Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
FOTOGRAFIJA

Tranzitinių erdvių poezija


Juliuszo Sokolowskio fotografijų paroda „Dangus virš Varšuvos“ Kauno fotografijos galerijoje


Tomas Pabedinskas

Share |
Juliuszas Sokolowskis. Iš ciklo „Dangus”
Kaip viena iš šiuolaikinio meno festivalio „Kaunas mene. Kalbėjimasis“ parodų Kauno fotografijos galerijoje pristatoma Juliuszo Sokolowskio fotografijų ekspozicija „Dangus virš Varšuvos“.

Lenkų menininko paroda reprezentuoja kūrėjų nuolat eksploatuojamą, o žiūrovų ne kartą matytą fotografijos „formatą“. Kita vertus, kaip tik aiškūs ir lengvai atpažįstami kūrybiniai sprendimai šio autoriaus darbus leidžia kategorizuoti kaip „šiuolaikiškus“ ir „kokybiškus“ fotografijos meno kūrinius, o sykiu dar kartą išryškina savitus fotografijos bruožus, išskiriančius šią mediją tarpdisciplininiame šiuolaikinio meno kontekste.

 

Viena akivaizdžiausių parodoje eksponuojamų darbų sąsajų su globaliu šiuolaikinės fotografijos lauku – tai tariamai objektyvus fotografo žvilgsnis į urbanistinę aplinką. Visų J. Sokolowskio nespalvotų fotografijų kompozicija yra identiška, visuose atvaizduose modernios architektūros ir dangaus santykis yra tiksliai toks pats, visi pastatai šiose nuotraukose užfiksuoti laikantis griežto frontalumo. Toks beaistris miesto aplinkos ar architektūros dokumentavimas, įtvirtintas ne vieno garsaus kūrėjo (vokiečių Berndo ir Hillos Becher, amerikietiškos „Naujosios topografijos“ atstovo Roberto Adamso ir kt.), šiandien tapo viena mėgstamiausių fotografų kūrybinių taktikų (ja vadovaujasi ir pasaulyje gerai žinomas Andreas’as Gursky, ir uždažytus grafitus dokumentavusi lietuvių fotografė Akvilė Anglickaitė). Tačiau fotografijos raida taip pat parodė, kad objektyvaus aplinkos fiksavimo įspūdis, perteikiantis tariamai nešališką fotografo santykį su dokumentuojama tikrove, iš esmės yra iliuzija. Viena ryškiausių XX a. fotografijos istorijos figūrų, amerikietis Walkeris Evansas teigė, kad tikra poezija fotografijoje gimsta kaip tik tuomet, kai autorius nesiekia ekspresyvios subjektyvaus požiūrio ar jausmų išraiškos. Amerikietis savo kūrybą vadino „lyrine dokumentika“ ir manė, kad poetiškumas fotografijoje gimsta spontaniškai, kaip netikėtas, bet laukiamas dokumentinės fotografijos šalutinis efektas.

 

Tačiau J. Sokolowskis, regis, aiškiai suvokia tarp dokumentinės ir subjektyviosios fotografijos plotmių atsirandančią įtampą ir jos teikiamas kūrybines galimybes. Nors jo sukurti atvaizdai atrodo pabrėžtinai neišraiškingi ir dokumentiški, fotografijų objektų ir jų detalių pasirinkimas išduoda nuoseklią kūrybinę taktiką ir atsiskleidžia jau minėtą fotografijų lyrizmą. Fotografas dažnai renkasi įamžinti periferines miesto erdves: šiluminės elektrinės apylinkes, geležinkelio sandėlius ar metro tunelius.

 

Kaune eksponuojamose nuotraukose užfiksuoti geriausi Varšuvos modernios architektūros pavyzdžiai, kuriuose įsikūręs Varšuvos universitetas, biurai ar prekybos centrai. Tačiau ir jie šio autoriaus fotografijose atrodo kaip periferinės ar tam tikra prasme tranzitinės erdvės. J. Sokolowskis nekuria reprezentacinės architektūros fotografijos, bet fiksuoja jos fragmentus ir aplinkos detales. Tamsūs nespalvotų fotografijų tonai, pro pastato langus matoma blausi šviestuvų šviesa ar vienišas paukštis ant stogo atbrailos nukreipia žiūrovo dėmesį nuo statiškų architektūros formų ir tarsi leidžia pajusti pro įamžintas erdves tekantį laiką, tiesiogiai neišreikštą, bet aiškiai nujaučiamą melancholiją.

 

Lyrinį lenkų menininko darbų aspektą išryškina ir atitinkami techniniai sprendimai. Ypač dideli fotografijų formatai sukuria žiūrovo akistatą su atvaizduose užfiksuota aplinka, dėl aukštos atvaizdų kokybės ir detalumo nuotraukose išryškėja mažas vaizdo ryškumo gylis, kuris ne tik nukreipia žiūrovo žvilgsnį į svarbiausias bendros kompozicijos detales, bet ir tampa introspekcijos, atsiribojimo nuo aplinkos vaizdine metafora. Taigi techninis atlikimas šiuo atveju yra ir fotografijų estetikos dalis, kuri savo ruožtu kuria atitinkamas prasmes. Kaip tik dėl to galima teigti, kad J. Sokolowskis nėra šiuolaikinio meno kūrėjas, kuris fotografiją pasirenka tiesiog kaip vieną iš galimų medijų konkrečiam projektui įgyvendinti. Teisingiau būtų šį autorių vadinti fotografu, kuris fotografiją į šiuolaikinio meno kontekstą įterpia kaip savarankišką ir estetinį bei technologinį savitumą išlaikiusią kūrybinės praktikos sritį.

 

Kita vertus, J. Sokolowskio parodoje netrūksta ir šiuolaikiniam menui būdingų intertekstualių nuorodų. Tiksliau, šia nuoroda tampa ne tiek pačios fotografijos, kiek parodos pavadinimas. Nors ekspozicijos anotacija šiuos sąryšius nutyli, lenkų menininko parodos pavadinimas „Dangus virš Varšuvos“ neišvengiamai suskamba kaip Wimo Wenderso filmo „Dangus virš Berlyno“ parafrazė. Šių sąsajų kontekste pilki dangaus tonai fotografijose ir jų perteikiamos abstrakčios melancholijos bei ilgesio nuojautos primena nespalvotuose kino kadruose matomą apsiniaukusį dangų virš Vokietijos didmiesčio, kuriame sklando angelai, įsiklausydami į nelamingų žmonių mintis ir bandydami jiems padėti. W. Wenderso filmo kadrai atgyja spalvomis tuomet, kai žemės merginą pamilęs angelas patiria žmogiškus jausmus. Tačiau apsilankius J. Sokolowskio parodoje lieka neaišku, kaip joje dera keletas spalvotų fotografijų, kurios išlaiko jau aptartą stilistiką, bet dėl spalvotų vaizdų „tikroviškumo“ praranda emocinį paveikumą ir didelę dalį nespalvotose nuotraukose glūdinčios poezijos.

 

Regis, parodoje pristatoma J. Sokolowskio kūryba lengvai įsilieja į vieną ryškiausių ir šiandien vyraujančių – pabrėžtinai objektyvios, bet emociškai paveikios, neišraiškingos, bet įsimintinos estetikos – fotografijos krypčių ir atitinka jos kontekste įsitvirtinusią „geros“ fotografijos sampratą. Tačiau galbūt kaip tik šis tobulas atitikimas verčia ilgėtis autorinės klaidos ir jos žadamo netikėtumo. Dangus virš kaimyninės Varšuvos šiuo požiūriu atrodo kur kas labiau nei Berlyno padangė įspraustas į (kūrybos) racionalumo rėmus. Kita vertus, gal būtent šie skirtumai leidžia kiekvienam iš kūrinių būti savo laikotarpio ženklu, nors juose įamžintas tas pats dangus.

 

Paroda veikia iki birželio 30 d.

Kauno fotografijos galerija (Rotušės a. 1 / Vilniaus g. 2, Kaunas)

Dirba antradienį–penktadienį 11–18 val., šeštadienį–sekmadienį 11–17 val.


„7 meno dienos“ Nr.25 (993), 2012-06-22

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti