Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Eglutė pas Vaitkų, Martinaitį ir Arčikauską


Aleksandro Vvedenskio „mirties kalba“ Rusų dramos teatre


Daiva Šabasevičienė

Share |
Scena iš Rusų dramos teatro spektaklio Aleksandro Vvedenskio „Eglute
pas Ivanovus“.
D.Matvejevo nuotr.
Jono Vaitkaus pavardė šiandien matoma beveik visų teatrų afišose: Klaipėdos dramos teatre pastatyta Gintaro Grajausko drama „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ jau antri metai skina įvairius prizus, Jaunimo teatras savo repertuare turi net kelis jo režisuotus spektaklius, Nacionaliniame dramos teatre vos prieš porą mėnesių pristatytas Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“, kuriame Daktaras Stokmanas skelbia naujos gyvenimo mokyklos būtinybę. O šiandien teatro visuomenė jau mėgina piktintis ar žavėtis nauju Rusų dramos teatro spektakliu – Aleksandro Vvedenskio „Eglute pas Ivanovus“.

Vaitkaus kūryba nebetelpa į jokius „kultūrinius“ rėmus. Neseniai po „Visuomenės priešo“ vykusioje diskusijoje Vaitkus pasidžiaugė bendra savo vadovaujamo Rusų dramos teatro atmosfera. Teatras – ne vien spektakliai, tai sudėtingas organizmas, už kurio sveikatą atsakingi daug žmonių. Gal dėl to šįmet viso Vilniaus kontekste įspūdingiausiai atrodė ne tik Rusų dramos teatro kalėdiškai papuošti interjerai, bet ir spindinti iš malkų sukrauta eglutė seniausio sostinės teatro balkone. Paklaustas, kas visa tai sugalvojo, Vaitkus pasidžiaugė: „Žmonės, patys įvairiausi žmonės, kurie dirba šiame teatre.“ Svarbiausia – sužadinti kūrybos džiaugsmą, o gal, tiksliau, jo nesunaikinti.

 

Visas šis sielos siautulys juntamas spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“. Rusų dramos teatrui tai pati didžiausia šventė, nes spektaklis ir erdvės panaudojimo, ir trupės užimtumo požiūriu išsemtas iki galo. Pastatas, glaudęs įvairiausius teatrus – „perėjūnus“, vis dėlto daug kam siejasi su operos teatru, todėl kompozitoriaus Algirdo Martinaičio muzika tapo pagrindine šio spektaklio segmentų rišamąja medžiaga. Žiūrint spektaklį norisi tarti: „Štai toks teatras čia ir turi būti.“ Jis kaip namuose keptas pyragas – kreivokas, bet labai skanus. Galbūt jame kažko per daug, galbūt – per mažai, bet viskas čia kvepia namais. Spektaklis neturi pretenzijų gastroliuoti. Jis – lyg dvasia, sukurta būtent šiai scenai. Dailininkas Jonas Arčikauskas aštuoniasdešimt procentų kostiumų persiuvo iš seno garderobo ir maksimaliai atskleidė teatro griaučius. Antrame veiksme žiūrovai turi galimybę išvysti visas senojo teatro architektūrines paslaptis. Galinėje sienoje atsivėrusios aukštos, siauros metalinės durys žvilgsnį kreipia dar toliau: kažkokia paslaptinga mėliu nutvieksta gelmė sukuria neįtikėtinai naują teatrinės erdvės pojūtį. Rodosi, kad atsidūrei Pietro Gonzagos ar Domenico Corsini dekoracijų perspektyvose. Jonui Arčikauskui šį kartą neprireikė statyti statinio – atvirkščiai, jam tereikėjo meistriškai nurengti sceninės architektūros rūbą. Ši erdvinė kelionė tapo ne tik vaizdiniu akcentu, bet ir nuoroda į scenovaizdžio istoriją. Perspektyva priminė XVI a. dvaro teatrą. Arčikauskui užteko tik šimto metų senumo pastato (pastatyto 1913 m.), kad pademonstruotų kelių šimtmečių scenografijos raidą. Tokių erdvių skiriamieji ženklai – įvairūs tapybiniai atspalviai. Šį kartą užteko dvispalvio – rausvo ir mėlyno – apšvietimo, kad perspektyva taptų paveiki.

