Man regis, tai atsakas į virtualiosios erdvės įsigalėjimą ir gausias kompiuterinių žaidimų ekranizacijas šių dienų kine. Spielbergas gerai žino, kad pagrindiniai kino žiūrovai yra paaugliai – pats prie to prisidėjo. „Karo žirgas“ sukurtas pagal populiarią pjesę, kuri, prieš tapdama Brodvėjaus hitu, buvo britų rašytojo ir mokytojo Michaelo Morpurgo knyga. Joje aprašyta jaudinanti Devono paauglio Alberto ir jo žirgo istorija Pirmojo pasaulinio karo mūšių fone.

Žmogaus ir žirgo santykiai, abiejų sugebėjimas aukotis, karo siaubas padeda Spielbergui prisiminti kelias klasikiniam Holivudo kinui svarbias temas. Rodydamas, kaip Albertas pamažu prisijaukina Džojų, moko jį žemės ūkio darbų, jis kartu rodo ir kaip formuojasi vaikino charakteris. Juk jam tenka ir nugalėti turtuolio, iš kurio nuomoja žemę Alberto tėvai, priešiškumą, ir išsaugoti meilę alkoholikui tėvui, ir suvokti karo siaubą. Simboliška scena, kai vaikinas ir žirgas pliaupiant lietui aria akmenimis nusėtą lauką. Filmo pradžioje Alberto prieštaravimus padeda atskleisti Džojus. Kai prasideda karas, didžioji pasakojimo dalis skirta žirgui. Jis patenka į vokiečių nelaisvę, paskui pas prancūzų ūkininką ir vėl į karą – vokiečiai jį naudoja sunkiausiems kroviniams tempti. Džojus pabėga ir atsiduria niekieno žemėje. Tai – filmo kulminacija ir kartu tikros įtampos kupina scena: įsipainiojusį į spygliuotas apkasų įtvirtinimo vielas Džojų išvaduoja du kareiviai – vokietis ir anglas. Kol tai vyksta, karas sustoja. Noras išgelbėti žirgą suvienija priešus ir atskleidžia, kad iš tikrųjų jie nejaučia vienas kitam neapykantos.

Filmas pirmiausia, žinoma, skirtas vaikams, todėl ir karo baisumus filme geriausiai pabrėžia vaikų likimai. Du arklius globojančius vokiečių paauglius už dezertyravimą sušaudo savi. Arklius priglaudusiai jautriai prancūzei Emilei taip pat nebus lemta išgyventi.

„Karo žirgo“ pasakojimas naivus, nuolat kartojami žodžiai apie stebuklingą arklį primena, kad žiūrime pasaką. Tik ta pasaka –  apie Pirmąjį pasaulinį karą, ne kartą matytą kine. Spielbergas taip pat matė, todėl meistriškai atkuria nesibaigiančių apkasų labirintus, Somos pelkes ir vokiečių įtvirtinimus. Spielbergas nebūtų Spielbergas, jei dokumentiškai tiksliai neatkurtų epochos ginklų ar mundurų, bet nepaisant meistriškai, nenaudojant specialiųjų efektų nufilmuotų mūšių scenų, perdėtas „Karo žirgo“ sentimentalumas vis dėlto nedera net prie pasakos konvencijos.

Nuo pat pirmųjų filmo kadrų – Džojaus gimimo, kurį stebi Alfredas, „įrėminto“ kvapą gniaužiančio grožio peizažo, Spielbergas nuolat nori sujaudinti ir sukrėsti žiūrovus. Gražiais ir persaldytais vaizdais, kilniais jausmais, tragiškais praradimais. Ir jam tai pavyksta – nors kartą per 147 min. trunkantį filmą nepravirks tik didžiausias storžievis.

Režisūriškai tai padaryta taip tiksliai, kad negali nesižavėti Spielbergo manipuliatoriaus meistriškumu. Bet meistriškumas ir kičas Spielbergo kine puikiai kooegzistuoja.

Kita vertus, Spielbergas neliko abejingas naujai tendencijai, kurią geriausiai liudija Michelio Hazanaviciaus filmo „Artistas“ sėkmė. Kartu su operatoriumi Januszu Kaminskiu jie stilizavo „Karo žirgą“ a la klasikinis Holivudo kinas: didingos panoramos, įspūdingi saulėlydžiai ir saulėtekiai, „tirštos“ spalvos, įspūdinga vaidyba „kamerai“, nedviprasmiški personažai, veikėjus tiksliai apibūdinantys kostiumai ir rekvizitas, jausminga muzika, trumpai tariant, visas klasikinio stiliaus arsenalas šiame filme kaip ant delno. Žiūrėdama į fone rausvėjantį horizontą vis prisimindavau „Vėjo nublokštus“ arba Johno Fordo ar Davido Leano kino epus.

Ar tai sužavės jaunuosius žiūrovus, nežinau, bet tai, koks blogis yra karas ir kas yra pasiaukojimas, pasižiūrėję filmą jie tikrai supras. Nors abejoju, ar kilnūs tikslai gali pateisinti sentimentalią didaktiką, vis dėlto įsiminė nedidelius vaidmenis filme suvaidinę Emily Watson (Alberto motina), Peteris Mullanas (tėvas), Davidas Thewlis (žemvaldys), Nielsas Arestrupas (prancūzas senelis). Jie dar kartą patvirtino, kad Spielbergas yra tikras savo amato meistras. Tiesa, debiutantas Jeremy Irvinas nuvylė, užtat puikiai padirbėjo gyvūnų dresiruotojai, nes keturiolika Džojų suvaidinusių arklių ir piktasis žąsinas Haroldas ilgam išlieka atmintyje.

„7 meno dienos“ Nr.4 (972), 2012-01-27