Nors ir atverdamas jos dialogų dramatizmą, gimstantį gėrio ir blogio priešpriešoje, režisierius bando griauti šių opozicijų stabilumą. Du spektaklyje plėtojami lygmenys – verbalinis ir vizualinis – kartais savarankiški, o kartais susijungia į visumą. Kai tik žiūrovui suteikiama galimybė įsijausti į veiksmą, ji tuoj pat atimama, nes žodis pradeda prieštarauti reginio siūlomai reikšmei. Pasitikėjimas veikėjais ir konkrečia prasme dingsta, tad šiame siurrealistiniame fantazijos pasaulyje galima tikėtis visko. Asociacijas su kinu kelia ne tik montažinės įvykių jungtys, bet ir spektaklio muzika – it citatos iš filmų garso takelių, – taip pat Dianos Kuzmickaitės sukurti kostiumai, tarytum atkeliavę iš fantastinės kino pasakos. Dar vienas kinu „dvelkiantis“ momentas – markizo de Sado personažas. Areima ne tik įveda šį veikėją į sceną, bet ir duoda jam du keistus pagalbininkus (aktoriai Saulius Čiučelis ir Artūras Sužiedėlis). Tomo Rinkūno vaidinamas markizas visada pasirodo antrame scenos plane, pro didelės kaukės akių kiaurymes stebintis, o kartais filosofiškai pakomentuojantis pirmame plane vykstančius moterų dialogus, tarytum būtų šio spektaklio-filmo režisierius. Spektaklyje naudojamas ir didelis videoekranas, kuriame vis šmėsteli Živilės Mičiulytės kurti de Sadų poros bei kitų veikėjų romantiški, „estetiški“ portretai. Tokia vizuali dramos interpretacija kuria šiuolaikiškumo įspūdį, papildomas reikšmes, spektaklis tampa atviras žiūrovų interpretacijai. Deja, ne visada šį sumanymą pavyksta įgyvendinti. 

Gerą įspūdį paliko aktorių vaidyba. Šešios moterys – šešios skirtingos asmenybės, bandančios savaip interpretuoti de Sado filosofiją. Areima pernelyg nenutolsta nuo dramoje vaizduojamų jų charakterių – aktorės tiesiog puikiai įkūnija tam tikrus visuomenės tipažus. Kiek kitokia tik pagrindinės herojės markizės Renė de Sad interpretacija – spektaklyje ji dar labiau išsiskirianti ir paslaptinga. Indrės Patkauskaitės vaidinama markizė, vilkinti paprastus, neekscentriškus drabužius, iš kitų personažų išskiriama ir išoriškai. Dar labiau ji skiriasi savo vidumi – nuoširdumu ir drąsa ieškoti savęs, nesislėpti už kokios nors socialinės kaukės. Ji nei šventoji, nei nusidėjėlė, o gal ir tokia, ir tokia. Daivos Stubraitės grafienė de Sen Fon, Ingos Mikutavičiūtės Renė sesuo Ana stengiasi perprasti markizo poelgius, Jūratės Onaitytės Renė motina ponia de Montrėj, Audronės Paškonytės baronienė de Simian ir Liucijos Rukšnaitytės kambarinė Šarlotė atstovauja visuomenės priimtoms moralės normoms. Markizė de Sad stengiasi atskleisti jų esmę, slypinčią po socialinėmis kaukėmis, bando įžvelgti blogio pavidalus. Simboliška ir jos drabužių spalva: spektaklio pradžioje, kai markizė palaiko savo vyrą, ji vilki baltai, o pabaigoje, kai pareiškia norinti išeiti į vienuolyną, jos drabužiai juodi. Patkauskaitė sėkmingai atveria kolizijos prieštaringumą, sujungia, „sugeria“ priešpriešas, bet antroje spektaklio pusėje ypač padaugėja metaforų, įmantrių mizanscenų, vaizduotė įsismarkauja, ir pasimeta prasmės kryptis, kuria iki tol buvo siūloma eiti.

„7 meno dienos“ Nr.1 (969), 2012-01-06