 

Stokholme, „Cinoberio“ teatre, ta pati kūrėjų komanda (Vaitkus, Arčikauskas, Martinaitis) pastatė „Eglutę pas Ivanovus“ dar 1997 metais. Tai buvo kamerinis spektaklis, vizualus jo atlikimas buvo estetiškai konstruktyvus, jame dominavo griežtos formos, balta spalva, kostiumai buvo abstraktūs, spektakliui vykstant keitėsi kai kurios detalės. Pagrindinį Sonios-Eglutės vaidmenį atliko Liana Ruokytė. Po penkiolikos metų Rusų dramos teatro spektaklis iki maksimumo prisodrintas personažų. Jame vaidina kelios dešimtys žmonių. Esame įpratę prie Vaitkaus klaustukų, o kai prie jų prisideda Arčikauskas, susiduri su tikrai nelengva matematika, kol supranti, kad viso ko kaltininkas – Vvedenskis, o jo sceniniai „partneriai“ teatrine kalba tik pratęsia šmaikščią ir iki skausmo tragišką pasaulio projekciją.

 

Kadaise po Oskaro Koršunovo novatoriškų „oberiutiškų“ spektaklių buvo sunku įsivaizduoti ką nors geriau, bet Vaitkus šią medžiagą naudoja kaip pasitikrinimo lakmusą. „Eglutę pas Ivanovus“ jis statė ir Osle (1996), ir Suomijoje (2000), ir su savo studentais (2003), bet pastatymo niekada nekartoja. Pasitelkęs ypatingos vitališkos jėgos kupiną veikalą jis kaskart naujai eksperimentuoja, taip tarytum pratęsdamas autoriaus gyvastį.

 

Iki šio pastatymo buvau beveik įsitikinusi, kad režisieriams nereikėtų kelis kartus statyti tuos pačius kūrinius. Galbūt jiems tai dėl įvairių priežasčių patogu, bet nuolat tenka stebėti, kaip tie spektakliai praranda tą nenusakomą meno įtaigą. Rusų dramos teatro „Eglutė pas Ivanovus“ šią taisyklę paneigia. Netgi alogiškasis Vvedenskis šių dienų kontekste jau neatrodo toks alogiškas. Režisieriui nebereikia spektaklio dėlioti iš artistinius komiksus primenančių triukų. Siurrealizmo audinys nejuokingas. Komizmas šiame spektaklyje slepiamas už kasdienybės tragedijos, kurią kūrėjai tarytum pakylėja iki abstraktaus džiaugsmo potyrio. Čia Vaitkus mirčių neskaičiuoja. Jis ir personažų mums nekonkretizuoja. Juos supainiojo pats Vvedenskis, rodydamas išsigimusius ir dorovės ribas peržengusius žmones. Vaitkus, linkstantis labiau akcentuoti tragedinius dramaturgijos elementus, šį kartą pražūtį, neviltį, siaubą pademonstravo kaip tam tikrą šviesą. Atsidavusių aktorių dėka, o ypač pasitelkus muziką, „Eglutė pas Ivanovus“ tapo filosofine akistata su šiandiena, su tuo, ką mes žinome, ką esame ne sykį išgyvenę, patyrę, suvokę. Mums jau neįdomu vaidinti tragediją, nes mirtis – paskutinė gyvybės stotelė – nebebaisi. Spektaklyje absurdas – jau ne absurdas, beprotnamis – ne beprotnamis. Bepročiai čia tik teisininkai, kurie bando kodifikuoti gyvenimą. Todėl spektaklis įgyja nemažai komiškumo. Regi prisodrintos vaizdinės režisūros vyksmą, bet kartu jauti šiandienos ritmą.

