Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Spektaklis, žymintis modernios Lietuvos tapsmą


Daivos Čepauskaitės „Diena ir naktis“ Kauno kameriniame teatre


Birutė Ušinskaitė

Share |
Simona Bladženauskaitė ir Vytautas Gasiliūnas spektaklyje „Diena ir naktis“. G.Česonio nuotr.
Vieną lietingą gruodžio vakarą turėjau galimybę pamatyti Kauno kamerinio teatro spektaklį „Diena ir naktis“. Ir nors nepaprastai myliu Vilnių, pasitvirtino, kad ne viskas, kas puiku, būtinai sukuriama sostinėje.


Pirmą kartą šiuolaikinės Lietuvos istorijoje, bent jau kiek prisimenu, turime literatūros (ir teatro) kūrinį, kuriame atvirai kalbama apie skaudžiausius mūsų šaliai dalykus – daugelio tautiečių dalyvavimą masinėse žydų žudynėse netgi prieš pasirodant naciams. Čia nemėginama, kaip dažnai pasitaiko diskurse Holokausto tema, atitraukti dėmesio nuo esminių dalykų, suversti kaltės vokiečiams, teisintis kokiomis nors kitomis pseudoobjektyviomis priežastimis ar gvildenti vien tik „košerines“ (leistinas) temas apie Jakobą Gensą ir Vilniaus geto Judenratą. Pirmą kartą mačiau spektaklį, kuriame drąsiai pavaizduotas kai kurių Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) narių barbariškumas, taip pat patologinės rasizmo ir fašizmo apraiškos. Lietuvos aktoriai vaidina lietuvių kalba lietuviškai auditorijai. Galime tuo didžiuotis.

Mažoje teatro salėje sutilpo gal tik koks šimtas žiūrovų, tačiau mes patyrėme kažką panašaus į visuotinį katarsį. Kaip Lietuvos pilietė išgyvenau patriotiškus jausmus tikrai europietiška šio žodžio prasme, nes patriotizmas šiuo atveju – tai ištikimybė tiesai, jos ieškojimas, o ne nacionalistiniai pasiteisinimai ar priešiškas išankstinis nusiteikimas tautinių mažumų atžvilgiu. Spektaklis „Diena ir naktis“ yra įrodymas, kad galų gale mes tampame brandžia visuomene, o teatras gali atskleisti nepridengtą tiesą apie tai, kad Lietuvos aktyvistų fronto nariai žudė civilius ir kurstė neapykantą, nukreiptą prieš žydus. Nepamiršiu stiprios meniškos scenos, kurioje du lafininkai „pakrikštija“ naują narį apvyniodami aplink ranką baltą raištį. Be jokių deklaratyvių, teisuoliškų frazių.

Spektaklį režisavo Kauno kamerinio teatro meno vadovas Stanislovas Rubinovas. Spektaklį rėmė Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas, Lietuvos žydų bendruomenė ir Kauno žydų bendruomenė. Dviejų dalių drama trunka dvi su puse valandos (aš manau, kad spektaklis kiek per ilgas, jį būtų galima ir naudinga šiek tiek sutrumpinti). Sukėlė abejonių kompozitoriaus Fausto Latėno parinkta muzika – populiarios dainos jidiš kalba, – manau, kad tai ne pats kūrybiškiausias sprendimas. Visa kita atrodė nepriekaištinga – nuo subtilaus teatrinio grimo, kostiumų iki apšvietimo efektų. Scenų pradžioje užtemdoma šviesa vykusiai perteikia pamažu plintantį siaubą.

Nors personažai nėra autentiški, pjesės siužetas pagrįstas Holokausto istoriniais faktais, archyviniais dokumentais ir liudininkų prisiminimais. Aktoriai įterpia to laikotarpio dokumentus, pavyzdžiui, perskaitomas vienas antisemitinis laikraščio straipsnis, dialoguose gausu citatų. Žinoma, kai kurie žiūrovai gali nesuprasti, kodėl ši drama tokia svarbi ir kodėl Lietuvoje šiandien reikia kalbėti apie Holokaustą, tad jiems turėtų natūraliai iškilti klausimas, kodėl tokia pjesė apskritai buvo parašyta.

Dramos autorė Daiva Čepauskaitė paaiškina: „Norėjosi rimtos ir principinės temos. Tokią man pasiūlė Kauno kamerinis teatras – Holokausto Lietuvoje temą. Priėmiau tai kaip iššūkį – ir dramaturginį, ir žmogišką. Profesine prasme tai buvo tikrai nelengva užduotis – surasti tinkamą kalbą, formą, kaip visa tai papasakoti. O kaip žmogui ši tema man suteikė galimybę suformuluoti sau kai kuriuos principus ir požiūrį. Todėl į klausimą, kodėl parašiau šią pjesę, galiu atsakyti ir taip: todėl, kad esu lietuvė, todėl, kad tai mūsų visų istorija, ir todėl, kad man ne tas pats, kas vyko, vyksta ir vyks Lietuvoje. Todėl, kad skauda.“

