Pjesėje vyrauja absurdu alsuojantis Kalėdų laukimas, blaškosi karikatūros štrichu paženklinti personažai. Alogizmų, naivumo bei siaubo derinyje – ir žiupsnis sakralumo. Tai – paradoksali poezijos, metafizikos bei lingvistinių niuansų sankirta, kurioje nesąmonė tampa reikšmingesnė už sąmonę, fragmentacija – už vientisumą.

„Į šią pjesę visada žiūrėjau su pagarba ir nuostaba, o kartu jutau, kad joje daug neatskleistų dalykų: čia gausu istorijos – ganėtinai rūsčios, žiaurios, kurioje karnavališkai džiaugsmingai niekinami visi dešimt Dievo įsakymų. Manau, kad ši trumputė pjesė yra savotiška šimtmečio santrauka, labai sunkaus, krauju ir prievarta permirkusio šimtmečio, bet kartu ji ir tokia meniška, poetiška.

Prisiminkim, kai atsirado fotografija – ji buvo tarsi šventa: šeimyninėse nuotraukose sėdi tėvas, motina, stovi vaikai jiems ant pečių uždėję rankas...

Aišku, norisi, kad į teatrą ateitų žiūrovai, išsaugoję bent žiupsnelį istorinės atminties, dar mokykliniais metais pramokę skaityti teatrinės kalbos ženklus ir bent minimaliai pasidomėję autoriumi ir jo epocha“, – sakė Jonas Vaitkus.

„Eglutės pas Ivanovus“ režisierius imasi ketvirtą kartą. Prieš tai statęs ją su studentais Skandinavijoje, režisierius teigia norėjęs sugrįžti ir „su ja pasigalynėti“. Anot J. Vaitkaus, „vaidinti nėra taip paprasta, pjesėje daug abstrakčių dalykų ir jie keičiasi labai greitai. Ji yra savotiškas iššūkis – ir aktoriams, ir režisieriui, ir dailininkui.“

„Mane labai skaudžiai veikia toks staigus tautos debilėjimas, aš negaliu į jį nereaguoti. Liūdna, kad taip įsišaknijusi, tiesiog neišmušama ta baudžiauninko psichika, – sako spektaklio scenografas ir kostiumų dailininkas Jonas Arčikauskas. – Vvedenskis mato šeimos, kaip struktūros, griūtį: kas ji, kaip ji tame istoriniame kontekste funkcionuoja?.. Man įdomiausia, kad tai nėra vien tik istorinė tema, bet ir religijos, ir šeimos, ir atskiro individo problema. Svarbu sukurti tas aplinkybes realias ir įtaigias, nes čia esama tam tikro absurdo ir beprasmybės.

Man svarbi erdvinė samprata, tarsi „kataraktinis“ erdvės pajutimas. Klasikinio teatro sandaroje nukrenta paskliaustės, kulisai: nebelieka nieko, jų nebereikia. O kostiumas – kokia jo forma, spalva, charakteris, kaip veikia klostė, kaip funkcionuoja faktūra, kaip tai dozuoti su epochos autentika – čia ir yra paskata, intriga. Tik įdomumas mažėja, nes matai žiūrovą, nepasiruošusį gauti tas dovanas.“

Sovietinių cenzorių kone 40-čiai metų iš istorijos ištrinta A. Vvedenskio kūryba šįkart suskambės ir muzikine prasme. „Kvailybės muzika, arba, anot vieno lenkų filosofo, – šventasis idiotizmas. Čia susikerta labai daug dalykų, kurie artimi ir Vvedenskiui, ir Charmsui. O pati tematika, pati ta muzikos gyvybė, pati ląsteliena – iš vartojimo sferos, vartojimo kultūros. Ateinu žiūrėti spektaklio – turiu gauti produktą, kurį suvartoju ir išeinu“, – ironizavo kompozitorius Algirdas Martinaitis.

Muzikiniame spektaklyje vaidina ir dainuoja penkiasdešimt aktorių, vadovaujami dirigento Vytauto Lukočiaus. Tarp Rusų dramos teatro aktorių – ir nauji veidai. Vienas jų – Jevgenija Gladij, garsaus ukrainiečių aktoriaus Grigorijaus Gladijaus, daugiau nei prieš dvidešimtį metų suvaidinusio Mikalojų Konstantiną Čiurlionį J. Vaitkaus filme „M. K. Č. Zodiakas“, duktė. Iš kino filmų pažįstamai aktorei tai pirmas spektaklis Lietuvoje.

Dar vienas šioje scenoje neįprastas veidas – ilgametis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius ir režisierius Valerijus Jevsejevas. Žiūrovai išvys ir režisieriaus J. Vaitkaus kino aktorių kurso studentus bei vokalistę Mildą Arčikauskaitę.

Rusų dramos teatro inf.

„7 meno dienos“ Nr.2 (970), 2012-01-13