoji ne savo kalba tegalinti išreikšti žmogaus paviršių, o ne gelmę. Gelminiai, dvasiniai dalykai esantys suaugę su tauta, kurios kraujas paveldimas.

kalba esanti mąstymo reiškimo priemonė ir nuo jo labiausiai priklausanti. Visumos kūrybos galios ją ir kūrusios tokią, kad ji padėtų žmogui ir tautai kuo turiningiau, tiksliau ir išraiškingiau atskleisti savo mąstymo turinį, savo santykį tiek su pasauliu, tiek su pačia būties esme. Harmoningu sąskambiu su tuo, kas ja siekiama pasakyti, t. y. su mąstymo turiniu, kalba prilygstanti meno kūriniui.

atskirame žmoguje, kaip organiškoje tautos ląstelėje, esančios užkoduotos tai tautai būdingos žmoniškumo reiškimosi potencijos, kurias kiekvienas savo veikimu turėtų plėtoti ir vystyti. Tauta kiekvieno individo atžvilgiu esanti paties Dievo duota žmoniškumo reiškimosi galimybė, su kuria negalima nesiskaityti. „Gyvenimo įstatymas yra žmogui užmetęs giminės ir tautos tinklus“, sako Vydūnas. Žmogaus pareiga tarnauti tautai esanti grįsta ne tik išsiugdytu patriotizmu ar netgi pasiaukojimu. Tautos pareigos vykdymas reiškiąs natūralų sutikimą su objektyviai veikiančiomis kūrybos galiomis, su jų nustatyta pasaulio evoliucijos eiga. Stiprindamas tautą, žmogus stiprinąs tą organizmą, kurio ląstelė jis pats yra. Žmogus su tauta esąs suaugęs tiek kūniškai – biologiškai, tiek psichiškai – dvasiškai. Biologinė žmogaus ir tautos sąsaja pasireiškianti tuo, kad visų tos pačios tautos žmonių gyslomis tekąs tas pats kraujas, kuriame tūno tautos slėpinys, su kuriuo jungiasi tautos gyvybė

neužsikrėskit svetimomis ideologijomis. Turime savų šviesuolių. Štai Vydūnas Tautos fenomeną aiškina remdamasis sava teosofiškai traktuojama panenteistine būties, kurią jis vadina Visuma, samprata. Visuma – tai dvasinis absoliutas, viena dalimi emanavęs į pasaulį, kita dalimi išlikęs grynosios dvasios pavidalu. Regimasis, materialus, pasaulis evoliucionuojąs, sąmonėjąs ir pamažu grįžtąs į grynosios dvasios būvį. Žmogus esąs pasiekęs aukščiausią tos evoliucijos pakopą ir tuo, kas sudaro jo esmę, kas jame yra jį skiriančio iš gamtos pasaulio, jis tapo grynosios dvasios sferai priklausančia esybe, kartu likdamas ir materialaus pasaulio gyventoju. Taigi, žmogus yra mikrokosmas, kuriame telpa ir gamta, ir grynoji dvasia, dieviškoji substancija. Evoliucija tebesitęsia tiek kosminiu, tiek mikrokosminiu lygiu. Žmogui reikią visiškai suvaldyti savo gamtiškąją dalį, kad ja laisvai galėtų disponuoti dvasinė jo esmė. Tobulindamas save, žmogus prisidedąs ir prie pasaulio tobulėjimo. Į dvasinį išsivadavimą žmogus einąs kartu su visa žmonija, kurią jis šviesina šviesindamas patį save. Tame šviesėjimo procese jam padeda tauta, kuri esanti būtina pakopa individo kelyje į žmonijos broliją, o per šią – į absoliučią dvasią. „Žmonijos aukštybėn nieks negali grįžti neidamas per tautą. Žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį. O taip eina kelias pasaulio ir Visumos priežastin“

Kudirka savo prisiminimuose rašė, kad jis,, dar būdamas Lietuvoje, labai žavėjosi Lietuvos lenkais ir norėjo būti į juos panašus. Tačiau, kai nuvyko į Varšuvą, ten nė su žiburiu tokių puikių žmonių nesurado. Į lietuvybę jam padėjo atsiversti būtent tas faktas, kad pagaliau suprato, kad jo taip mėgstami lenkai yra nutautėję lietuviai. Tada net himną iš to džiagsmo sukūrė.

Trockistai viską nacionalizavo, o neotrockistai viską ruošiasi privačiai monopolizuoti. O kai tai įvyks, bus skelbiama, kad "populiacijos per daug", nes naujų technologijų pagalba gauta nauda nesinorės dalintis. Todėl jau dabar dabartinė propaganda į savo planus įtraukusi "mirties kultūrą", gėjų-lesbių santykių platinimą, abortus ir t.t. O kas dėl HOLOKAUSTO, tai siūlau įsivesti į googlą "holokausto architektas". Daug sužinosite... Apie sionistą Eichmaną...