Tai tragiškos meilės istorija. Paaugliai lietuvis Andrius ir žydaitė Milda – jų vaidmenis kuria jauni talentingi aktoriai Vytautas Gasiliūnas ir Simona Bladženauskaitė – susigalvoja keistą žaidimą. Jie žaidžia Holokaustą, tiksliau, Mildos močiutės Goldos, kuri dabar jau sena ir silpno proto, meilės istoriją. Ji iš tiesų buvo netekusi proto, kai prieš pat Antrojo pasaulinio karo pabaigą buvo netyčia nušautas jos meilužis Kostas. Jai tada sukako devyniolika. Atrodo, kad Andrius ir Milda negali gyventi savo gyvenimo; juos apsėda praeities šmėklos. Kartais Andrius priešinasi Mildos troškimui gyventi praeitimi, tuomet ji pradeda garsiai skaičiuoti, o jis nusileidžia.

Atrodo, labai daug žmonių Lietuvoje taip pat neranda ramybės, jie klaidžioja senojo geto gatvėmis Vilniuje, Kaune ar Šiauliuose užvaldyti praeities dibuko (žydų tautosakoje – ramybės nerandanti dvasia). Siekiant užgydyti senas žaizdas ir neleisti Holokausto siaubui pasikartoti, svarbu papasakoti jaunajai kartai apie tai, ką padarėme savo kaimynams. Todėl svarbu kalbėti apie Holokausto Lietuvoje priežastis, taip pat ir apie antisemitizmo apraiškas šiandien.

Autorė paaiškina: „Rašydama šią pjesę, skaičiau kai kuriuos archyvų dokumentus, ir kartą akys užkliuvo už vieno teismo protokolo. Kaltinamasis, paklaustas, kodėl šaudė žydus, atsakė: „Todėl, kad aš lietuvis...“ Galvojau, kiek daug gali tilpti šitame žodyje. Juk tie, kurie gelbėjo žydus, taip pat buvo lietuviai. Toje pačioje sąvokoje gali slypėti ir nuoširdžiausia kova už tautos laisvę, ir paprastas žmogiškumas, ir žemiausi instinktai. Aš taip pat esu lietuvė, todėl ir parašiau šią pjesę, […] todėl, kad gyvybė ir mirtis neturi tautybės, o nežmoniškumas – visų mūsų bendras priešas.“

Pjesėje susipina dvi istorijos ir du laiko klodai, šiandiena ir praeitis, o jų susikirtimo taškai atskleidžia pačias svarbiausias tiesas ir kartu paliečia skaudžiausias žaizdas, kurios niekada taip ir neužgijo. Ir žaizdos, ir skausmas yra tikri – Kostas nusidegina ranką, kad galėtų pasimatyti su žydaite Golda, kurią aistringai myli. Jis ateina penktadienio vakare ir Golda turi pažeisti šabato įstatymus, nes šabo dieną žydams draudžiama dirbti bet kokį darbą. Goldos tėvas, vaistininkas Berelis Taicas išaiškina Kostui, ką reiškia būti žydu – žydo laimė yra labai trumpas laikas tarp ilgų nelaimės ir kančios periodų, kurie kaitaliojasi kaip diena ir naktis. Berelis Taicas mano, kad Dievas jį baudžia, nes nedavė sūnaus. Jis turi dvi neištekėjusias seseris ir tris netekėjusias dukteris, dar blogiau, viena iš dukterų yra pernelyg protinga, todėl jis niekaip negali jaustis laimingas.

Tada prasideda karas ir viskas pasikeičia. Raudonoji armija pasitraukia iš Kauno ir tuojau pat prasideda žydų žudynės. Birželio 25 d. į Kauną įžengia vokiečių saugumo policijos priešakinis būrys (Vorauskommando). 1941 m. birželio 27 d. „Lietūkio” garaže įvyksta liūdnai pagarsėjusios žydų žudynės. Siautėja Klimaičio gauja, kai kurie žydai sudeginami gyvi. Beveik visus į VII fortą suvarytus žydus sušaudo lietuviai aktyvistai. Kai kurie iš jų šiandien pagarbiai vadinami kovotojais prieš Sovietų okupaciją.

 

Atrodo, tarytum žemė degtų po kojomis. Baimės kvapą galima užuosti ore, kai kurie žydai bando pabėgti arba ieško, kur pasislėpti. O Lietuvos laikinoji vyriausybė viešai nepasisako prieš besitęsiančias žudynes. Nuo 1941 m. liepos 12 d. žydai privalo nešioti 8–10 cm skersmens geltoną žvaigždę ant krūtinės ir nugaros. Uždrausta išeiti iš namų po 8 val. vakaro. Kitu dekretu žydams įsakoma palikti savo namus ir iki rugpjūčio 15 d. persikelti gyventi į getą Vilijampolėje (žydiškai – Slabodkė). Po penketo savaičių masinės kapavietės VII forte jau kelia problemų vietiniams gyventojams, jie skundžiasi sklindančiu blogu kvapu. Manoma, kad Nemuno ir Neries vanduo užterštas lavonų nuodais, todėl antroje liepos pusėje maudynės upėse uždraustos.

Kostas su rasinę neapykantą ir antisemitizmą kurstančiais draugais įsilieja į Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) gretas. Jis tampa žydšaudžiu, bet išgelbėja Goldą. Goldos tėvą iš namų išsiveda jaunuoliai su baltais raiščiais ant rankovių. Niekas jo daugiau nebeišvysta gyvo. Golda slepiasi slėptuvėje – duobėje, iškastoje po Kosto namo grindimis. Dienomis Kostas su draugais žudo žmones, nes jie privalo likviduoti visus komunistus ir žydus. Naktimis jis mylisi su Golda.

Kartą Golda paklausia, ar jis nužudė daug kaimynų, ir Kostas atsako: „Visus nužudžiau. Tam, kad niekas mūsų meilei netrukdytų.“ Golda mėgina nusižudyti, bet paaiškėja, kad ji laukiasi. Vieną naktį po gimdymo jai leidžiama trumpam išeiti pasivaikščioti po sodą. Golda pažvelgia į žvaigždėtą dangų ir sušunka: „O, Dieve, juk dangus pilnas žydų! Visi jie ten!“

Kiekviena tauta išgyvena ir geresnių, ir blogesnių laikų, kaip dieną keičia naktis, tačiau, atrodo, Holokaustas yra pats tamsiausias Lietuvos istorijos puslapis. Net ir šiandien dar sunku ir skausminga apie tai kalbėti. Šiuo klausimu vykstančios diskusijos visada būna pernelyg subjektyvios ir emocingos. Todėl labai sunku megzti tiesų ir atvirą dialogą.

Džiugina, kad spektaklio kūrėjams pavyko sąžiningai išgvildenti Holokausto Lietuvoje temą. Jie nebandė išspręsti jokių istorinių dilemų; jų vienintelis tikslas – atvirai ir be užuolankų papasakoti apie tai, kas iš tikrųjų vyko ir kodėl ši tragedija tapo įmanoma. Ir tai labai svarbu, nes suteikia vilties, kad mūsų visuomenė pradeda suvokti savo atsakomybę už tai, kas vyko šioje žemėje, kad ir kaip sunku tai kartais būtų.

Šiandienos scenos spektaklyje yra ne vien metafora apie mirusiųjų sielų įsikūnijimą mumyse. Jos nedviprasmiškai perspėja mus apie galimą antisemitizmo ir nacionalistinio ekstremizmo plitimą čia ir dabar.

Ši stipri pjesė turėtų būti išversta į anglų ir kitas kalbas, o spektaklis parodytas užsienyje. Lietuva turi kuo didžiuotis.


„7 meno dienos“ Nr.2 (970), 2012-01-13

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Po spektaklio, 2015-10-21 13:51

"...atvirai kalbama apie skaudžiausius mūsų šaliai dalykus – daugelio tautiečių dalyvavimą masinėse žydų žudynėse"- lietuviškas žodynas žodį "daugelis" aiškina kaip daugybė, daug, aibė. Ar tikrai tų pašlemėkų buvo daugybė? Kiek žudė? Nedaug. Kiek nužudė? Daug. Kiek gelbėjo? Daug. Kiek išgelbėjo? Nedaug.

Ee1D5umH, 2015-09-21 17:51

HiI read your articlel Tai Chi and Hearts. I waetnd to know is there a wayFor a Tai Chi class to be billed to Medicare?ThanksJames BrownAutumn Healthcare

jJPbUSXSeMx, 2012-03-15 17:32

nesu susipazines su visa itoirsja sito projekto, bet visgi drisiu paklausti: Ar skaitliuku dureles turejo buti pakeistos abiejuose namuose visuose aukstuose? Jeigu taip, bent vienas aukstas 4tame name liko be dureliu

Isabelle, Miunchenas, 2012-01-23 11:42

Puiki recenzija, miela Birute!!!

Perskaiciau ir pasijutau, tarsi pati buciau maciusi ta spektakli. Pjeses tema -aktuali ir man netiketa. Puikiai valdai zodi, nustebino tavo mastymo branda ir pozicijos raiska - linkiu Tau sekmes, sekmes, sekmes!!!

silva, 2012-01-18 22:37

Neiškenčiu neprisijungus prie jūsų pastebėjimų. Galgi, pagaliau, turėdami tiek įrodymų archeologinių, spausdintinių, galų gale ir XX ir, deja jau XXI amžiaus kino ir video technikoje fiksuotų baisiųjų karų kronikų, vis dar manome, kad dėl to, kad kažkas ne taip, kalti žydai, muslimai, babajai, ruskiai, mongolai, pavydūs kaimynai ir t.t. Bet, vis tik, pasisakysiu gal keistokai, bet didžiuojuosi mumis, tautiečiai, pakovojusiais dėl laisvės laisvai išsakyti savo mintis, nuomonę, skaityti, naujausias spektaklius, klausytis muzikos.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti