Niujorke su aktoriumi kalbėjosi Joanna Ozdobińska. Interviu pateikiame sutrumpintą.

*  *  *

Pirmą akimirką net sunku atpažinti, kad būtent Jūs vadinate Džordžą Smailį.

Tik nusidažiau plaukus. Na, gal dar prisidėjo ir tai, kad nusprendžiau užsiauginti kelis kilogramus, jei jau vienoje filmo scenų tenka plaukti tvenkinyje ir matyti šiek tiek mano kūno. Juk vaidinu gerokai vidutinio amžiaus vyriškį. Kurį laiką galėjau pasiteisinti, kad valgau nesveikai ir daug. Pavadinau tą laiką „Valgant už Džordžą“. Tačiau svarbiausi vis dėlto buvo akiniai. Man atrodo, kad Smailiui jie tas pats, kas „Aston Martin“ Džeimsui Bondui. Režisierius pasiuto, nes matavausi tris šimtus porų. Žinojau, kad jie turi būti pagaminti ne anksčiau nei 1969 ir ne vėliau kaip 1974 metais. Galiausiai radau tobulus Pasadenos parduotuvėje „Old Focals“, kurios savininkas turi apie 30 tūkstančių senų akinių. Ta parduotuvė – tai atsitiktinumų sutapimas. Prieš kurį laiką važiuodamas Los Andželo Saulėlydžio gatve (Sunset Boulevard) pamačiau filmo „Vienišas vyras“ plakatą. Iš pradžių pagalvojau, kad jame pavaizduotas Marcello Mastroianni, bet tai buvo Colinas Firthas, su kuriuo vaidinu filme „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“. Viename laikraštyje perskaičiau informaciją apie vintage akinių parduotuvę. Rašė, kad būtent joje Firthas išsirinko akinius.

Ar aptarinėjote Smailį su Le Carré?

Le Carré buvo filmavimo aikštelėje. Norėjau iš jo kuo daugiau sužinoti, kaip elgėsi Džordžas vykdydamas užduotį, kuo buvo prieš tai, kai jį pamatome filme. Johnas, kuris pats kadaise buvo šnipas, pasakojo man apie to darbo baimes ir paranoją. Nes šnipas pirmiausia laukia ir nuolat tarsi apsėstas ieško ženklų, kad yra demaskuotas. Jis man sakė, jog kartais streso lygis būna toks aukštas, kad pradedi abejoti, ar tik pats nesi tas „kurmis“, kurio ieškai. Le Carré neseniai suėjo 80 metų, bet bendraudamas su juo jaučiausi taip, tarsi aš būčiau vyresnis. Jis sakydavo: „Būsiu prie telefono, bet, ko gero, jums manęs nereikia.“ Kai su juo susitikdavau, pasijusdavau taip, lyg įjungčiau muzikos automatą – įmetu monetą, pasirenku istoriją ir Johnas pradeda pasakoti.

Ar Jūs tiktumėt šnipo darbui?

Būčiau beviltiškas. Žinoma, jie taip pat vaidina vaidmenis ir prisiima kitas tapatybes, bet aktorystė yra šnipinėjimo priešingybė. Aš ieškau tiesos apie vaidinamą personažą. Nekenčiu melo ir apsimetinėjimo, tai nėra mano dalis. Jau vaikystėje mėgau įtikinamai vaidinti kitus. Mėgstu stebėti žmones, kurie tvirtina, kad nesugeba vaidinti. Kalbu ne apie blogus aktorius, tokių yra pusė Holivudo, bet apie žmones, kurie paprasčiausiai nesugeba apsimesti kuo nors kitu. BBC seriale 8-ajame dešimtmetyje Smailį suvaidino Alecas Guinessas. Jis ir Peteris Sellersas turėjo man milžiniškos įtakos. Iš iki šiol vaidintų vaidmenų labiausiai į mane nepanašus buvo Sidas Vicousas iš filmo „Sidas ir Nensė“. Rengdamasis jam, ilgai stebėjau „Sex Pistols“ koncertų įrašus. Nors ir nepabandžiau heroino, norėjau žinoti, koks tai jausmas. Pažinojau kai ką, kas man smulkiai papasakojo, kaip vyksta procesas. Jis liepė įsivaizduoti, kad mano stuburą dengia minkštutė vata. Padėjo. Le Carre romane yra fragmentas, kuriame jis lygina Smailį su ropliu, sugebančiu reguliuoti kūno temperatūrą. Tai – žmogus chameleonas, galintis išnykti minioje.

Smailį išdavė jo draugai, metė žmona. Kas verčia jį veikti toliau?

Jis šiek tiek sadistas. Jis būna žiaurus ir niekšas, jei to reikia informacijai gauti. Kartais jis taip pat privalo būti mazochistu – žmona jį paliko kelis kartus, buvo neištikima, tačiau jie niekad nesipyksta šia tema, apie tai nesikalba. Smailis netrokšta atsirevanšuoti jos meilužiams. Jis myli žmoną. Aš tai puikiai suprantu. Man patiko, kad Smailis niekad neabejoja savo įsitikinimais. Jis lojalus žmonėms, kuriais pasitiki. Buvę pavaldiniai gerbia Smailį, todėl jų padedamas Smailis gali vykdyti savo tyrimus ir nebūdamas M16. Jis puikiai žino, koks siaubingas yra pasaulis, nemėgsta jo, bet priima, nes kito nėra.

„Bastūno, siuvėjo, kareivio, šnipo“ kūrėjams daugiausia laiko atėmė būtent aktoriaus Smailio vaidmeniui paieškos.

Pusę metų jie negalėjo apsispręsti ir tada paaiškėjo, kad jie laukė būtent manęs. Būdamas aktorius esu pasmerktas aktorių atrankos vadovo vaizduotės malonei, nes jo galvoje esi toks, koks tavo paskutinis vaidmuo. Todėl niekad nesuvaidinsiu Džeimso Bondo. Beje, darausi pernelyg subrendęs arba pernelyg patyręs fizinio aktyvumo reikalaujantiems vaidmenims. Todėl man patinka, kad Smailis atrodo toks pasyvus. Tokiame vaidmenyje mažais gestais galima pasakyti daugiau.

Pagal „Gazeta Wyborca“ parengė Kora Ročkienė

„7 meno dienos“ Nr.46 (968), 2011-12-23