Supraskite mane teisingai: nemanau, kad Kalėdų ar Naujametinį vakarą neturi skambėti gera muzika, lietis sąmojis ar būti prisiminti mėgstami filmai, jau tapę šventinio ritualo dalimi. Pats nežinau, kelintą kartą, bet greičiausiai žiūrėsiu Richardo Curtiso filmą „Tegyvuoja meilė“ (TV3, 24 d. 22.30), Edwardo Nortono „Mylėk ir tikėk“ (BTV, 26 d. 15.30) ir, žinoma, Eldaro Riazanovo 1975 m. „Likimo ironiją, arba Po pirties“ (LNK, sausio 1 d. 13.55). Ne todėl, kad tai šedevrai. Tiesiog kaip tam akademiko Pavlovo šuniui jau susiformavo refleksas. Tačiau sutikite, kad tie filmai – tai ne kičas, kurį nuolat siūlo mūsų televizijos. Bet kurdamos televiziją tik pensininkams ar neturtingiems, televizijos pačios pjauna šaką, ant kurios sėdi. Panašią grėsmę jau pajuto rusų televizininkai, suvokę, kad jų nebežiūri tie visuomenės sluoksniai, kurie gali įpirkti reklamuojamas prekes. Jie perbėgo į internetą. 

Šventėms tiks keli miuziklai. Joelio Scumacherio 2004 m. „Operos fantomas“ (BTV, 24 d. 22.15) perkels į XIX a. Paryžiaus operą. Jos žvaigždė – sopranas Kristina gali būti dėkinga už šlovę ne tik savo balsui, bet ir paslaptingo vaiduoklio patarimams. Šią istoriją 1910 metais sugalvojo Gastonas Leroux – garsus teismo ir karo žurnalistas, pabuvojęs visuose tuometiniuose „karštuose taškuose“ – rusų ir japonų kare, Maroko kolonijiniame kare ir 1905-ųjų revoliucijos apimtame Kaukaze. Bet tai jam netrukdė rašyti masinei kultūrai jau tada priskiriamus romanus, kuriuos, beje, kolekcionavo garsūs intelektualai. „Operos fantomas“ ekranizuotas mažiausiai dešimt kartų, bet šis filmas – tai į ekraną perkeltas populiarus Brodvėjaus miuziklas, kurį parašė Andrew Lloydas Weberis. Schumacheris yra prisipažinęs, kad dekoracijas ir kostiumus įkvėpė Luchino Visconti šedevras „Leopardas“.

Dar vieno garsaus Brodvėjaus miuziklo ekranizacija – 2002 m. Robo Marshallo „Čikaga“ (BTV, 31 d. 00.30). Jis nukels į legendinius Roaring Twenties – dramatiškų socialinių ir politinių permainų dešimtmetį, kai pirmąkart JAV istorijoje miestuose buvo daugiau gyventojų nei kaimuose, kai galiojo alkoholio draudimo įstatymas, o tauta klausėsi tos pačios muzikos – džiazo, šoko tuos pačius šokius, žavėjosi tais pačiais filmais ir net kalbėjo tuo pačiu žargonu. Tada ji ir žengė milžinišką žingsnį į tai, kas dabar vadinama vartotojų visuomene. 3-iojo dešimtmečio Čikagoje visa tai buvo ryškiausia.

Žinoma, miuziklas – ne retro filmas, bet epochos dvasią perteikia ir muzika, ir Renée Zellweger, Catherinos Zeta-Jones bei Richardo Gere’o personažai, ir veiksmo vieta – kalėjimas. „Čikaga“ gavo daugybę apdovanojimų, bet kaip tai dažnai atsitinka pervertintiems filmams, palyginti greitai pasimiršo ir prisimenama tik per šventes.

Lietuvoje pats populiariausias iš Brodvėjaus į Holivudą perkeltas miuziklas vis dėlto tebėra Roberto Wise’o „Muzikos garsai“ (TV3, 25 d. 10.50). Sukurtą 1965-aisiais ir apdovanotą penkiais svarbiausiais „Oskarais“, netrukus filmą parodė net Sovietų Sąjungoje, jį prisimena kelios dėkingų žiūrovų kartos. Nors „Muzikos garsus“ įkvėpė Marijos Von Trapp (ši taip pat trumpai pasirodo filme) autobiografija, manau, kad žiūrovus traukia ne ji, o Pelenės istorija. Bet ir pasakojimas apie vienuolyno auklėtinę, kuri tampa aristokratų guvernante, o vėliau ir mylima pamote, kartu su vaikais bėgančia iš nacių okupuotos šalies, būtų gal ne toks patrauklus, jei ne Mariją suvaidinusi ir sušokusi Julie Andrews.

