Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?

Jei mes neatrandame akimirkos sustoti ir pasiklausyti geriausių muzikantų, grojančių geriausią kada nors parašytą muziką, kiek yra dar nuostabių dalykų, pro kuriuos kasdien praeiname nepastebėję?

Paulina Pukytė: Kaip žinia, „vamzdis“ ir „Žinia“ visuomenėje skandalą sukėlė jau įgiję materialų pavidalą, ir padalijo ją į priešingas stovyklas: vieniems už vieną, o kitiems už antrą (o dar kai kam net ir už abu) blogiau jau negali būti. Gali! Slėptis ir „vamzdziui“, ir „Žiniai“ – ateina „Menininkas“. Nors kiek žinau, dėl jo jokio visuomenės skandalo nekilo (stovi Londone, anglų tautai nereikšmingoje ir ne labiausiai matomoje vietoje).

Lina Žigelytė: Vienintelis privalomas – lietuvių kalbos – abitūros egzaminas puikiai iliustruoja, kad nepaisant kai kurių mokytojų pastangų, Lietuvos mokyklos institucija iš esmės yra ne kaip toje dainelėje – „kelias į pasaulį”, o greičiau akligatvis. Jame vis aidi į plikas sienas atsimušantys Atgimimo laikų mobilizaciją menantys raktažodžiai „tauta“, „tradicija“, „šeima“, teįkvepiantys dairytis arba prarastojo laiko, arba neegzistuojančios utopijos. Rašyti, kalbėti ir tiesiog kurti tomis temomis, kurios neva yra asmeniškesnės, buitiškesnės, nemokoma.

Prieš prasidedant 54–ajai Venecijos bienalei „ILLUMInations“ kuratorė Bice Curiger uždavė penkis klausimus pasaulio menininkams: „Kur tu jautiesi kaip namie? Ar ateitis kalbės angliškai, ar kita kalba? Ar menininkų bendruomenė yra nacija? Kiek nacijų (tautų) yra tavyje? Jei menas būtų nacija, kokia būtų jos konstitucija?“ Prie jų pridėjome šeštą, Lietuvai aktualų klausimą: „Kas slepiasi už baltos užuolaidos?“ Į klausimus atsako menininkių ir kritikių grupė Cooltūristės.

Monika Krikštopaitytė:

Kadangi pats populiariausias meno įvykis vis plečiasi (daugėja gretutinių parodų ir šalims atstovaujančių paviljonų – šiais metais jų net 89), kreipėmės į dailėtyrininkus, kritikus, kuratorius ir menininkus, kad pasakytų, kas iš bienalės buvo labiausiai įsimintina.

Ūkio ministerijai lengva ranka deleguojant kai kuriuos su kūrybinėmis industrijomis susijusius sprendimus, rizikuojama, kad tie patys valdžios atstovai pamirš tai, jog mokslas ar meninė kūryba gali būti traktuojami ir kaip viešoji gėrybė per se, o ne vien pridėtinės vertės generatorius.

Paveiktas vaizdų kultūros, rašymas darosi vizualesnis – ne tik grafine išraiška, bet ir kuriant įvaizdžius. Taip pat ir šiuolaikinės poetės įvaizdį. Jis smarkiai pasikeitė nuo išdidaus ir nepasiekiamo Achmatovos profilio, liudijančio poetės ir poezijos autonomiją, braižo unikalumą. Dabartinės poetės – paskutinių viršelių merginos. Kitaip nei blizgių žurnalų modeliai, poetės keliauja į knygos „užnugarį“ ir todėl turi didesnę veikimo laisvę.

Stepono Šarapovo skulptūros „Tauras“ likimas

Laima Kreivytė: Tai, kad įkvėpimo vis dar ieškome Kudirkos epochoje, liudija nesugebėjimą kurti naujų tapatybės formų čia ir dabar. Šiandienos įsivaizduojama bendruomenė neišsiugdė priešnuodžio baimei ir neapykantai. Siauram, stereotipiniam, agresyviomis skanduotėmis bukinanačiam „lietuviškumui“ yra tik viena alternatyva – laisvas, kūrybiškas, daugiaprasmis istorijos ir dabarties apmąstymas ne baidantis kitoniškumo ir naujovių, bet dalijantis skirtingomis patirtimis.

Vilniaus miesto meras Raimundas Alekna: "Miestas privalo rūpintis savo menininkais, savo kultūra, kad žmonės galėtų laisvai dirbti ir kurti, įgyvendinti savo siekius ir kūryba garsinti Vilnių. Privalu dėmesį nuo „betono“ ir amžius trunkančių statybų perkelti prie sąlygų žmonėms dirbti ir atsiskleisti".

Tam, kad Žmogus neužsidarytų tik savo šeimos rate ir kurtų vertę šaliai, vizijoje kuriama platesnė aplinka - sėkmės ekonomika, kurioje Žmogus turės atlikti dar vieną misiją: gyventi vardan verslo ir valdžios sėkmės. Nėra net minties, kad Žmogus gali nenorėti užsiimti verslu. Visi Žmonės bus vienokie ar kitokie verslininkai (nuo šeimos iki globalios tiekimo grandinės), prekiaujantys tarpusavyje ir kuriantys „sumanią ekonomiką“. Todėl Žmogui skiriama strateginė užduotis: „formuoti viešą nuomonę akcentuojant verslumo svarbą ir verslo vietą visuomenėje, atsisakyti antiverslinės retorikos, išryškinti gerus pavydžius bei mažinti baimės suklysti įtaką verslumui“.

