Kuomet klausausi jau porą dešimtmečių bebanguojančią diskusiją dėl Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų problemiškos ateities, man prieš akis visuomet iškyla viena iš jų – „Studentė ir Studentas”.

Tai – toji, kuri stovi arčiausia Rapolo bažnyčios. Tiksliau pasakius, tik viena iš jų – Studentės. Kai praeinu arba prariedu prošal, visuomet su ja pasisveikinu.

Nežinau, kaip ten yra iš tiesų, bet netobula atmintis atkartoja kadaise nugirstą informaciją, kad šią skulptūrinę kompoziciją sukūrė pats Juozas Mikėnas. Ir kad Studentės skulptūrai pozavo keramikė Elena Tulevičiūtė-Venckevičienė.

Jeigu Jūsų Nuolankaus Tarno (JNT) atmintis nėra visai sukriošusi, ir pastaroji informacija turi pagrindo, tai visa diskusija dėl Žaliojo tilto skulptūrų likimo įgauna visiškai kitą prasmę. Viena yra kovoti su sovietiniais stabais, o visai kita – kėsintis į vieno garsiausių mūsų skulptoriaus kūrinį, atvaizduojantį konkrečią mūsų meninio pasaulio istorinę personą.

Atmintis atkartoja (o gal tai tik vaizduotė?) ir vaikystėj matytą terakotinę nežemiško grožio moters galvą, nepaprastomis, tarsi Nefertitės, migdolinio silueto akimis, ir kad tą galvą Mikėnas sukūrė, kaip eskizą minėtai Studentės skulptūrai...

Kur ir kokiomis aplinkybėmis ta terakotinė galva buvo matyta, kaip ir ypatingo grožio gyvoji tų nefertitiškų akių turėtoja, minėtos skulptūros pozuotoja (prisimenu ir jos aksominį, žemesnių moteriškų registrų balsą) – tai atskira tema. Tačiau norėčiau pratęsti prieš tai publikuotame Arkliaburnio „poste” gvildentą temą – apie sovietmečio feministinį-matriarchalinį pradą to meto skulptūros mene.

Tikrai nesu menotyros specialistas, ir neturiu pretenzijos veržtis į šią sritį, bet vis tik leisiu sau keletą samprotavimų, liečiančių svetimą daržą (teatleidžia man mano įžūlumą garbioji Elona Lubytė).

Pažvelkime į skulptūrinę kompoziciją „Studentė ir Studentas”. Ką matome? Kuri kompozicijos skulptūra yra pagrindinė? Iš pirmo žvilgsnio dominuojantis čia yra Studentas. Tai tikrai ne pirmakursis, ne “fuksas”, o jau subrendęs diplomantas, tvirtai žengiantis link savo sėkmingos sovietinės karjeros aukštumų. Figūra – kapitali, dominuojanti, nusimestas lietpaltis rankoj rodo pavasarinę nuotaiką, t.y. tai, kad priešakyje teliko tik diplominė sesija (štai jis, diplominis projektas – kitoje rankoje), ir be jokio stabtelėjimo žengiama link didžiųjų darbų perspektyvos. Tai – beveik ne būsimasis, o jau esamasis šio (t.y. ano, sovietinio) pasaulio šeimininkas.

Studentės figūra čia, atrodytų, antraplanė. Knygų pundelis jos rankoje rodo, kad tai tikrai ne diplomantė, o tik pradedanti krimsti mokslus studijokė. Ji stovi lyg tai vyriškos figūros šešėlyje. Ir lyg tai jokio feminizmo ar matriarchato šioje skulptūrinėje kompozicijoje nėra ne mažiausio krislelio (ir negali būti, nes kokio feminizmo galima būtų tikėtis iš Juozo Mikėno?). Tačiau yra vienas „bet”...