 

Vaitkui mirtis yra graži. Pirmas mirties „skambutis“ pasigirsta dar spektaklio pradžioje, kai išgirstame vaiko juoką: vonelėje teliuškuojasi vienų metų berniukas Petia Perovas, kurį vaidina stotingas aktorius Sergejus Zinovjevas. Šis vaizdo, garso ir tekstinio minimalizmo kontrastas padeda rastis spektaklio turiniui, kuris nėra paprastas. Tas Petia, panašus į didelę guminę lėlę, klausia: „Eglutė bus? Bus. O jeigu nebus? Jeigu aš mirsiu?“ Niūrumu spinduliuojanti gražioji Valentino Novopolskio Auklė, šamaniškame žvilgsnyje slepianti mirties grėsmę, atsako: „Prauskis, Petia Perovai. Išsimuilink ausis ir kaklą. Juk tu dar nemoki kalbėti.“ Petia susinervina: „Aš moku kalbėti mintimis. Aš moku verkti. Aš moku juoktis. Ko tu nori?“ Vaitkus režisūriškai nusako įvykius: išgirstas juokas jau po kelių minučių tampa mirtimi. Tokių Vaitkaus skrydžių po dramaturginę Vvedenskio erdvę šiame spektaklyje daug. Nesibodėdamas sceninių gašlybių, ištvirkavimo scenas jis rodo sąlygiškai. Pavyzdžiui, vaizduojant gyvulišką sueitį, Tarnaitė gašliai čiulpia didelį raudoną ledinuką ant pagaliuko, o Medkirtys, pūškuodamas iš pasitenkinimo, bėga aplink ilgą „paskutinės vakarienės“ stalą-vežimą, ir toks laike bei erdvėje išdėstytas veiksmas atgrasus.

 

„Eglutėje pas Ivanovus“ – didelė šeima, daug vaikų, tarnų, bet meilės nėra. Darniai, nes vaikšto kartu, gyvena tik medkirčiai, kertantys miške eglutes. Sceninio gyvenimo beprotystė, absurdiškumas, alogizmai žiūrovą priverčia judėti laike. Tariant paties Vvedenskio žodžiais, „kad būtų viskas aišku, reikia pradėti gyventi atgal“. 

 

Spektaklyje visko tiek daug, kad personažai – lyg atskiros natos, kurios pabyra ir kurias gali „surinkti“ tik muzikos garsai. Todėl scenos, kuriose muzika skleidžiasi maksimaliai, pačios įtaigiausios. Antraip personažai liktų vieniši vvedenskiškos mirties akivaizdoje. Vienintelė šiluma – muzikinės jungtys. Personažai įvairūs savo išore ir balsais. Ši balsų kakofonija suformuoja tam tikrą poetinį lauką. Mūsų akivaizdoje gimsta teatras, kuris lyg poezija gali būti perskaitytas labai įvairiai. Net pats režisierius keičia daugelio scenų akcentus. Tai akivaizdu lyginant du spektaklius – pirmąjį, rodytą prieš pat Naujuosius metus (peržiūra) ir antrąjį – per Senuosius naujus metus. Tai buvo du skirtingi spektakliai, patvirtinantys, kad Vaitkui nėra didesnio oponento už jį patį: pirmojo spektaklio silpnosios scenos antrajame spektaklyje tapo vienos iš įdomiausių, nuobodžiosios – vienos iš komiškiausių.

 

Nors keturi apaštalai skelbia tiksintį laiką, daugiau čia konkretumo nerasi. Nėra nei namų, nei beprotnamio sienų, ir teismo salės nėra – kaip nėra ribų žmogaus bukaprotystei ir poelgiams. Vvedenskio tekstai parašyti „mirties kalba“ – jų prasmės suvokiamos tik individuliai skaitant. Tai poezijos laukas, o jo mutacijas įvairūs suvokėjai priima skirtingai. Iš to susiformuoja komizmo apraiškos, bet su pačiu Vvedenskiu tai neturi daug bendro. Vaitkus šito neištariamo, neišsakomo teksto galią patikėjo Algirdui Martinaičiui. Po muzika tekstas dažnai palenda, pasislepia, bet tai netrukdo veiksmui tęstis, o žiūrovui – atsirinkti tai, kas padeda dešifruoti laiko, Dievo ir mirties akistatą. Nereikia pamiršti, kad Ivanovai čia apskritai niekuo dėti.