"Kai XXI a. pradžioje, 20 metų po nepriklausomybės atgavimo, girdžiu tokias skanduotes Gedimino prospekte, nesuprantu, kur atsidūriau. Ar Lietuva nebepriklauso lietuviams, ar ją kas puola? ..."" Miela Laimute, jau vien tai, kad čia trinami komentarai, verčia suabejoti jūsų nuoširdumu. Tai ką, siūlote atsisakius savojo identiteto, skanduoti "LIETUVIAI - AIRIJAI"? Basanavičius 20 metų buvo "pasaulio piliečiu", kai Rusijos valdžia jam uždraudė net įvažiuot į Lietuvos teritoriją. Ir tik tada kai Rotschildas pafinansavo Japonus, kad pultų Rusiją (štai kaip vyksta "tautų susidūrimai", paklauskit kad ir Tomaševskio:) tik tada jis išdrįso slapta, per Karaliaučių, atvykt į Lietuvą ir padaryti viską, kad tik lietuviai netaptų bežemiais klajokliais. Palankus momentas buvo tas, kad po sionistų suvažiavimo 1897 m ir žydai kėlė tautinį klausimą. Greičiausiai jų lobby pasinaudojo Amerikos prezidentu Vilsonu ir taip buvo įkurta Tautų sąjunga su tautų apsisprendimo teise. Tačiau įsikūrus Izraeliui, šis klausimas atkrito. Stambioms korporacijoms ir ypač įsigalinčiai mafijai, tautinės valstybės yra tik klūtis, kurią reikia pašalinti. Todėl ir vėl iš naujo naudojamasi sena Trockistine propaganda, kurią platina neokairieji, neokonai bei anarchistai. Nieko čia modernaus nei pažangaus nėra. Tiesiog lengvai pakibote ant kabliuko. Asmuo išauga į šeimą, šeima į giminę, giminė į tautą, o tik tada tautos natūraliai be "visuomenių destruktūrizatorių' pagalbos turėtų išauktį į pasaulio bendruomenę. Ir nereikia prieš laiką tų tautų trupinti skatinant migraciją ar keičiant tapatybę. Antraip - nusirisite iki trockistinių absurdų. Lapės turi urvus, paukščiai turi lizdus, o žmogaus sūnus neturės kur galvos padėti.

Čia Nikolaj Okinčic savo cenzūros kodus įvedinėja. Ir atrodo, gana sėkmingai. Tik kas jam davė tokią teisę?

nepriklausomybes anekdotas - gejams rojus,lietuviams bananai ......

Darius Kuolys atskleidžia istorinį šūkio kontekstą: "Akivaizdu, kad šūkis „Lietuva – lietuviams“, išsakytas 1902-aisiais Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašte, kur lietuvybė buvo persekiojama ir naikinama, turėjo visiškai kitą reikšmę, nei tas pats šūkis, skanduojamas 2011-aisiais Lietuvos Respublikoje, kurioje įtvirtinta valstybinė lietuvių kalba, piliečių politinės teisės ir jų renkamas visuotinis seimas Vilniuje. Prieš šimtmetį toks šūkis išreiškė tautos savarankiškumo siekį, šiandien – priešiškumą bendrapiliečiams".
(žiūrėti delfi: /news/ringas/lit/dkuolys-nuzudyk-valstybe-paleckio -ar-cekucio-budu.d?id=43568581)

kas darosi komentarams - kur jie dingo? ar čia kokios techninės problemos?

Straipsnyje ir pasisakoma ne uz cenzura, o uz siuolaikiska tradiciju interpretavima. Skatinti reikia kurybiskuma ir bendradarbiavima, o ne priesiskuma ir atmetima.

Jei lietuvis - Lietuvos pilietis, kam laisvoje Lietuvoje reikia tai skanduoti? Ne, cia tureti galvoje "prigimtiniai" lietuviai. Tame ir yra problema - jei kitu Lietuvos pilieciu buvimas salia atrodo kaip gresme tavo tevynes meilei. Kas trukdo myleti Lietuva su visais jos gyventojais?

o juk net tokia paroda buvo ''uz zmogaus teises - be cenzuros '' ..... ar vaidenasi

ar tikrai čia yra Rimta diskusija? O gal vysta kažkas politiško realiai rimto ir eskaluojami tokie "susipriešinimai" kad Pridengti kažką ? Pamenat filmą "Uodega vizgina šunį" ??? Man kyla toks įtarimas, nes pilnai "konflikto" turinio nematau.

Perejimas link Zygimanto Kudirkos gal nebuvo visai sklandus, teko pasigooglinti, bet aciu uz atradima. Ypac gyvenant ne Lietuvoje tokius atradimus sunku sugaudyti.