Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Kino magija


Nauji filmai – „Artistas“


Živilė Pipinytė

Share |
„Artistas“
Neseniai gavau laišką, kurio autorius retoriškai dūsavo ir klausė, kodėl lietuvių publika neina į Michelio Hazanaviciaus filmą „Artistas“ („The Artist“, Prancūzija, 2011), taip mielai žiūrimą įvairiuose žemynuose. Man regis, atsakymas aiškus: publika, kuri patiria patriotinę palaimą žiūrėdama erzacinį filmą apie tautos didvyrį Tadą Blindą, dar nepasirengusi masiškai džiaugtis subtiliu ir nespalvotu nebyliojo kino pastišu.

Jei tavo poreikius tenkina Nelli Paltinienė, tikrai nepajusi džiaugsmo klausydamasis Leonardo Coheno. Bet užteks piktai apie lietuvių publiką. Po filmo mačiau nuskaidrėjusius žiūrovų veidus. Nors „Artistas“ patinka ir kritikams, ir žiūrovams, Lietuvoje rekordų jis nesumuš. Vis dėlto savo auditoriją, tikiuosi, suras.

 

Pasakojimas apie nebyliojo kino žvaigždę Džordžą Valentainą, kuris filmavimo aikštelėje įsimyli atsitiktinai sutiktą starletę Pegę, tai ir pasakojimas apie vieną svarbiausių kino istorijos permainų. Veiksmas prasideda 1927 m., kai Valentainas yra tikra Holivudo žvaigždė. Jis gyvena prabangiuose namuose, vaidina filmuose, kurių pavadinimai ir siužetai („Rusiška afera“, „Vokiška afera“), be abejo, monotoniški ir pasikartojantys, bet tas kinas jau pasiekė tokį virtuoziškumo laipsnį, kai nuo pirmųjų kadrų sugeba įjungti į veiksmą žiūrovo fantaziją, o šis puikiai moka skaityti menkiausius ženklus. Valentainas įvaldė tą kalbą tobulai. Bet jo laikas artėja į pabaigą. Kinui iškilo garso grėsmė. Ją perteikia simboliškas herojaus sapnas, kai tobulas pasaulis staiga pradeda skambėti kakofoniškais garsais ir net menkiausias daiktas gali įvaryti baimės. Valentainas mano, kad jis sugebės išsaugoti savo stilių ir įdeda visus pinigus į savo „gulbės giesmę“, filmą, simboliškai pavadintą „Meilės ašaros“. Filmas žlunga, Amerikoje prasideda Didžioji depresija, herojų palieka nemylima žmona, jis atsiduria ant bedugnės krašto. Nusiristi Valentainui neleis garsinio kino žvaigžde tapusi Pegė. „Artisto“ siužetas taip pat atėjęs iš nebyliojo kino: jie abu myli vienas kitą, tai meilė iš pirmo žvilgsnio, bet herojai turės patirti išbandymų, kad pagaliau galėtų būti kartu.

 

Nuo pat pirmųjų „Artisto“ kadrų užplūsta nostalgija. Hazanavicius kaip tikras sinefilas atrenka tai, kas buvo svarbiausia nebyliajame kine. Klasikinis kadro formatas 1.33, konvencionali vaidyba, tradicinė kompozicija ir apšvietimas, kai tolygiai apšviečiama visa kadro erdvė, paprasta naracija, pasižyminti ypatingu, gerokai primirštu ritmo jausmu, kurį pabrėžia ir už kadro skambanti muzika, žvaigždės dominavimas ir, svarbiausia, tas šiuolaikiniam kinui nebūdingas vientisumo jausmas. „Artistas“ primena, kad egzistavo tokie laikai, kai kine buvo svarbus kiekvienas gestas, žvilgsnis, kameros judesys. Kad kadre neskambantys žodžiai skatino ypatingą kūrėjų išradingumą. Hazanavičius tai įrodo akivaizdžiai ne viename epizode, bet man labiausiai įstrigo pirmas Valentaino susitikimas su Pege filmavimo aikštelėje, kai herojai nemato vienas kito – juos skiria simboliškas baltas ekranas, bet jau atsiranda abipusė simpatija – jie pradeda mėgdžioti vienas kito šokio judesius. Kad perprastume Valentaino žmoną (Penelope Ann Miller), užtenka tik jos apipaišytų komiškų vyro portretų. Kiek mažai reikia, kad suvoktume Jameso Cromwello suvaidinto asmeninio vairuotojo ar Johno Goodmano prodiuserio esmę. O herojų situaciją apibūdina laiptai. Skirtinguose epizoduose Pegė nuolat jais skrieja į viršų, Valentainas visada leidžiasi žemyn.

 

Žinoma, liūto dalis filmo sėkmės priklauso nuo aktorių. Jeanas Dujardinas vaidina neįtikėtinai tiksliai, perėjimai nuo perdėtos Valentaino vaidybos prie pačių subtiliausių jausmų verti ne tik Kanų prizo geriausiam aktoriui. Filmo herojus labai primena ir Douglasą Fairbanksą – Valentainas ne tik vaidina jo vaidmenis, epizodas, kurį jis žiūri vienas savo namuose, paimtas iš Fredo Niblo „Zoro ženklo“, jame vaidino Fairbanksas. Panašumas (judesių, mimikos) tiesiog stulbinantis. Bet Valentainas taip pat gerokai pliktelėjęs, kaip ir Rudolphas Valentino, o jo šokiai primena Gene’ą Kelly. Apskritai filmas prismaigstytas įvairių užuominų – ne tik į tą patį laikotarpį, Kelly apdainuotą filme „Dainuoju lietuje“, bet ir į Levo Kulešovo, Orsono Welleso, Charleso Chaplino, Vittorio De Sica filmus. Epizodas, kai nuostabusis Valentaino šunelis išgelbsti nusišauti susirengusio aktoriaus gyvybę, be abejo, sujaudins „Umberto D.“ gerbėjus, kuriems aš, žinoma, priklausau. Berenice Bejo žaviai suvaidintos Pepės Miler prototipių taip pat atsiras ne viena ir ne dvi, bet pirmiausia prisiminiau Clarą Bow ir daugybę jos valiūkiškų „miesto merginų“. 

 

Į savo meilės nebyliajam kinui prisipažinimą Hazanavičius įdėjo dar vieną svarbų teiginį. Rodydamas dirbtinį nebyliojo kino pasaulį, kur lietus lyja tada, kai herojus užplūsta skausmas ir neviltis, režisierius primena, kad šiam kinui svarbiausi buvo jausmai. Jie ir kūrė tą ypatingą būseną, kai didžiulės salės kvėpavo vieningai, pasiduodamos savaip tobulai „didžiojo nebylio“ įtaigai. „Artistas“ – iš tų filmų, kurį bus malonu žiūrėti ne vieną ir ne du kartus. Ta pati magija, nieko nepadarysi.


„7 meno dienos“ Nr.1 (969), 2012-01-06

Versija spausdinimui

Komentarai

apgailetina Živilė Pipinytė, 2012-01-18 18:29

siulyciau neskaityti, nes sugadinsinte visa malonuma, ji atpasakoja visa filma.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti