Kažkur prieš n metų darbavosi tuometinėje Konservatorijoje tokia dosnių formų ir plačios sielos koncertmeisterė Betsi. Vieną dieną ji atvedė pas savo draugę Dalią Tamulevičiūtę (kuri tuomet vadovavo Jaunimo teatrui) kuklų ir lūdną žydų vaikiną Adomą, kuris tuomet studijavo Dailioškėj scenografiją. Atseit, pažiūrėk, gal tas vaikis ką nors gali.

 

Tas pirmas darbas, kurį "vaikis" pasiūlė Tamulevičiūtėi, buvo eskizas, vaizduojantis kažkokią ne tai maršką, ne tai odą, ištemtą ant nupaišyto ne tai molberto, ne tai rėmo. Ant tos marškos buvo nupaišytas lyg tai kažkoks namas. Viskas. Ir tai buvo scenografijos eskizas, jeigu neklystu, spektakliui "Medaus skonis". Tamulevičiūtė pavartė tą eskizą, ir tarė: "nieko čia nėra".

 

Bet "Medaus skonį" Jaunimkėj (tiksliau, teatro "Lėlė" scenoje) Nekrošius kaipo savo diplomą padarė jau su Gultiajeva. Ji ten pririoglino scenoje kažkokių nesuprantamų spąstų iš medžio pliauskų. Buvo keista, ir tiek. Keista ir buvo tai, kad šviesiaplaukis Latėnas be jokio grimo vaidino negrą. Ir nieko tai nestebino. Išties tais skurdžiais laikais mūsų vaizduotė buvo išlavinta be galo be krašto...

 

O kuklų ir liūdną žydų vaikiną, šiek tiek panašų į vienišą varnėną, jau sutikau, ir ne kartą, paveiksluose įvairiose parodų salėse. Atsimenu vieną paveikslą, kur buvo didelis plėmas žalios žolės, ir šalia tas liūdnas vaikiškas žydiškas profilis. Kitas paveikslas buvo kažkodėl su lėktuvu, tokiu primityviu "kukurūzniku", ir vėl šalia ta pati lūdna galva.

 

Adomas su savo tapyba veržėsi į visas erdves - į garsiausias parodas ir Lietuvoje, ir Rusijoje. Tas veržlumas stebino ir kėlė pasigėrėjimą, or liūdnas berniuko, panašaus į varnėną, profilis žadino asociacijas ir su talmudiškos išminties neparėpiamu liūdesiu, ir su garsių žydų tapytojų paveikslais.

 

Kas galėjo pagalvoti, kad po daugelio metų šis kuklus ir liūdnas varnėnas taps visos mūsų scenografijos patriarchu? Štai ką gali lemti tikros ir gilios šaknys...

 

Iš visų jo scenografijos darbų kažkodėl labiausdiai įsiminė vamzdis iš Tumino statyto "Edipo". Jeigu kas ir buvo tame spektaklyje iš tragedijos, tai tas besiridinėjantis po sceną gigantiškas vamzdis. Nugriuvęs Babelio bokštas. Jis alsavo, leido dūmus ir garus, savo krutėjimais atlėpė įvairius sceninio vyksmo momentus, ir buvo savarankiškas, kone pagrindinis spektaklio personažas. Jį krutinę scenos darbininkai tuomet tikrai už tai buvo verti "scenos kryžių"...

 

Dabar jau be Adomo Jacovskio scenografijos teatro mūsų visų lietuviškojo teatro įsivaizduoti neįmanoma. Gražu...

 

Bet tas berniukas liūdno varnėno profiliu vis neišeina iš galvos...

 

Adomui jau per 60, o berniukas visuomet liks toks pat.

 

Jeigu būtų tokios svarstyklės, ant kurių būtų galimą palyginti jo "galvą" iš "Makbeto", ir berniuką, pastarasis, ko gero, nusvertų...

 

Gera tiems scenografams: vos kas ne taip – šmurkšt į tapybą...

 

Kaip Diggeris – į "blogą" :)

 

(svarbu bet kokią temą užbaigti ties savąja persona, juk tai taip lietuviška, ane?)

 

*  *  *

 

Foto:

Adomas Jacovskis dar statomame Tumino Mažajame teatre. Čia dvi nuotraukos, abi – ©2ndgravedigger