Pasak parodos kuratorės Skaidros Trilupaitytės, parodoje „eksponuojami iki šiol niekur nerodyti maždaug trejų paskutiniųjų metų darbai. Šalia tradicinės raiškos (oforto, akvatintos) čia naudojamos naujos autorinės technikos (skaitmeninė fotografija ant emulsinio popieriaus, chemizuoti ir mechaniškai apdoroti paviršiai, štampuota drobė ir popierius, nuotraukos, apdorotos šelaku ir pan.) Rodoma apie 70 kūrinių, kurių dydžiai svyruoja nuo 1 cm iki 3,5 metro“. Skaičiai čia (kaip ir visoje Vertelkaitės kūryboje) svarbūs. Savo užmojais, produktyvumu (tai jau dvidešimtoji personalinė paroda) ir didelio mastelio pomėgiu menininkė artimesnė Mindaugui Navakui, nei kolegoms grafikams. O ir grafikos terminas neapima visos Vertelkaitės meninės veiklos – tai tik viena iš naudojamų technikų, laiko užrašymo būdas. Ne mažiau svarbūs jos kūryboje fotografijos ir performanso elementai.

Pirmiausia norėčiau aptarti dvi parodoje eksponuojamas fotografijas: „Kėdėje“ ir „Mergaitė“ (2011). Tai fotografijos – vaiduokliai. Ne dėl to, kad nesufokusuotos, o dėl tarp dviejų atspindžių įkalinto judesio. Figūros kontūrai tirpsta ir liejasi, o takus fotografinis atvaizdas dar atsispindi nuo jį padengusio šelako.

Skirtingai nuo Cindy Sherman, kuri fiksavo įsivaizduojamų filmų kadrus, Vertelkaitė jų nestabdo – tas kadras dar juda arba grasina judėti. Iš fotografijų sklinda numanomo judesio ratilai – tai dar labiau pabrėžia supamosios kėdės motyvas. Tačiau itin smarkiai šis kinematografinės realybės efektas prasiveržia žiūrint į „Mergaitę“. Čia nujaučiamas ne tik fizinis, bet ir psichikos judesys – kylanti nežinomybės baimė, grėsmės nuojauta.

Tarp dviejų žvilgsnių – iš vidaus ir iš išorės – įkalinta personažė, regis, stingsta mūsų akyse užlieta skaidriais, bet tirštais sakais. Tarptautinių žodžių žodynas aiškina, kad „šelãkas [ol. schellak] yra gamtinė derva, kurią išskiria vabzdžiai (vad. lakiniai kirminai), parazituojantys ant kai kurių tropinių augalų“. Tai ne sintetinis, o vabzdžio kūne pagamintas lakas. Vaizdo skaitymui tai nelabai svarbu, bet jo kuriamai atmosferai suteikia naują kvapą. Lyg šamaniškai tepant „gyvą“ glaistą galima būtų prikelti mechaninės atvaizdo reprodukcijos metu sunaikintą kūrinio aurą. O gal ir tarp kelių laiko akimirkų įstrigusią mergaitę.

Atspindžių fotografijos ir fotografijų atspindžiai turi turtingą istoriją, kuri atrodo neišsemiama kaip vienas į kitą žiūrinčių veidrodžių begalybė. Suomių fotografas Jorma Puranenas fotografuoja atspindžius ant aliejumi tapytų paveikslų. Šviesa ištrina portretą ir išryškina medinę lentą, ant kurios jis nutapytas. Blyksnis griauna iliuziją ir atskleidžia prozišką jos konstrukciją. Atspindys ne parodo, bet paslepia. O stingstantys užslenkančių kadrų atspindžiai ją atgaivina. Mergaitė atrodo lyg Alisa, ką tik išlindusi iš triušio urvo ir pakibusi beorėje erdvėje. Kinematografinio svaigulio efektas.

Šios fotografijos, kitaip nei kiti parodos kūriniai, tiesiog vaidenasi, kuria belaikę trijų ...