Labai gera iliustracija. Arabų kalbos pamokos

Étienne Balibar yra prancūzų senukas marksistas-filosofas ir jis tikrai nesiruošia tylėti, nes jam atrodo, kad jis turi supratimą

"Sutinku, kad tai gali sukelti kitas katastrofas. Tačiau rizika bus didesnė, jei išliks bet kokios formos nacionalizmas. " Visas straipsnis kažkoks perdėm liberastiškas ir vietomis net anarchistinių vėmalų palikta , taip , kad geriau autorė jau patylėtų apie tai , apie ką jokio supratimo neturi.

Labai taiklus komentaras. Straipsnyje butent ir kritikuojama ne ES, ar jos reikalingumas, o tai, kad Europa pamirso socialines garantijas ir rupesti zmonemis pakeite greitos ekonomines naudos siekimas, net savo pilieciu saskaita.

Bet tai nereiškia, kad kiekviena šalis ir jos valdžia neprivalo savarankiškai ieškoti savojo europinio kelio, sulig savąja kultūra, istorine patirtimi, geopolitine situacija, ir savaisias europinių kultūrinių vertybių įsisavinimo, įgyvendinimo ir plėtojimo sugebėjimais.

Sutikčiau su autoriaus iškelta problema, traktuodamas straipsnio antraštę kaip provokaisją - matyt, pamiršo antraštės pabaigoje parašyti klaustuką. Derėtų prisiminti, kad Europos sąjungos pastaroji idėja gimė kadaise kaip priemonė vieningą Europą priešpastatyti tuomet vis augusiai politinei ir ekonominei JAV ir SSSR hegemonijai. Šia prasme ir dabar Europa neturi alternatyvų. Bet situaciją iš esmės pakeitė SSSR subyrėjimas ir Trečiojo pasaulio, kaip naujos pasaulio dominantės, atsiradimas. Šios sumaišties dėka tuo kriziniu momentu ES ideologija kažkodėl automatiškai perėmė amerikietiškąjį ažiotažinės vartosenos visuomenės modelį. Dėl to, matyt, daugiausia bus kaltos postsovietinės šalys, kurių piliečiams ažiotažinis vartojimo instinktų tenkinimas siejosi su kertinėmis Europinėmis vertybėmis. Netikėtai atsivėrusios naujos rinkos neleido ir Vakarams ta iliuzija suabejoti. Mažai kas ir dabar mini, kad ES - tai ne vartojimo instinktų tenkinimo visuomenės eldorado utopija (kaip dauguma į rytus nuo Berlyno ligi šiol įsitikinę), o pasirinktasis savarankiškas Europos kelias, kuriam alternatyvos nėra. Maža to, ir ES viršūnės pametė galvą nuo ažiotažo, kurį sukėlė naujosios ES narės. Bet dėl Graikijos bėdų vis tik kalčiausia yra pati Graikija, kaip dėl Lietuvos krizės grimasų ir jų padarinių - Lietuvos politikai, vyriausybė, bankai, ir konkrečios tų institucijų personos, kurios iš viso to daro savo naudą. Dabar kaltinti dėl visų savo bėdų ES utopiją - beprasmiška ir neracionalu. ES struktūros įvykių sūkury pamiršo kertines Europos kultūros vertybes. Europinė kultūra, kuri yra Vakarų civilizacijos stuburas, visuomet buvo aukščiau vartojamojo ir gamybinio materializmo, ir visuomet tai valdė ir įprasmindavo. Bet tai nereiškia, kad kiekviena šalis ir jos valdžia neprivalo savarankiškai ieškoti savojo europinio kelio, sulig savąja kultūra, istorine patirtimi, geopolitine situacija, ir savaisiais europinių kultūrinių vertybių įsisavinimo, įgyvendinimo ir pl