Tiems, kurie mėgsta kitokią muziką ir Islandiją, LTV2 (28 d. 22.10) parodys Ari Alexanderio Ergiso Magnussono 2005 m. dokumentinį filmą „Klykiantis šedevras“. Filmo herojai – garsūs islandų muzikantai ir dainininkai, tarp jų Björk, Siguras Rósas ir visokios grupės, kurių pavadinimai, manau, daug kam žinomi, bet, deja, ne man. Režisierius bando atsakyti į klausimą, kodėl Islandija turi tiek daug talentingų muzikų.

Tą patį trečiadienį LTV2 (28 d. 20.05) parodys gruzinų aktoriaus ir režisieriaus Gelos Kandelaki filmą „Nelaimė“ (1979). Ši tragikomedija – gruzinų literatūros klasiko Davido Kldiašvili pjesės ekranizacija. Veiksmas nukelia į ikirevoliucinės Gruzijos kaimą, kuriame gyvena darbštuolis Antonas su savo mama. Vieną dieną Antonas staiga krinta kaip pakirstas. Pareikšti užuojautos mamai renkasi pažįstami ir kaimynai. Atomazga bus gana netikėta.

„Nelaimės“ režisierius Gela Kandelaki suvaidino pagrindinį Otaro Joselianio filmo „Gyveno strazdas giesmininkas“ herojų. Jį prisiminiau, kai pirmąkart pasižiūrėjau 2005 m. sukurtas ir Didžiuoju Kanų prizu apdovanotas Jimo Jarmuscho „Sulaužytas gėles“ (BTV, 25 d. 23.20). Gal muzikantas būtų galėjęs tapti tokiu kaip vienišius Donas Džonstonas, kurį ką tik paliko dar viena mergina? Susitaikęs su vienatve Donas gauna paslaptingą laišką, iš kurio sužino, kad turi devyniolikmetį sūnų. Gali būti, kad sūnus ieško tėvo. Donas nusprendžia išsiaiškinti tiesą ir leidžiasi kelionėn. Jis susitinka su keturiomis buvusiomis savo gyvenimo moterimis. Taip jis priverstas susitikti ne tik su savo praeitimi, bet ir su dabartimi, nuo kurios bėga. Suprasti save, pasirodo, niekad ne per vėlu.

„Sulaužytose gėlėse“ Jarmuschas liko ištikimas vienai savo mėgstamų temų, kad viską lemia atsitiktinumai ir sutapimai. Gyvenimą keičia susitikimai ir jausmai. Tai ir yra didžiausia jo intriga. Nors ši tema ir neišsemia „Sulaužytų gėlių“: kiekvienas gali surasti kažką apie amžiną vyrų ir moterų nesusikalbėjimą ir, žinoma, apie save, bent jau aš radau daug bendra su Bilo Murray’aus suvaidintu personažu. Kiekvienos iš keturių aktorių – Frances Conroy, Jessicos Lange, Sharon Stone ir Tildos Swinton – Jarmuschas prieš filmuojant paprašė parašyti laišką, iš kurio būtų aišku, kad tai ji yra Dono sūnaus motina. Pasak jo, tai buvo pirmas bendras jų žingsnis link herojų, kurias teks vaidinti. Kažkodėl man atrodo, kad pirmasis Murray’aus žingsnis buvo 1934 m. Alexandro Kordos filmas „Asmeninis Don Žuano gyvenimas“, kurį jo herojus žiūri per televizorių.

Jei kiekvienų Naujųjų išvakarėse nusprendžiate keisti gyvenimo būdą, numesti dešimt kilogramų, parašyti knygą ar pagaliau suremontuoti butą, pasižiūrėkite Nicole Holofcener 2006 m. filmą „Pasitikėk draugais“ (LNK, sausio 1 d. 00.10). Jo herojės – keturios draugės (Jennifer Aniston, Catherine Keener, Frances McDormand ir Joan Cusack), pažįstamos nuo neatmenamų laikų. Trys iš jų susitvarkė asmeninį gyvenimą ir karjerą, tik Olivija vis dar ieško savęs. Depresija priverčia moterį mesti mėgstamą darbą, įsidarbinti valytoja ir ieškoti moralinės bei finansinės paramos. „Pasitikėk draugais“ – filmas apie draugystę, žmogiškus ryšius, pasitikėjimą savimi bei kitais. Viso to mums, be abejo, prireiks ir ateinančiais metais.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.46 (968), 2011-12-23