Bijau, kad šiemet politikai žadės dar daugiau švenčių, juk artėja rinkimai. Pirmasis jų šauklys jau pasirodė: TV3 šį pirmadienį pakvietė į kaip „visiškai naują diskusijų laidą“ pristatomą Marijono Mikutavičiaus pokalbių šou „Pabandom iš naujo“. Ką siūlo bandyti iš naujo laidos rengėjai ir kuo ta diskusija buvo visiškai nauja, deja, taip ir nesupratau, bet kruvinomis raidėmis ant sienos parašytas laidos pavadinimas atrodė įspūdingai, studijoje sėdėjo daug žmonių, tik buvo nejauku, kai politikai rimtomis temomis (šįkart tai buvo emigracija) diskutuoti turėjo tarsi dirigentai stovėdami už piupitrų priešais Mikutavičių. Gal tikėtasi, kad taip jie kalbės trumpiau, bet viltys nepasiteisino – lietuvių politikai jau išmoko kalbėti daug ir nuobodžiai, o laidos vedėjui užteko kantrybės jų nepertraukinėti. Atvirai prisipažinsiu, man jos neužteko, taigi laidos pabaigos nesulaukiau – viskas girdėta šimtus kartų ir veidai nusibodę, bet nekritikuosiu debiutanto. Labai jau patiko jo raudonos petnešos. Žinoma, kaip ir viskas mūsų televizijose, jos iš kažko nusižiūrėtos, bet Mikutavičiui tinka.

Visiškai naujų filmų televizijos šią savaitę taip pat nerodys, nors prie jų pavadinimų dažnai parašytas žodis „Premjera“. Bet kelis iš jų galima žiūrėti ir ne vieną kartą. Samo Mendeso „Nerimo dienos“ (TV3, 15 d. 23.45) nukels į 6-ojo dešimtmečio Ameriką. Filmo herojai Frenkas ir Epril laiko save išskirtiniais žmonėmis, jie tiki, kad gyvenime pasieks daug. Persikėlę į naują namą Revoliucijos kelyje (kultinis Roberto Yateso romanas, pagal kurį filmas sukurtas, ir vadinasi „Revolutionnary Road“) jie pabrėžia savo nepriklausomybę ir deklaruoja niekad netapsiantys tipiškais priemiesčio gyventojais, nepateksiantys į socialinių konvencijų spąstus. Mendesas rodo, kaip šie idealistai tampa dar viena amerikietiška šeima, praradusia svajones ir iliuzijas. Kai jau, regis, beviltiška ką nors keisti, Epril norės bandyti dar kartą...

Tikiuosi, kad filmas paskatins grįžti ir prie knygos, kuria savo laiku žavėjosi Tennessee Williamsas, Kurtas Vonnegutas, pavadinęs ją „nuostabiuoju mūsų epochos Getsbiu“, ir Williamas Styronas, pranašavęs knygai klasikinio kūrinio statusą. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Kate Winslet ir Leonardo DiCaprio. Jie kartu vaidino ir garsiajame „Titanike“, kurį šį pavasarį, tik jau 3D formatu, vėl rodys kino teatruose. Mendesas aktorių pasirinkimą aiškino taip: „Leo ir Kate pažįstami nuo tada, kai buvo dvidešimtmečiai. Jie žino vienas kito silpnas vietas ir jiems nereikia kuo nors apsimesti, kai susiduria akis į akį.“

Georgijaus Šengelajos filmas „Chareba ir Gogija“ (LTV2, 18 d. 20.05) pasirodė 1987-aisiais, jau prasidėjus „perestroikai“, todėl režisierius galėjo parodyti daugiau nei kurdamas, mano galva, geriausią savo filmą „Jaunojo kompozitoriaus kelionė“ (1985), kuris užuominomis, bet daug pasakė apie carinės Rusijos engiamą Gruziją ir jos inteligentus. „Charebos ir Gogijos“ pagrindas – realūs 1902–1911 m. faktai, kai Kachetijos valstiečiai pasipriešino turčiams, o maišto slopinti ir maištininkams naikinti iš Tbilisio buvo atsiųstas baudžiamasis būrys. Siužetas primena naująjį filmą apie Tadą Blindą, tiesa? Bus įdomu palyginti, ką galėjo sukurti dar nelaisvi gruzinų kinematografininkai ir ką dabar gali Europos piliečiais tapę lietuviai menininkai.

Jei be ironijos, tai tikrasis Europos pilietis buvo neseniai Anaplin išėjęs Vaclavas Havelas. Jį primins 2008 m. sukurtas Pavelo Koutecky dokumentinis filmas „Pilietis Havelas“ (LTV, 16 d. 21.30). 1992-aisiais Čekoslovakijos prezidentu tapo buvęs disidentas, dramaturgas ir eseistas Havelas. Visuomenė jam suteikė teisę transformuoti valstybę ir jos institucijas. Suvokdamas, kad tai – išskirtinis atvejis, Havelas leido savo draugui Koutecky’ui vaikščioti iš paskos su kino kamera ir Prezidentūroje, ir lydėti jį užsienio kelionėse. Taip gimė filmas, kuriame galime pamatyti žmogų, esantį tarptautinės politikos ir žiniasklaidos dėmesio centre, bet kartu bandantį išsaugoti pusiausvyrą tarp buvimo viešu žmogumi ir asmeninio gyvenimo, apie žmogų, kuris stengiasi išvesti savo tautą iš komunizmo į demokratiją. Filmo medžiaga apima 13 metų. Tikiuosi, kad vedantysis šįsyk nepakvies jokios oficiozinės figūros, su kuria gerą pusvalandį dalysis banalybėmis apie filmo herojų.

Apolitiškiems piliečiams galiu rekomenduoti Jameso Isaaco „Vilkatus“ (BTV, 14 d. 23.35) apie dvi vilkolakių gaujas, kurioms Mėnulis praneša, kad netrukus išsipildys sena pranašystė. Apie tai nežino Timotis, kuriam netrukus sueis trylika ir tai bus jo transformacijos pradžia. Timotis gyvena kartu su mama, senele, dėde, pussesere ir jos draugu. Berniukas ir jo mama nežino, kad žuvusio tėvo šeimos nariai yra vilkolakiai, saugantys Timotį nuo pat jo gimimo. Jis – dviejų gaujų susivienijimo ženklas. Filmo režisierius išgarsėjo kurdamas specialiuosius efektus ankstyviesiems Davido Cronenbergo filmams (tarp jų ir „Musei“), tad „Vilkatai“ turės kuo nustebinti.

Jei ne, iškart galėsite per TV3 (14 d. 00.05) pasižiūrėti vėlyvąjį Cronenbergą. Jo 2007 m. „Rytietiškus pažadus“ apie rusų mafiją Londone reklamuoju jau ne pirmą kartą, bet šis tragiškas ir žiaurus filmas apie žmogiškumą to tikrai vertas.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.2 (970), 2012-01-13