Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Ketvirtas matavimas


Rūtos Katiliūtės paroda „De – fragmentacija. Kiekvieną rytą save atrandu iš naujo“ VDA „Titaniko“ ekspozicijų salėse


Rita Mikučionytė

Share |
Ekspozicijos fragmentas.
L.Blažiūno nuotr.
Parodos pavadinimas tapo nuoroda pabūti privačia sekle – eiti paskui savo prisiminimus ir kitų įžvalgas apie tapytoją Rūtą Katiliūtę.

Sąmoningai jos nekalbinau, tik pasitelkiau tris visiems prieinamus interneto šaltinius, iš pirmo žvilgsnio paradoksaliai, net absurdiškai kontrastuojančius, bet vis dėlto vienas kitą darniai papildančius – pernai metų interviu „7md“ (Rūtą Katiliūtę kalbina Deima Kelias), prieš porą metų skelbtus prisiminimus apie rašytoją Viktorą Katilių „Delfi“ portale ir autorės kūrybos pristatymą Modernaus meno centro svetainėje. Bandydama gabalėliais iškarpyti skirtingų žmonių teiginius, labiausiai norėjau sekti menininkės mintimis ir taip neakivaizdžiai tas kelias valandas su ja pabūti.

 

Apie Rūtos Katiliūtės kūrybą yra rašę garsūs lietuvių dailėtyrininkai – Alfonsas Andriuškevičius, Raminta Jurėnaitė, Erika Grigoravičienė, Jurgita Ludavičienė ir kiti. Autorės paveikslų fenomenas domino ne vieną kultūrininką: skaitėme, girdėjome Laimos Kanopkienės, Almanto Samalavičiaus, Viktorijos Daujotytės pasakymus. Tai rodo, kad Rūtos Katiliūtės kūriniai tarsi prašosi platesnio filosofo ar literato žvilgsnio, kad jiems lyg ir ankšta dailėtyriniuose tekstuose. Prisimenu, kaip prieš porą dešimtmečių susipažinau su Rūta Katiliūte per rašytojo Herkaus Kunčiaus malonę, paskui kalbėjomės, kai ji dirbo LDM Meno pažinimo centre. Ir apie šios parodos atidarymą priminė man ne kuris kolega, o Lietuvos edukologijos universiteto vokiečių kalbos dėstytoja Gražina Drossiger. Apie Rūtą Katiliūtę išgirstu iš daugelio skirtingų sričių intelektualų: jos parodos traukia šviesuomenę...

 

Kartais Rūtą Katiliūtę matydavau netoli mano namų esančiame prekybos centre su pagyvenusia, bet guvia moterimi, spėju, Mama (beje, jai tuomet turėjo būti gerokai daugiau kaip devyniasdešimt). Abi man būdavo labai gražios, kiekviena kaip savo amžiaus tobulumo ikona: smulkaus sudėjimo, plastiškų judesių, šviesaus gymio ir žydrų akių... Jei atmintis nepaveda, matydavau Rūtą Katiliūtę einančią ir su pradinuku ar jaunesniųjų klasių mokiniu (greičiausiai vaikaičiu), dažniausiai gyvai kažką pasakojančią, kaip visada jaunatvišką su maža kuprinėle ant pečių. Tikriausiai toji pasakotojo dovana iš Tėvelio, rašytojo Viktoro Katiliaus. Rūta Katiliūtė su meile atsimena, kaip stengdavosi iš ryto jo neužkalbinti, kad nepavėluotų į mokyklą. Polinkis į menus, manau, taip pat iš šeimos – galime prisiminti ir rašytojo pomėgį piešti, ir jo seserį dailininkę Juzę, kuri baigė Kauno meno mokyklą, paskui per karą emigravo į Vakarus. Turbūt dėl to šiandien kalbame ir apie trečiąją menininkų kartą, du Rūtos Katiliūtės sūnus Jankus – videomenininką Karolį ir tapytoją Martiną.