Gelbėjimosi ratas Lietuvos paviljonui Venecijoje

Apie Dariaus Mikšio projektą Lietuvos paviljonui Venecijos bienalėje

DEMOS kritinės minties instituto organizuotą virtualią diskusiją su Slavojumi Žižeku apie neseniai Lietuvoje pasirodžiusią jo knygą „Smurtas" (2010) autorius užbaigė juokaudamas, kad, norime mes to ar ne, jis būtinai darsyk apsilankys Lietuvoje. Mintimis apie knygą dalijasi jos vertėjai filosofai Andrius Bielskis, Aušra Pažėraitė ir Nida Vasiliauskaitė.

Nepriklausomas teatro kritikas šiandien nereikalingas nei kultūrinių leidinių redakcijoms, nei teatrams, kuriems nepriklausomas žodis kartais tiesiog neparankus. Neturėdami nusistovėjusio, pripažinto statuso, jauni kritikai šiandien susiduria su kliūtimis, neleidžiančiomis ugdyti savo profesijos.

Paplitus internetiniams tinklaraščiams, socialiniams tinklalapiams ir mobiliai komunikacijai, lietuvių kalba patiria milžiniškas transformacijas. Popieriniuose ir virtualiuose rašto baruose bendradarbiaujančių kolegų prašėme pareikšti futuristines prognozes: kas bus mumis ir lietuvių kalbai po 20, 50, 100 metų?

Nuo 2005 m. Lietuvoje veikia iš Minsko persikėlęs Europos humanitarinis universitetas (EHU), Šiuolaikinio meno centre dabar vyksta baltarusių meno paroda „Durys atsidaro? Baltarusių menas šiandien“. Esame kartu ir kaimynai, ir kiti. Kartais žiūrime ne vieni į kitus, o stengiamės kurti savo santykius pagal įsivaizduojamą „Vakarų“ žvilgsnį. Kokios bendradarbiavimo strategijos produktyvios, kokie projektai pavyko? Kalbamės su vizualiosios kultūros ir kino tyrinėtoja, EHU profesore Almira Usmanova, parodų kuratore iš Berlyno Lena Prenc ir ŠMC kuratore Julija Fomina. Pokalbio dalyvės dėsto Europos humanitariniame universitete.

Kalbant apie šiandienos žiniasklaidos kultūrą kyla daugybė klausimų. Ar opias problemas kelianti nepramoginė, sensacijų nesivaikanti žurnalistika šiandien nėra stumiama į viešojo diskurso paribius? Ar reikšti kritišką nuomonę netampa pavojinga? Kokį vaidmenį visuomenės informavimo procese atlieka skaitytojų komentarai? Kaip išsaugoti nepriklausomą kritinę mintį ir kultūringų debatų tradicijas? Apie tai „Menų spaustuvės“ infotekoje diskutavo Monika Garbačiauskaitė, „Delfi.lt“ portalo vyriausioji redaktorė, Liudvikas Jakimavičius, rašytojas, kultūros apžvalgininkas, dr. Margarita Jankauskaitė, Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė, Audronis Imbrasas, Lietuvos šokio informacijos centro bei „Menų spaustuvės“ vadovas, dr. Nida Vasiliauskaitė, filosofė, VGTU dėstytoja, kultūros apžvalgininkė, prof. Irena Veisaitė, Atviros visuomenės instituto ombudsmenė, Elona Bajorinienė, teatrologė, Atviros visuomenės instituto Pagalbos fondo Lietuvoje vadovė, dr. Erika Grigoravičienė, menotyrininkė, Lietuvos kultūros, filosofijos ir meno instituto darbuotoja.

Bojana Pejič baigė dailės istorijos studijas Belgrado universiteto Filosofijos fakultete, šiuo metu gyvena ir dirba Berlyne. 1977–1991 m., būdama Belgrado universiteto studentų kultūros centro kuratore rengė Jugoslavijos menininkų bei tarptautines parodas. 1984–1991 m. dirbo meno žurnalo „Moment“ redaktore. Svarbesnės Bojanos Pejič kuruotos parodos ir renginiai: tarptautinis simpoziumas „Kūnas komunizmo eroje“, Berlynas, 1995; tarptautinė paroda „Po sienos. Menas ir kultūra pokomunistinėje Europoje“, Stokholmo modernaus meno muziejus, 1999, Ludwigo muziejus Budapešte, 2000, ir „Hamburger Bahnhof“ muziejus Berlyne, 2000–2001; „Aspektai/Pozicijos“, MUMOK (Vienos modernaus meno muziejus), 1999; tarptautinė paroda „Lyties kontrolė. Moteriškumas ir vyriškumas Rytų Europos mene”, MUMOK, 2009, „Zachęta“ Nacionalinė dailės galerija, Varšuva, 2010. Bojanos Pejič paskaita „Lyties kontrolė. Moters alegorija kaip maskaradas“ vyko Nacionalinėje dailės galerijoje.