Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ (Maironio g. 3) antro aukšto ekspozicijų salėje – ir vėl dizainui skirta paroda. Ne veltui pastatas, nors ir tarnaujantis įvairiausioms švietimo įstaigos reikmėms, vadinamas Dizaino inovacijų centru – čia ne tik verda Dizaino katedros gyvenimas, bet periodiškai į parodų planą įsiterpia dizainui skirtos ekspozicijos. Lapkritį rodyta itin gerai parengta lenkų šiuolaikinio dizaino paroda „Pridėtinė vertė“, rudens sezonas atidarytas su specialia retroaktyvaus žvilgsnio ekspozicija, skirta Dizaino katedros 50-mečiui, birželį vyko „Jaunojo dizainerio prizo 2011“ konkursinė paroda ir kt. O dabar iki kovo 2 d. veikia Šiaurės ir Baltijos šalių dizaino paroda „16 žingsnių artyn“.

„Titanikas“ nuosekliai pažindina publiką su šiuolaikiniu dizainu ir mėgina įsiūbuoti susidomėjimą šia kultūros dalimi. Tokio tipo parodos gali būti įdomios kiekvienam, nes jose visuomet būna praktinės naudos (juk retas lietuvis samdo interjero dizainerį – namus kuria savo jėgom), atpažinimo („o ta kėdė, pasirodo garsaus dizainerio“) ir sumanaus (smart) proto žaismo. Šiuolaikiniam dizainui apskritai būdingas humoro jausmas, nes kaipgi kitaip sudominsi žmogų, jei ne savitu požiūriu į aplinką, kai praktiškos (pigi ir funkcionali, niveliuota ir pramoninė) aplinkos jau „atsikandome“ tiek ir tiek. Ir neprofesionalui akivaizdu, kad vienas iš ilgą laiką tveriančių leitmotyvų – ekologiją išryškinantys sprendimai.

Nors dizaino objektus be specialių žinių bagažo gal kiek ir lengviau suvokti nei šiuolaikinį meną, šios srities žinovų, juolab rašančiųjų šia tema bendruomenė dar tik formuojasi. Todėl, bent jau kol kas, besidominčiųjų dizainu būrys yra neproporcingas šia tema pasirodančių publikacijų kiekiui. Nekalbu apie reklaminius tekstus žurnaluose, padedančiuose susiorientuoti įrengiant butą ar namą. Ištiktiems aistros dizainui tenka raustis leidiniuose užsienio kalbomis ir naršyti daugybę patraukliai suręstų internetinių svetainių, tačiau juose nepakanka dėmesio Lietuvos aplinkai. Specializacija rašant apie dizainą yra būtina, nes menotyrininkai, dirbantys su vizualiais menais (bent dalis jų), labai įtariai žiūri į vadinamąjį „dizainierišką“ meną – kai pro įspūdingą vizualų sprendimą styro naivus turinys. Ko gero, geriausiuose kūriniuose tampa nebesvarbu, ar tai labiau dizainas, ar menas, tačiau šios sritys turi kartais labai skirtingus kriterijus, todėl prireiks laiko, kol atsiras norinčių surizikuoti analizuoti dizainą iš meno kritiko daržo.

„16 žingsnių artyn“ paprasto žiūrovo gal ir nepribloškia didžiulėmis naujienomis, tačiau keli darbai liks neištrinti iš nuolat perpildomo smegenų „kietojo disko“. Pavyzdžiui, Jessicos Signell Knutsson iš Švedijos „Sušildantys Baltijos jūros vaizdai“ – paprasčiausių dvispalvių apklotų kolekcija. Kiekvieną apklotą sudaro du atspalviai, o horizontali jų skirtis nurodo į jūros horizonto liniją. Tai jūros portretų kolekcija arba supaprastintų peizažų rinkinys. Besileidžiančios saulės oranžinė ir nuraudusios bangos, aušros rausvumas ir dar neprabudinta šešėlio pilkuma, du debesuotos dienos niuansai – vilnos ekranas teleportuoja į erdvų gamtovaizdį. Ir, ko gero, šie apklotai turi daugiau galių nei detaliosios marinistų drobės. Toje pačioje salėje atsidūrę jachtos maketas, mobili laužavietė, iškylos maišas, buteliukai su skirtingų jūrų vandeniu ir be pabaigos atnaujinami skandinaviški megztiniai verčia svajoti apie ilgas kaip vaikystėje vasaros atostogas (galbūt tuo dizainas ir laimi prieš meną – nes sugrąžina protą prie kūno), taip nederančias su peizažu už lango.

Kad ir ekstremaliomis sąlygomis (22 laipsniai šalčio), į maršrutą negalėjo būti neįtraukta Eglės Vertelkaitės paroda. Menininkė pasirodo retai, bet visuomet įsimena ilgam. Nors straipsnyje „Kirvis užšalusiai jūrai“ („7md“, Nr. 4, 2012-01-27) Laima Kreivytė ant Eglės Vertelkaitės kūrybos jau sudėjo visus svarbiausius akcentus, Vilniaus grafikos centro galerijoje „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3) veikusi antroji parodos „Mergaitė su kirviu“ dalis provokuoja šį tą pridurti. Pirmoji parodos dalis buvo rodoma „Titanike“. Antroji „Mergaitė su kirviu“ daug kameriškesnė, jei tai įmanoma, turint galvoje, kad rankose kirvis. Ir įvairesnė – kone kiekvienas darbas atliktas vis kita technika. Tačiau ritmas išliko svarbiausiu visumą organizuojančiu elementu. Vertelkaitės kūryba savo dėmesiu struktūrai labai panaši į kompozitoriaus ar matematiko darbo eigą. Kaip ir žiūrėdamas į muzikines partitūras ar ilgiausias formules aiškiai suvoki, kad nors kūrinys vizualiai labai gražus, svarbiausia prasmė slypi už kodo. Brūkšneliai, tiesės, kirčiai ir jų aibės žymi kažką visai kita – erdvę ir jos ribas, jausmą ir jo pasekmes, laiko savybes (tąsumą, užsikirtimą, aštrumą) ir jo fiksavimo galimybes etc. Menininkė turi išplėtojusi savą ženklų sistemą ir iš jos konstruojamą privačią visatą, kurią įmanoma suvokti intuityviai (ir intelektualiai). Kaip ir ritualiniame šokyje, daug ko neįmanoma tiksliai nupasakoti žodžiais, tenka sekti ritmą kartojant kiekvieną kirtį ir galų gale įsitikinti, kad Vertelkaitės grafika, lygiai kaip ir muzika, yra suvokiama laike. Kaip visa oratorija negali nuskambėt galvoje per kelias sekundes, taip ir Vertelkaitės kūriniuose grandiozinės struktūros atsiveria po truputį.

Vieno skvero atstumu – VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1) – rodoma dar viena abe...