 

Statydamas spektaklį Vaitkus dirbo su keliomis aktorių kartomis. Vaikų vaidmenys paskirti šio teatro veteranams. Ir tai nėra vien faktūrų klausimas. Režisierius šiuo pastatymu, kaip dažnai būna, stengėsi nušauti kelis zuikius. Sukūrė repertuarinį spektaklį, o svarbiausia jam buvo išmokyti trupę Vvedenskio kalbos, kuri padėtų dešifruoti užkoduotą „Eglutės pas Ivanovus“ žinią. Vyresnioji aktorių karta, kurios sceninė patirtis neabejotinai didesnė, turėjo smarkiai pasitemti, kad galėtų orientuotis šiuolaikinės sceninės kalbos simboliuose. Geriausiai sekėsi viduriniajai kartai – ji nesutriko dėl abstraktaus ir daugialypio kūrinio konteksto. Oberiutų meno sampratą ryškiausiai perteikė tokie aktoriai kaip Valentinas Novopolskis ar Anžela Bizunovič. Garso, vaizdo ir absurdiškos istorijos pasakojimo polifonijoje Novopolskis sukūrė realią Auklės struktūrą, tapdamas spektaklio simboliu. Puikiai tekstą ir balsą valdanti Bizunovič, vaidindama Policininkę ir Raštininkę tapo realiu, pilnakrauju žmogumi.

 

Daugiavaikėje Burbulų šeimoje eglutės laukia visi – labiausiai vaikai. Nors tėvai dar jauni, jų vaikai – nuo vienų iki aštuoniasdešimt dvejų metų (tai, ko reikia valstybiniam teatrui). Jų skirtingų pavardžių skambesys (-rov(a), -strov(a) prisideda prie muzikos melodikos formavimo. Be to, „bereikšmės“ poetinės eilės leidžia rastis ne anemiškos muzikos garsams, o naujai oberiutų operai. Dramaturginė pjesės struktūra tarytum pasmerkta nebūti pastatyta, nebūti ištarta ir likti tik knygos puslapiuose. Martinaitis, kaip vienas iš Medkirčių, „nemoka kalbėti, bet uždainuoja“. Šis kompozitorius yra vienas iš kūrybiškiausių. Jis kuria įtaigią muziką. Personažų grupes Vvedenskis naudoja poetinės beprasmybės išraiškai, o Martinaitis tą beprasmybę įteisina, suteikdamas jai ne tik raiškią garso struktūrą, bet ir iškilmingą amžinybės dvelksmą. Todėl finalinis choras skamba kaip himnas šiuolaikiškumui, jame susipina ne tik „žemės burbulai“ (juk iš tikrųjų eglutė papuošta Puzyriovų namuose; rus. пузырь – burbulas) ir jų netikėti sprogimai (tiksliau, niekam nepastebimi išnykimai), bet ir dieviškasis grožis, kuriam Algirdas Martinaitis ištikimas visoje savo kūryboje. Kitaip tariant, kompozitorius tapo šio kūrinio išaiškintoju. Naudodamas skirtingas aktorių balsų tonacijas ir kalbėjimo manieras, jis padėjo režisieriui sukurti unikalų Rusų dramos teatro trupės ansamblinį spektaklį. Metafizinė ir subjektyviai filosofinė „Eglutė pas Ivanovus“ galės būti „skaitoma“ ir iš vidaus, ir iš išorės. Nors mes mokomės kalbėti mintimis, Aleksandro Puškino laikai seniai baigėsi: auklės jau niekada nebesupras savo auklėjamų vaikų.


„7 meno dienos“ Nr.4 (972), 2012-01-27

Versija spausdinimui

Komentarai

jo,, 2012-04-03 12:02

tikrai ten viskas gerai pas Ivanovus.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti