S. Valiulio kolega ir bičiulis Stanislovas Žvirgždas knygai atrinko ne tik fotoalbumuose, kataloguose bei periodinėje spaudoje skelbtas parodų, albumų recenzijas, atskirų autorių kūrybos apžvalgas, fotografijos istorijos studijas ir teorinius straipsnius, bet ir anksčiau niekur neskelbtus tekstus iš asmeninio S. Valiulio archyvo. Išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas, 2011 m. Žinomo kritiko ir teoretiko straipsniai, ne vieną dešimtmetį reflektavę globalius vizualiosios kultūros procesus ir svarbesnius įvykius Lietuvoje, jau buvo tapę neatskiriama ir kone „natūralia“ kultūrinio gyvenimo kasdienybės dalimi. Bet S. Valiulio darbų rinktinė išryškina įspūdingą jų apimtį (511 psl.) ir, svarbiausia, skatina į autoriaus tekstus pažvelgti kitais aspektais, nei tuomet, kai jie buvo po vieną publikuojami periodinės spaudos puslapiuose ar fotografijų albumuose.

Žinoma, daugiau nei keturis dešimtmečius rašyti tekstai apie Lietuvos fotografiją – tai pirmiausia svarbi šios kūrybos srities istoriografijos dalis. Knygoje galima rasti ne vieną straipsnį apie XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios pusės fotografiją Lietuvoje. Patį seniausią ir tarpukario fotografijos raidos Lietuvoje tarpsnius S. Valiulis aptaria remdamasis gausia faktologija, pateikia daugybę datų, pavardžių, įvykių, vardina svarbiausias ano meto fotografijai skirtas publikacijas.

Kitaip aprašoma Lietuvos fotografijos plėtotė nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio. Šiam ir keliems vėlesniems dešimtmečiams skirti straipsniai atrodo kur kas „gyvesni“ – juose galima jausti daugiau autoriaus asmeninio santykio su aprašomais fotografijos reiškiniais ar konkrečiais įvykiais. Nevengdamas pasakojimo pirmuoju asmeniu ir pindamas objektyvią analizę su subjektyvios patirties reminiscencijomis, S. Valiulis aprašo kūrybinės fotografijos atgimimą ir „Lietuvos fotografijos mokyklos“ susiformavimą, kuriame kartu su žymiaisiais lietuvių fotografais pats tiesiogiai dalyvavo. Todėl šiandien, kai dalis straipsniuose pateikiamų teorinių ir kritinių įžvalgų daugeliui jau yra gerai žinomos ir nežada netikėtų atradimų, autentiškas pasakojimo tonas vis dėlto daro įspūdį. Dabartinis retrospektyvus fotografijos tyrinėtojų žvilgsnis nesuteikia galimybių pajusti tokio tiesioginio santykio su svarbiausiais Lietuvos fotografijos istorijos reiškiniais, koks jis išliko S. Valiulio tekstuose. Be to, kaip tik atvirai asmeniškas S. Valiulio rašymo braižas išskiria jį iš kitų dabar fotografiją analizuojančių autorių, kurie dažnai renkasi labiau „mokslinį“, nuasmenintą rašymo stilių.

Knygoje atsispindi ir vėlesni bei patys naujausi Lietuvos fotografijos procesai. Devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijai ir „nuobodulio estetikai“ (Agnės Narušytės terminas, kurį pasiskolina ir S. Valiulis) bei amžiaus pabaigos fotografijos tendencijoms skirti straipsniai rodo autoriaus atvirumą pačioms įvairiausioms kūrybinės fotografijos kryptims. Tačiau nors S. Valiulis ieško kiekvienai kūrybinei srovei tinkamų vertinimo kriterijų ir apibrėžia jų teorinį pagrindą, tų srovių, regis, jis nėra linkęs diferencijuoti. Daugelį kūrybinių eksperimentų, išryškėjusių 8-ajame ir vėlesniais dešimtmečiais, autorius tiesiog apibūdina laisvai interpretuojama postmodernizmo sąvoka.

Tarp daugelio knygoje publikuojamuose straipsniuose aprašomų reikšmingų ir mažiau svarbių Lietuvos fotografijos istorijos faktų išryškėja ir etapiniai įvykiai, kurie žymėjo naujus Lietuvos fotografijos kūrybinės bei institucinės raidos tarpsnius. Pavyzdžiui – devynių Lietuvos fotografų paroda Maskvoje 1969 m., po kurios rusų menotyrininkai nukaldino „Lietuvos fotografijos mokyklos“ sąvoką, o Lietuvoje buvo įkurta pirmoji Tarybų Sąjungoje fotomenininkų sąjunga. Tokie daugelį kartų papasakoti bei užrašyti ir todėl šiandien beveik epiniais virtę įvykiai ankstyvuosiuose S. Valiulio tekstuose išliko užfiksuoti kaip gyva ano meto dabartis, dar netapusi istorijos faktais. Dėl tos pačios priežasties įdomu skaityti šiandien žinomų fotografų (pavyzdžiui, praėjusiais metais Nacionaline premija apdovanoto Algimanto Aleksandravičiaus) kūrybinių debiutų vertinimus, parašytus tuomet, kai dabar garsūs fotografai tik bandė įsitvirtinti Lietuvos fotografijos scenoje.

