Renata Tamošiūnaitė. Parodos „B.U.T.A.S“ fragmentas. Nuotrauka iš VDA „Artifex“ archyvo
Nors galerijos transformacijos į būstą idėja nebestebina, visada įdomu įžengti pasidairyti. Pastaruosius kelerius metus „savo kambario“ principas buvo vystomas ne vienos tekstilininkės kūryboje. Dar 2007 m. „Arkos“ galerijoje Eglė Ganda Bogdanienė įkūrė tekstile prifarširuotą kambarį „Savianalizės fone“. Menininkė tuomet sukūrė labai intymią erdvę, kuri reflektavo individualias ir kolektyvines patirtis, balansavo tarp vyro ir moters erdvės sampratos. Panašus diskursas vyko ir Kauno bienalėje „Textile ’09“, kai 14 menininkių iš užsienio ir Lietuvos įrengė individualius kambarius dviaukštėje pastolių konstrukcijoje (Antikos Ekadal ir Briggitos Nordstrom projektas „Prieglobstis“). Kiekvienas jų čia buvo unikalus ir labai skirtingas, daug privačių moteriškų kampelių tapo viena didele vieša erdve, tarsi apnuoginančia tradicinį daugiabutį. R. Tamošiūnaitė neapsiribojo „savu kambariu“ ir kamerinę „Artifex“ galeriją pavertė butu, kurio įtaigumą sustiprina ir ten besisukiojanti jo šeimininkė.
„B.U.T.E“ viskas atrodo gerai pažįstama, o kartais net pakvimpa nostalgija: tarybinius laikus menantys baldai, ant taburetės mirguliuojantis „Šilelis“, plastikinės gėlės, žvėrių iškamšos, utilitarūs tekstilės gaminiai, seno modelio lygintuvas, tapetai. Tačiau visi šie daiktai pasakoja naujai jiems sukonstruotas istorijas. Sovietmetį menantys reliktai sumaišomi su populiariais kičo elementais bei perleidžiami per asmeninę kūrėjos patirtį. R. Tamošiūnaitė teigia, kad ją domina praeities objektai, nes jie pasakoja istorijas, o kičo kultūra gimdo bedvasius daiktus. Šių skirtingų polių susijungimas „B.U.T.E“ sarkastiškai, savi(ironiškai) prabyla apie vartotojiškos kultūros opas ir įtraukia į tapatybės diskursą.
Vos įžengus į prieškambarį svečią pasitinka saldaus kičo pavyzdys – plastikinėmis gėlėmis nusagstytas kilimėlis. Akis užkliūna ir už veidrodžio su moteriškais aksesuarais, atrodo, lyg šios erdvės šeimininkė tikrai turėtų būti moteris, tačiau iš aukštai į svetį žvelgia du vyriškos galios atributai – žvėrių iškamšos. Vyriškumas ir moteriškumas „B.U.T.E“ dengia vienas kitą, menininkė dekonstruoja įprastas patriarchalinės visuomenės nustatytas ribas ir taip sukuria naujas žaidimo sąlygas. Sieninis kalendorius su kiekvieną mėnesį atspindinčiu vis kitu personažu deklaruoja šiandieninį lyties performatyvumo aspektą: puslapiuose įamžinti jaunuoliai moters kailyje tarsi bando įteigti, kad nėra marginalios lyties.
R. Tamošiūnaitė kasdieninius buities akcentus sugretina su atviru moters lytiškumo demonstravimu: keptuvėje stūkso dvi silikoninės grožybės, indų plovimo kempinė įgavusi moters klubų formą, staltiesė išsiuvinėta ne tik idiliškais paveikslėliais, bet ir provokuojančiomis moters figūromis. Toks atviras lyties afišavimas, nors ir dvelkia pasivertimu į geismo objektą tiriančiam žvilgsniui, nespinduliuoja erotikos, o greičiau manifestuoja kai ką kita. Menininkė užkabina ir fetišizmo temą, kuri projekte susipynusi keliais aspektais: lytiniu ir kultūriniu. Tai gali atspindėti ir maža detalė svetainėje – neįprastas menininkės portretas, atspaustas ant „nėriniuoto“ higieninio įkloto ir įkomponuotas rožiniame fone. O kur dar plunksnomis dekoruotos prijuostės, blizgučiais nusagstyta santechninė pompa...
Šis „B.U.T.A.S“ – strategiškai teisingas žingsnis pirmą kartą pristatant personalinę kūrybą, nes menininkė suintriguoja ne tik kūrinio pateikimo forma, bet gausiu turiniu. Kiekvienas, patekęs į galerijos erdvę, gali pasirinkti žiūros poziciją, nes R. Tamošiūnaitė nekuria parodoms būdingo naratyvo, o tik provokuoja „ant kiekvieno kampo“. „B.U.T.A.S“ privačią, dažnai suvokiamą kaip moters, erdvę transformuoja į viešą, atvirą stebėtojo akiai. O atskiri meno kūriniai virsta privataus interjero detalėmis, prabylančiomis apie aktualias ribines situacijas.
Paroda veikia iki sausio 14 d.
Galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) dirba antradienį–penktadienį 12–19 val. ir šeštadienį 12–17 val.
„7 meno dienos“ Nr.1 (969), 2012-01-06
|
Skaityti visus 
Rašyti
