Krepšinio žemės drebėjimai, tornadai ir cunamiai anaiptol neišsklaidė „Naujojo cirko” renginių publikos. Jos buvo apstu.

Festivalį pradėjusi jaunų lietuvių akrobatų programa labiau panašėjo į korporatyvinio vakarėlio aptarnavimo koncertą, negu į naują cirką.
Du vyrukai manipuliavo kamuoliukais, vandeniu ir „diabolo”. Kiti du suvaidino akrobatinę klounadą su dviem portfeliais. Dar vienas labai simpatiškai vartaliojosi su lazda. Po to prasidėjo „ugnies šokiai”. Trys merginos, trys vaikinai. Ugnis ant grandinėlių, ant iešmų, ant lanko „hoola hoop” ir t.t. Viena ugnis nutrūko ir vos neplestelėjo kažkuriam žiūrovui į kaktą. Šokiai su ugningomis vėduoklėmis, vaizduojančiomis liepsnojančius sparnus. Labai tranki popsinė muzika ir klubinio kičo prieskonis. Vienas kitas tikro cirkinio profesionalumo blyksnis.
Bet šalia sėdintis dvylikametis jaunimas stebėjo visa tai įdėmiai ir beveik azartiškai.

Paskui – nuo Spaustuvės kieme suręsto bokšto ant batuto šokinėjo trujulė iš Ispanijos „Botproject”: miniatiūrinė moteriškė ir du ne itin akrobatinio sudėjimo vyriškiai.
Žemyn-aukštyn, strykt pastrykt, kūlverstukai ore, nuo bokšto ant batuto ir atgal.
Tarp trijulės vyko ir kažkoks pantomimos improvizacijos siužetas, tipo: kam tu darai šitaip (strykt), juk mes susitarėme daryti šitaip (strykt pastrykt).
Bet visa tai - su negrubiu humoru, miela ir organiška.
Muzika irgi garsi ir popsinė, bet šįsyk - parodijuota. Nuo to buvo šiek tiek lengviau.
Pavadinimas – „Koliažas”.
Tikriausia visa tai derėjo žiūrėti iš arčiau, bet buvo baugu priartėti.
O iš toli dvylikametis jaunimas, deja, ne itin suvokė šio akrobatinio siužeto žavesį...

Šeštadienį temstant „Spaustuvės” kieme ant pakylos blankiai švytėjo pripūsta skaidri plastikinės plėvelės sfera.
Tai įtaisas grupės „Le Choses de Rien” kompozicijai „Burbulas”.
Buvo pažadėtas burbulas – ir štai jis yra.
Į vidų įlipo žmogutis salotinės spalvos švarku. Vartaliojosi viduje kaip klounas. Jį nesuprantamomis komandomis nuolat terorizavo moteriškas radijobalsas.
Viduje sferos, be žmogučio, buvo savarankiškai judantis šviestuvas, panašus į stomatologo lempą, ir pati važinėjo mechaninė kėdutė su kompiuterio monitoriumi atkaltėje.
Besislėpdamas nuo jų žmogutis pasislėpė... dar viename, mažesniame net už jį patį, burbule, stebuklingai jame tilpo visas, ir dar šokinėjo, kaip kamuoliukas, kuo pelnė publikos aplodismentus.
Bet ir tas kamuolys suplyšo.
Nuo žmogaus pastangų sferos paviršius iš vidaus net aprasojo.
Galių gale klounas pats pavirto į burbulą, ir ištirpo sferą užpildžiusiame rūke.
Štai tokia filosofiškai egzistencialistiškai liūdna žmogučio, įkalinto į burbulą, istorija..

Sekmadienį krepšinio aistrų nukamuota liaudis papildomą gerą pusvalandį lūkuriavo prie Spaustuvės Juodosios salės durų, norėdami pamatyti finalinį festivaliuko akcentą – suomių CIRCO AREO spektaklį RO-PU.
Dvi oro akrobatės merginos, vyrukas su ūsiukais, labiau panašus į oficiantą, nei į žonglierių ekvilibristą, penki kompiuteriai su garso įranga ir projektoriais, garso ir vaizdo operatoriai, ir mažiausiai dar du asistentai palubėje...
Reginį galima būtų pavadinti „Bolero virvei, dviems akrobatėms, žonglieriui ir penkiems kompiuteriams”.
Šimtai metrų storos, kaip lynas, baltos virvės... Virvės labai ilgos, ir labai trumpos, vos metro ilgio. Virvė kaip gyvis, kaip daiktas, kaip cirko įnagis, kaip linija, kaip metafora...
Virvės karo nuo palubės, šliaužioja po scenos grindis, raitosi, tiesiasi, susirango į krūvą arba susirikiuoja į ekraną, kuriame demonstruojami optiniai triukai.
Akrobatės išradingai ir lanksčiai rangosi ant virvių palubėje, ir atrodo, kad patekai į šiuolaikinio šokio festivalį.

(Jas stebėdamas pradedi suprasti tuos istorijų apie pabėgusius iš namų paskui cirko akrobates personažus).
Juodo scenos paviljono šone azartiškai darbuojasi garso žmogus, fantastiškai manipuliuodamas kompiuteriais, sintezatoriumi, elektriniais būgnais, gyvais instrumentais ir t.t.
Į jį labai įdomu žiūrėti.
Scenos paviljono juodame horizonte ritmiškai sklando nespalvotos abstrakčios dėmės, tarsi plaštakės, ir kitokios, kurias valdo mergina kitoje pusėje.
Įpusėjus renginiui iš publikos salės skubiai buvo išnešami maži vaikai.

Įspūdingiausias ir prasmingiausias buvo triukas link finalo, kai trys akrobatai, dvi moterys ir vyras, išsitiesė ant grindų, siekdami kojomis čia pat gulinčią virvę, tarsi ant veidrodžio, kurio vaizdas atsispindėjo į scenos horizontą, sukūrė jame, tarsi ekrane, fantastiško oro akrobatų pasirodymo iliuziją.
Padūmojusiame, „camera obscura” principe sukurtame atspindy, primenančiame dagerotipo fotografiją ar kinematografo aušros laikus, vyko fantastiškas, protu nesuvokiamas ir traukos dėsnius ignoruojantis oro akrobatų pasirodymas.
Buvo akivaizdžiai, įžūliai ignoruota pati oro akrobatinio cirko suvokimo esmė - kvapą gniaužianti įtampa dėl reginio rizikingumo – manipuliacijos ant bedugnės krašto.
Fenomenalus dalykas – stebint įsivaizduojamus vaizdus, ir čia pat saugiai ant grindų besiraitančius „akrobatus”, viso to suvokimo įtampa buvo nė kiek ne mažesnė.
Pasirodo, virtualus cirko pavojaus azartas gyvuoja kažkur gyvai mumyse, ir pasirengęs tuoj pat išnirti į paviršių, netgi sėkmingai pažadintas virtualios provokacijos...

(Čia iškilo atminty vienas Kosto Smorigino tėvo pasakojimas. Jam, be visų kitų darbų, prieškariu teko būti ir oro akrobatu. Kadangi buvo labai stiprus ir kresnas, tai būdavo tas, kuris stovėdamas prie lyno krašto, gaudydavo plasnojančius oro cirko virtuozus. Sykį vienas prancūzas akrobatas nuslydo ir užsimušė. Tuomet Smoriginą vyriausiąjį atvykę gaisrininkai ilgai negalėjo atplėšti nuo viršaus – taip stipriai jis laikėsi ten įsikabinęs... Po to jau niekad nelipo į viršų, ir darė cirke kitą triuką - nuoga ranka kaldavo vinis kiaurai į ąžuolinę lentą. Sako, kartais vinis išlįsdavo ne per lentą, o į priešingą pusę... Rankas turėjo tikrai galingas, vienu pirštu spausdavo iškart kelias gitaros stygas, kai fantastiškai dainuodavo rusiškus romansus...)

O pasirodymą RO-PU vainikavo gana ištęstas, bet labai prasmingas ir įspūdingas kažkokios abstrakčios kompozicijos iš baltų storų virvių sukūrimas – rezultatas buvo panašus ar tai į plačiai išsikerojusį gyvenimo ir aistrų medį, ar į milžinišką menorą...

... tokie reginiai yra psichologiškai terapiškai labai pravartūs – pažadindami pirmapradę vaikišką stebėtojo prigimtį, leidžia nepamiršti ir savųjų potyrių naštos, kuri, kaip bebūtų sunki ir kankinanti, bet vis tik lieka sava ir miela...

... o namie laukė netikėtas vaizdas, kaip susikaupusi atžala, atsiklaupusi ant kilimo ir kaip vėduoklę sugniaužusi kumšteliuose tarp pirštų aštriai padrožtus pieštukus, rankų judesiais akivaizdžiai bandė atkartoti matytą ugnies akrobatų „liepsningų paukščių” šokį...

Vaikiško imlumo labirintai – sunkiai suvokiami...
Belieka priimti tai kaip faktą, ir tik stengtis pasidaryti išvadas...

*  *  *

Nuotraukoje – burbulas iki spektaklio. Audronis Šokėjas neleido per spektaklį fotografuot, tai ir paklausiau jo.