Tas „bet” yra abiejų figūrų kojų žingsnis. Atrodytų, kad tai paprasčiausias monumentalistinis ano laiko štampas, „žingsnis žingsnin” – kaip Muchinos „Darbininko ir Valstietės”... Iš tikrųjų anų Darbininko ir Valstietės sutartinis žingsnis yra atkartotas kitame tilto krašte įsikūrusių sovietinių kareivėlių. O Studentės ir Studento žingsnis yra visai kitoks...

Apskritai šiose dvejose figūrose slypi kažkokia paslaptis, kažkokia dramatinė įtampa. Pažvelkite į Studento žingsnį: šios figūros svorio centras yra permestas atgal, tarsi jis būtų sustojęs, ir praleidžiantis moterišką figūrą į priekį. Tuo tarpu studentė, nors ir antrame plane, ir jos figūra šiek tiek smulkesnė, bet ji turi akivaizdų pagreitį, ir ketina veržtis toliau į priekį, ketina aplenkti išdidžiai sustojusią vyrišką figūrą.

Tai tarsi „Formulės 1” du tos pačios komandos bolidai, kurių vienas sąmoningai užleidžia pirmąją poziciją kitam. Tai nėra džentelmeniškas gestas. Tai - priešingos lyties istoriškos gyvenimiškos patirties ir ateities savarankiškumo, nepriklausomybės, saviraiškos laisvės pripažinimo gestas (štai jums ir feminizmo daigai :) ).

Šiose dviejose figūrose nėra socialinės priešpriešos, priešingai, tai yra viena komanda. Bet ir lyčių prasme čia nėra jokios konkurencijos, nepaisant vyriškosios figūros akivaizdaus dominavimo. Jeigu įsivaizduotume šių abiejų figūrų ašis, tai jos nesilenkia viena nuo kitos į priešingas puses, o tos įsivaizduojamos figūrų ašys sueina virš galvų į vientisą ovalą, ir tai yra akivaizdus ženklas (manau, tai žino ir psichologai, ir skulptoriai, ir menotyrininkai), kad šios dvi figūros yra PORA.

Vadinasi, skulptorius Mikėnas šioje kompozicijoje (mano neprofesionalia akimis žiūrint) atvaizdavo ne tik socialinę grupę, bet ir lyčių santykių dinamiką – drįsčiau teigti, kad tų santykių aistringuoju, jas vienijančiu momentu. Tai yra pora, jauni vyras ir moteris, jų dramatiškuoju santykiu momentu, kai nė viena iš pusių nenusileidžia kitai, nepraranda savojo orumo, ir tuo pačiu sudaro vientisą lyčių darnumo ir vidinės santūrios aistringos įtampos vaizdą.

Ir dar leisiu sau padaryti prielaidą, kad skulptorius (bent jau man tai akivaizdžiai matosi) yra šio darnaus dueto moteriškojo personažo pusėje: nors vyriškoji figūra dominuoja, ji atrodo žymiai schematiškesnė. Joje mažiau gyvybės, negu moteriškoje figūroje, kuri yra dinamiška, turinti savyje slypinčios energijos, jos vidinis judesys kupinas užslėptos moteriškos aistros...

Tad, manyčiau, kad bent jau šitos Žaliojo tilto skulptūrinės kompozicijos likimas vis tik privalėtų priklausyti tik nuo menotyrininkų, skulptorių ir kitokių meno specialistų verdikto. Ir tikrai manyčiau, kad ji nusipelnė bent jau kuklaus paminėjimo už kelių šimtų žingsnių nuo jos esančioje Nacionalinėje galerijoje, parodoje „Moters laikas”...

... Dar čia galima būtų pagvildenti ir seksualumo apraiškų sovietinėje socrealistinėje skulptūroje, ir būtent moteriškuose objektuose, temą (tik nesakykite, kad to nėra!), bet tai jau būtų iš JNT-o pusės jau pernelyg įžūlu. Ar ne taip, mielosios menotyrininkės? ;)

Verčiau pažiūrėkite iliustracijas (jos dvi).