Čia aptinkame ir daugybę sutapimų bei skirtumų. Pavyzdžiui, gražiai „simetriškai“ joje dalyvauja tapytojai ir grafikės, lygiai po tris: Birutė Zokaitytė, Lida Dubauskienė, Eglė Vertelkaitė ir Jonas Vaitiekūnas, Vygantas Paukštė bei Vytautas Dubauskas. Net du autoriai pavaizdavo beždžiones. Tikriau, nupiešė Birutė Zokaitytė, o Vytautas Dubauskas atspausdino pluoštą spalvotų žmogbeždžionių (gorilų) nuotraukų ir ekspresyviai jas aptapė. Tik Zokaitytės agresyviai išsiviepusi, preciziškai nupiešta beždžionė ir anatominis širdies piešinys tapo ironiška žmogiškų santykių metafora, o Dubauskas, man rodos, čia beveik nejuokauja. Iš tikro, kokie gali būti juokai žvelgiant į šiuos laukinius karališkos povyzos gyvūnus? Akistata su jais glumina, kelia pagarbą ir verčia jais gėrėtis. Menininkas fotografinius beždžionių atvaizdus paliečia tik truputį – aptapo, tarsi užsimindamas apie netolygų civilizuoto žmogaus ir gamtos galių pasiskirstymą, patį žvilgsnio pobūdį, stebimo objekto ir nebylaus subjekto santykį, pagaliau – darviniškąją evoliucijos teoriją. Pastebiu čia ir atvirą žavėjimąsi maskulinistiška, patiniška laukinio žvėries jėga (rodos, daugelyje fotografijų įamžintos būtent vyriškos lyties gorilos).

Beje, pavadinimas „žmogbeždžionė“ gali klaidinti dėl savo ironiško skambesio. Antropoidai – tai primatų antšeimis, kuriam priskiriamoje hominidų šeimoje zoologai greta orangutanų, gorilų ir šimpanzių rikiuoja ir žmogų... O nuklydus į animalistinio žanro istoriją (nors nei vienas, nei kitas autorius čia ir neturi aiškių pretenzijų į jį) akivaizdu, kad jis lietuvių dailėje apskritai be galo retas. Įdomu ir tai, kad lietuviams menininkams neteikia kūrybinio peno koks nors šuniukas, katinėlis, paršas, gaidys ar karvė (kur jų išvysi, nebent Gečo „Kolūkiniame turguje“). Užtat pakeri juodas laukinis „giminaitis“ iš Afrikos.

Vyganto Paukštės piešiniai parodoje labiausiai „sutampa“ su jo paties ankstesne mums žinoma kūryba – tie patys grakštūs ir kiek juokingi antropomorfiški siluetai, mirgantis ekspresyvių potėpių „kiauraraštis“, gaivūs neužtepto popieriaus plotai. Lieka tik stebėtis, kaip menininkas, varijuodamas iš esmės panašius motyvus, vyro ir moters siluetus bei peizažo elementus, išlieka įdomus ir savo herojams randa vis kitos „veiklos“, sugalvoja jiems vis naujų scenų, siužetų, nuotykių. Iš tos pačios gestiškosios tradicijos reikėtų kildinti ir Jono Vaitiekūno piešinius. Tačiau estetikos ir poveikio požiūriu jie labai skiriasi. Paukštės istorijos – elegantiškos, šelmiškos ir beveik gražios, bet dažniausiai nerūpestingos, neapsunkinančios žiūrinčiojo perdėm sudėtingomis teorijomis, istorinėmis paralelėmis. O Vaitiekūnas vidurinysis (Povilo Ričardo Vaitiekūno sūnus ir Justino Vaitiekūno vyresnysis brolis) piešia, lieja aptriušusias tapybos auditorijas, popieriaus lakštuose sėja įkyriai kartojamas galveles it kokius parazitinius vabzdžius, įžiebia jas tarsi vaiduokliškas žaltvyksles, dėlioja lyg kaukes, dvasias, numirėlius, pasakoja apie išnykusią Mažąją Lietuvą, „senus“ savo mokinius. Jo piešiniai tolydžio dvelkteli Josepho Beuyso dvasia. Kaip čia neprisiminsi enciklopedinių Beuyso kūrybos apibūdinimų, teigiančių, kad šis mėgino savo gyvenime ir kūryboje atkurti prarastą gamtos ir dvasios, kosmoso ir intelekto vienybę ir tikslingam deterministiniam racionalizmui priešino mąstymą, kupiną archetipinių, mitinių ir maginių-religinių sąryšių. Vaitiekūno piešiniuose randu daug minėtų bruožų. O užsiminus apie Beuysą ir turint omenyje teatrališką jo kūrybos pradą, akivaizdu, kad ir lietuvių menininkui (nors parodoje regime tik gana „statiškus“ piešinius) nesvetimas noras imtis ritualinio veiksmo, apeigų... Na, galbūt Vaitiekūno neišvysime medituojant greta kojoto arba nešamo veltinio ritinyje, idant kojomis nepaliestų jam svetimos žemės (turiu omenyje garsųjį Beuyso performansą). Tačiau jo piešiniuose apstu „režisuojamų“ ar bent numanomų judesių. Štai jis maudosi Priegliuje, kuris mums yra seniai mirusi upė, sprunka iš auditorijos paskelbęs sau darbo pabaigą, sukviečia ir išrikiuoja praeities šmėklas. Nerangi, nerafinuota forma, galvos be kūnų Vaitiekūno piešiniuose nuskamba tarsi numirėlio juokas ar gūdus priminimas, kad kūnas mirtingas, laikinas, netvarus, o už daiktų knibžda jų šešėliai, įsikūniję mažyčiai demonai, kad vaizduotėje gyvos ir tikros tampa seniai pasikeitusios istorinės, geografinės sąvokos, ir tame pasaulyje yra kur kas daugiau tiesos ir gyvybės.

Parodoje pasirodo ir dar dvi puikios grafikės – Lida Dubauskienė ir Eglė Vertelkaitė. Dubauskienė – neįžvelgiama, subtili, rafinuota, minimalistiška. Ji, jei kalbėtume apie parodoje iškylantį tapybos ir grafikos „cechų“ lyginimą, šįkart yra labiau grafikė, nes eksponuojami jos darbai yra achromatiniai, o Vertelkaitė – labiau tapytoja, nes jos kūriniuose kur kas daugiau spalvų. Bet geriau įsižiūrėjus pasirodo, kad vaidmenys čia susipynę kur kas labiau. Didelio formato Lidos darbas su efemeriškai pereinančiomis pilkšvų, juosvų tonų plokštumomis yra veikiau tapyba, o Vertelkaitės spalvotoje „tapyboje“ yra nemažai grafikos – pavyzdžiui, žinomi prekiniai ženklai. Tapybiškus dažo nuvarvėjimus čia disciplinuoja jai būdinga gerai „sukalta“ kompozicija ir tie patys dekoratyvūs simboliai, kuriuos menininkė sarkastiškai gretina su senovės dievų, deivių ir karžygių legendomis.

Taigi ieškodami skirtumų ir sutapimų ekspozicijoje randame daugybę netikėtų posūkių: išsitrynusias specialybių ribas, ne bendrą, o greičiau labai individualų kiekvieno menininko prisistatymą. Atpažįstami dalykai čia nuteikia maloniai, o netikėti vaizdiniai leidžia gretinti juos su žinomu braižu arba pažinti iš naujo. Parodoje beveik išnyko ir nerašyta grafikos bei tapybos hierarchija, apie kurią pajuokauti nesibodi ir patys parodos dalyviai. Liko įdomios personalijos, ir nebe taip svarbu – tapančios, piešiančios, raižančios ar liejančios. Juk parodos „koncepcija“ šiuo atveju yra sąmoningas „akonceptualumas“ (nepaisant kelių parodos dalyvius vienijančių aplinkybių: ši paroda yra galerijos „Kairė–dešinė“ rengiamo piešinių parodų ciklo dalis, o visi menininkai dirba Justino Vienožinskio dailės mokykloje). Tai draugiškas „pasitikrinimas“, ką ir kaip kiekvienas veikia (kaip parodos pristatyme rašė E. Vertelkaitė), nes skirtumai ir panašumai kartais yra labai reikšmingi, gal net svarbesni už iš anksto sugalvotą koncepciją, kieno nors nustatytas žaidimo taisykles.

Paroda veikia iki birželio 2 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 11–18 val., šeštadienį 11–15 val.

„7 meno dienos“ Nr.21 (989), 2012-05-25