Ne mažiau intriguoja ir joje atsiskleidžiantis paties S. Valiulio, kaip autoriaus, teorinio ir kritinio darbo kelias. Ne teminis ar žanrinis, o chronologinis straipsnių pateikimas knygoje leidžia lengvai palyginti daugiau kaip per keturis dešimtmečius S. Valiulio parašytus straipsnius ir pastebėti autoriaus judėjimą nuo labiau formalios konkrečių fotografijų analizės prie konceptualaus kūrybos pagrindo aptarimo bei plačių vizualiosios kultūros (kino, TV, interneto, popkultūros) kontekstų. Tačiau knygoje publikuojamų straipsnių visumos fone taip pat išryškėja nekintančios S. Valiulio braižo savybės ir autoriui svarbios temos, siejančios skirtingų laikotarpių jo tekstus: diplomatiškas laviravimas tarp dažnai taiklios kritikos ir teigiamų vieno ar kito autoriaus kūrybos bruožų akcentavimo, pasikartojanti tradicijų ir naujovių, kartų sandūros problematika, Lietuvos fotografijos istorijos(-ų) rašymo ir perrašymo klausimai, daugkartiniai mėgstamų autorių (Jano Bułhako, Balio Buračo, Stanislovo Žvirgždo, Aleksandro Macijausko ir kt.) kūrybos aptarimai.

Skaitant knygoje publikuojamus straipsnius kontekstualiai, nesunku S. Valiulio individualaus rašymo braižo ir jo kritinės minties raidą susieti su bendrais istoriniais pokyčiais. Pavyzdžiui, jau 1971 m. viename iš teorinių straipsnių S. Valiulis pabrėžė, kad fotografijos tyrinėjimai negali apsiriboti vien jos meniniu aspektu, ir atkreipė dėmesį į fotografijos funkcijų bendroje kultūrinėje terpėje įvairovę. Tame pačiame straipsnyje autorius remiasi dabar populiaria Marshallo McLuhano medijų samprata. Taigi ankstyvieji S. Valiulio tekstai patvirtina, kad ir prieš keturis dešimtmečius lietuviška meno kritika nebuvo visiškai izoliuota nuo tuomet naujų ir iki šiol pasaulyje aktualių teorijų, o kartu pirmieji jo darbai parodo, kad toms teorijoms lokaliame Lietuvos kontekste laisvai skleistis reikėjo pakitusių politinių sąlygų. Jų kaita ne tik kreipė teorinę mintį viena ar kita linkme, bet paliko ir kur kas akivaizdesnių pėdsakų knygoje publikuojamuose tekstuose. Ankstyvieji S. Valiulio straipsniai su privalomais fotografijos vertinimais iš socrealistinių pozicijų, praradę ideologinį krūvį ir politinį aktualumą, šiandien atrodo kaip savotiški istorijos ženklai, likę už geležinės laiko uždangos. Tarybinės ideologijos pažymėtus straipsnius knygoje seka Atgimimo laikų tekstai, atspindintys nepriklausomybės atgavimo sukeltą euforiją ir entuziastingus autoriaus bandymus atsiriboti nuo Lietuvos fotografijos vertinimų, pagrįstų sovietine ideologija. Kad ir šis laikotarpis su jam būdingu idealizmu jau grimzdo į praeitį, byloja naujausi S. Valiulio straipsniai, kurių vienas baigiamas retorišku klausimu: „Svajojo, giedojo, stovėjo petys petin, o kas išsipildė?“

Taigi S. Valiulio straipsnių rinktinę galima perskaityti bent keliais būdais, kurių kiekvienas leidžia sekti vis kitą knygos siužetinę liniją: pasakojimą apie Lietuvos fotografijos istoriją, knygos autoriaus kūrybinį kelią arba keturių dešimtmečių fotografijos kritikos tekstuose savo žymes palikusius bendrus istorijos pokyčius. Visa tai, be abejo, bus įdomu fotografijos entuziastams ir tyrinėtojams, kurie galbūt ras ne vieną dar kitokio knygos skaitymo galimybę. Leidinys atrodo dar aktualesnis atsižvelgiant į šiandieninio susidomėjimo Lietuvos fotografijos istorija ir jos intensyvių tyrinėjimų kontekstą. Kita vertus, „paprastam“ knygos skaitytojui teks paklaidžioti tarp kiek varginančių temų pasikartojimų, gausios faktologijos ir iš spaudos puslapių į knygą patekusių informacinių straipsnelių, kol suras jam įdomiausius knygos tekstus. Bet kuriuo atveju, S. Valiulio darbų rinktinę galima laikyti etapiniu leidiniu, vienai skaitytojų auditorijai gyvai pasakojančiu apie keturis Lietuvos fotografijos istorijos dešimtmečius, kitai atveriančiu platų nuorodų lauką, į kurį tikriausiai norėsis užklysti ne vieną kartą – taip, kaip nuolat sugrįžtama prie amerikiečių rašytojos Susan Sontag jau chrestomatine tapusios knygos „Apie fotografiją“.

„7 meno dienos“ Nr.3 (971), 2012-01-20