 

Perskaičiusi parodos pavadinimą „De – fragmentacija. Kiekvieną rytą save atrandu iš naujo“ ir sužinojusi, kad jos kuratorė – dailėtyrininkė Julija Petkevičienė, pirmiausia susimąsčiau, kiek lemiantis yra dviejų skirtingų kartų bei patirties žmonių bendradarbiavimas ir ar šis „de“ nėra tik naujojo amžiaus padiktuotas, logiškai prikabintas svarmuo. Žiūrėdama į Rūtos Katiliūtės paveikslus, visuomet jutau ne tuštumą, o pilnatvę, mačiau ne pavienius dominuojančiu melsvu, rausvu, gelsvu ar pilkšvu koloritu padengtus realybės segmentus, o visų gyvenimo spalvų kaleidoskopą. Todėl ir drįstu abejoti deklaruojama „de“ atskirtimi ir jos utopine magija. Kita vertus, pasidalindama savo menka personalinių parodų kuravimo patirtimi (šiuo klausimu, matyt, daugiau papasakotų Laima Kreivytė), galiu pasakyti, kad dailėtyrininko vaidmuo čia yra labai santykinis: kartais rūpiniesi viskuo, pradedant darbų etiketėmis ir baigiant visapusiška parodos sklaida, o kitąkart tik meiliai šildaisi genialios kūrybos spinduliuose.

 

Kopdama į antrąjį „Titaniko“ aukštą iš anksto žinojau, kad šįkart Rūtos Katiliūtės paroda „kitokia“: kaip kolegos įspėjo, ji nebe „žydra“ ar „rausva“, o nuostabiai „spalvota“. Manau, kad taip autorė lyg dar kartą permąsto vaikystės įspūdžius, tarsi iš naujo išsitraukdama senus spalvotus stiklelius, pro kuriuos kadaise mėgo žvelgti į debesis. Šis praeities persvarstymas yra toks elegantiškas, intelektualus ir aristokratiškas kaip melsvieji šešėliniai autoportretai – tolimas atgarsis ankstyvos jaunystės atodūsių, slapstančių Michailo Vrubelio demonizmą ir Edvardo Griego romantizmo proveržius.

 

Šią Rūtos Katiliūtės parodą vertinčiau kaip ypatingą sėkmę, kurią lėmė kinematografinis jos tapybos efektas. Ketvirtąjį matavimą, kurį dar prieš šimtmetį drobėje mechaniškai bandė atkurti futuristai, tapytoja paverčia dinamiška paveikslo vidaus šviesa, kintančia čia pat tavo akyse. (Skeptikams patariu prie pasirinkto darbo nenumaldomai spragsėti fotoaparatu ir po to pažiūrėti eksperimento rezultatus. Mano patyrimo išdava – visi skirtingi to paties darbo reprodukavimo variantai. Beje, kuo didesnės pauzės tarp spragtelėjimų fotoaparatu, tuo akivaizdesni kitimai, kai tik iš kompozicinių detalių atpažįsti, jog fiksuotas vienas darbas). Patikėkit, paveikslai gyvi.

 

Kuo ilgiau žiūrėjau į Rūtos Katiliūtės kūrinius, tuo labiau apimdavo sakralios didybės jausmas, lyg ką tik kūną palikusi siela skrajotų tarp žemės ir anapusybės, miglotai prisimindama žemiškojo pasaulio atspindžius. Autorė tarsi aiškiaregė skenuoja būsenų auras, tapydama sklindančią būvio ramybę ir pozityviai nuteikiančius energetinius laukus. Pailsėjau, atsigavau ir įsikroviau.

 

Labai laukiau susitikimo su rudais paveikslais iš „Pažaislio“ ciklo. Žiūrėdama į juos tarsi vaikščiojau muziejinės tapybos paviršiumi, uodžiau medinių bažnyčios klauptų sugertus kvapus, mačiau sunkaus abito raukšles ir saulės spindulėlį pro bažnyčios kupolą. Prisiminiau mėlyną M.K. Čiurlionio visatos sūkurį iš „Pasaulio sutvėrimo“.

