Įvykiai: Skaityti visus Rašyti

Jis išėjo

2011-02-17
Share |

Dabar, kai sakoma tiek žodžių Jo garbei, šie garantuotai nuskambės kaip erezija. Bet jau tenka susitaikyti su tuo, kad nūn viskas yra erezija, kas eina tiesiai iš širdies...

Jis buvo mūsų Poezijos Popiežius. Lenkai turėjo savo Vojtylą, o mes turėjome Jį, ir jis buvo mūsų gyvenimo Poezija.

 

Prie jo nelipo jokios etiketės, bet jį buvo bandoma uždengti visokiais skydais ir lozungais  – Laisvės idėjos simbolio, Lietuviško žodžio nešėjo, Lietuvybės  Dainiaus... O jis buvo tiesiog Poezijos Popiežius...

 

Būta autoritetingų nuomonių,  kad Jo poezija nebuvo tobula. Ir kad buvo pernelyg užsisklendęs dramblio kaulo bokšte. Tikriausiai, tuose žodžiuose būta tiesos.

 

Bet, Jam dar esant, mūsų gyvenime Poezija buvo virš visko – virš kasdienybės, virš politikos, virš Bažnyčios, netgi virš Valstybės. Mes buvom godūs, pikti, nepraustaburniai ir nesukalbami, bet mes žinojome – Poezija yra virš visko. Nes dar turėjome Jį, Poezijos Popiežių.

 

Prieš tai išėjo Sigitas. Dar anksčiau – Algirdas Verba:  „Nieko neužgyvenau. Šią džiausmo valandą liesą / Rugsėjo kvapus ir lobius po sodo egle / Akmenio užsispyrimą ir seną tiesą - / Karalius nuogas, o saulė akla... ” O Jis – nemokėjo būti toks sopus ir apnuogintas. Bet...

 

... Aštuntas dešimtmetis... Mes, geltosnapiai aktorėliai studenčiokai, vadovaujami nepakartojamosios Stefos Nosevičiūtės, dabartinėje Prezidentūroje, kambaryje su balta krosnimi, skaitome Jo eiles. Man atiteko „Liepsnojantis krūmas... ”

 

Justinas Marcinkevičius “Liepsnojantis krūmas”

 

Stoviu sumišęs kaip Mozė prie degančio krūmo.

Virpa raudonos lapų liepsnelės. Ruduo.

Dar nėra patyrimo, vis dar nėra tikrumo,

Kad sudavus lazda į uolą ištrykš stebuklingas vanduo.

 

Reikia tikėti, reikia labai tikėti,

Kad iškėlus rankas iš dangaus imtų kristi mana.

Už kiekvieną stebuklą reikia savimi sumokėti -

Savo gyvenimu, laime, širdim ir daina.

 

Kai atgal pažiūriu, tai ir mažytis džiaugsmas

Atrodo tarsi stebuklas, kuriuo tikėti imu.

Gal ir visas gyvenimas, vienintelis, vienas didžiausias

Mano stebuklas, nepaprastas paprastumu?

 

Štai ir dabar – prie liepsnojančio krūmo sustojęs

Supratau netikėtai, kad viskas yra liepsna…

Tad ištiesiau ranką ir stebuklas pasikartojo -

Ėmė krist pirmas sniegas baltas švarus kaip mana.

 

Kažkodėl tik su tuo tekstu tuomet supratau, kad poezija – tai ne vien žodžiai, o žodžių ir įvaizdžių visuma, kurią žodžiai tik paženklina, kaip kiekviena spindinti danguje žvaigždė – po neįžiūrimą begalinę galaktiką... Ir kad tikėjimas yra kasdienybės stebuklas... „Rekia turėti talentą tikėti paprastais kasdienybės stebuklais” – neseniai ištarė sykį vienas dvylikametis išminčius, patikliai laikydamas už rankos. Ir iškart prisiminiau Jį ir Jo „Liepsnojantį krūmą”...

 

Ir štai staga visiškai atsitiktinai šiandien, Jo išėjimo dieną, nustėrau, tarsi būčiau išvydęs žolėje savo prieš dešimtmečius pamestą žiedą: virtualiose platybėse – Vytautas Kernagis skaito Justino Marcinkevičiaus „Liepsnojantį krūmą”. Garsas pasibaisėtinas, tekstą galima vos suprasti, bet nepakartojamos Vytauto intonacijos – puikiai atpažįstamos: „Reikia tikėti, reikia LABAI tikėti, kad RRRanką iškėlus iš dangaus imtų kristi mana...”. Bet kaipo balsui, atskridusiam čia iš Anapus – labai labai neblogai...

 

Nebėra Vytauto, nebėra Sigito, nebėra ir Jo... Laikas eina tik į vieną pusę... Greit bus taip, kad apleis mus, savo bandą, ir kiti žilagalviai „poezijos ganytojai”. Ir mūsų tuštybių pertekusio gyvenimo naštą palengvinančio poezijos impiratyvo jau bebeliks. Nebebus aukščiausiojo „poetiškojo pateisinimo” mūsų silpnybėms, klaidoms, stambioms ir smulkioms kitų ir savęs – išdavystėms. Pasibaisėtino materializmo cunamio, kokio nebuvo išgyvenęs ir matęs net Jis, akivaizdoje, būsim priversti būti išlikti kiekvienas pats sau – šiek tiek poetas. Saugoti Poeziją savyje, ją puoselėti ir tausoti, tarsi žvakės liepsnelę vėtroje.

 

Gal tai ir yra ta didžioji Visatos sandaros išmintis ir prasmė, kai išeina tokie, kaip Jis, mūsų Poezijos Popiežius, mūsų proziškojo gyvenimo poetinės prasmės pranašas Mozė?

 

„Stebuklas pasikartojo... Ėmė krist pirmas sniegas...”

 

Vytautas Kernagis skaito Justino Marcinkevičiaus „Liepsnojantį krūmą”... >>>>


 

Iliustracija: Markas Šagalas. Mozė ir liepsnojantis krūmas


 

 


Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (0)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0


« Atgal

Arkliaburnis - tinklaraštis



Kiti įrašai

2011-08-18

2011-02-17

2011-01-03

2010-10-01

2010-08-05


Kovas2024
PATKPŠS
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031