 

Paprastai Rūtos Katiliūtės abstrakcijas gretiname su vokiečio Gotthardo Graubnerio ir amerikiečio Marko Rothko darbais. Palyginti su jais, jos tapyba yra daug subtilesnė ir emocingesnė, tad dailininkės abstrakcijose sukurtos sielos kelionės niekas nepakartos. Matydama Gotthardo Graubnerio debesų „pagalves“, kažkodėl žvelgiu į pasaulį vokiečių naikintuvo piloto akimis, todėl jaučiu nerimą ir hipnotizuojančią trauką žemyn, bet atsimušu į „ledinį“ paveikslo paviršių. O daiktų idėjų ir esmės tapytojas Markas Rothko, išsiskiriantis sodria, net klampia, „sunkia“ tapyba, manau, puikiai iliustruoja gaivališkumu ir didingumu pasižymintį amerikietiško meno fenomeną, kuriuo kadaise taip džiaugėsi britas Edwardas Lucie-Smithas. Tai tarsi muskulinistinės kūrybos atitikmuo, dažnai propaguotas mūsų profesūros supriešinant ją su jautria ir „susmulkėjusia“, t. y. „moteriška“, tapyba. Dėsninga, kad daugelį gabiųjų lietuvių kūrėjų mokytojai vyrai vis tiek skatino ne tapyti, o dirbti su vaikais įvairiose švietimo įstaigose ir edukaciniuose centruose (kryptingai palaikomas šeimos ir virtuvės sindromas). Bet ir tam atsilaikyti įmanoma, ypač jei esi Eglė, nesvarbu, Žalčių Karalienė, Ridikaitė ar Gineitytė.

 

Dar vienas išskirtinis Rūtos Katiliūtės tapybos bruožas – jos skaidrumas, tiesioginė spalvos ir šviesos jungtis, greičiausiai autorės ištyrinėta dar studijuojant vitražą. Siedama Paulio Gauguino, Henri Matisse’o koloristinius atradimus ir spalvinės klausos moduliacijas su Vasilijaus Kandinskio, Paulio Klee ženklų ritmika ir spalvų kodais, Rūta Katiliūtė, mano manymu, atveria naują tapybos kaitos tarpsnį, išmainydama išorinį „miglos“ rūbą į Leonardo sfumato ir rytų panteizmo kvintesenciją.

 

Paroda patraukia dėmesį puikia ekspozicija (dėkui autorei, parodos kuratorei ir parodų organizatoriui Linui Blažiūnui), padedančia atskleisti tapytojos pasaulėvaizdį ir tapybos specifiką. Tai nepriekaištingai ritmiškai išdėstyta paveikslų „grandinė“, sukurianti spalvinio pulsavimo įspūdį kaitaliojant subtilių tonų ir intensyvių dėmių monochromijas. Erdvę pagyvina ir dvigubi paveikslai, vienoje salėje pabrėžiantys Maironio gatvės perspektyvas, kitoje atliekantys salės atsklandos vaidmenį. Matome ir paveikslų dydžių įvairovę, ir retrospektyvines užmačias siekiančią Rūtos Katiliūtės braižo plėtotę. Be abejo, neišdildoma parodos atmosfera ir kamerinė nuotaika neįsivaizduojama be ją akylai saugančios ponios Benitos Vertelkienės.

 

Paroda veikia iki balandžio 28 d.

„Titanikas“ (Maironio g. 3, II aukštas)

Dirba antradienį–šeštadienį 12–18 val.


„7 meno dienos“ Nr.17 (985), 2012-04-27

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Juan, 2012-07-17 02:46

i have not checked in here for some time since i thguoht it was getting boring, but the last several posts are really great quality so i guess i will add you back to my everyday bloglist. you deserve it my friend.

redakcija, 2012-04-30 14:21

Kaip tik todėl šią pastraipą (apie kulinariją) ištrynėme. Atsiprašome menininkės.

Karolis , 2012-04-29 21:46

Labai grazus straipsnis. Dėkui 7md ir Ritai.Tik keletas nedidelių pastabų- Rūta niekada neturėjo nieko bendro su kulinariniais receptais ir jokia kita internetine veikla, kuri nesusijusi su jos kūryba.

oo, 2012-04-27 13:46

man patinka pavardės! Ir labai smagu, kad ne tik kuratorei, bet ir Blažiūnui padėkota - nematomam svarbiam asmeniui, be kurio parodos būtų nebent tik gulsčios :)

..benita.., 2012-04-27 11:10

paskutinįjį sakinį galėtumete ir išbraukti...aš rimtai.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti