Tautvydas Bajarkevičius

Metų atradimai: patirties atradimas – kolektyvinė improvizacija akustiniais instrumentais kartu su Milda Laužikaite, Marija Kalvelyte ir Lina Lapelyte Nidos meno mokykloje ir festivalyje „Enter“ Šiauliuose. Taip pat – audiopasivaikščiojimo žanras.  

Metų paroda: „Pierre Leguillon. Diane Arbus: retrospektyva spaudoje, 1960–1971“ Šiuolaikinio meno centre.

Metų menininkas: Lawrence’as Weineris, mano 2011-uosius pasiekęs iš savųjų ankstesniųjų. 

Metų knygos: Nors ir labai su išlygom tai „šių metų knygos“, jomis vis dėlto pavadinčiau šiemet skaitytus Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvuosius tekstus“ ir „Rašymą dūmais“ (ypač įsiminė ir jo esė bei vertimai šių metų „Šiaurės Atėnuose“). Muzikos grupės Radiohead 2011 m. dainų tekstai. 

Danutė Gambickaitė

2011-aisiais, kaip ir visais kitais metais, įsiminė daugybė puikių dalykų. Juos išskirti nelengva, tiksliau, beveik neįmanoma, tad žemiau pateiktieji neatspindi visų 2011-ųjų įspūdžių ir tikrai nėra išskirtiniai, o tiesiog tie, kuriuos žiūrėdama į pateiktą anketą atsiminiau 2011-ųjų gruodžio 20 d. 01 valandą nakties: Henri Lefebvre knyga „Writings on Cities“, nes kadaise atsirado tinkamoje vietoje ir tinkamu metu. Paroda „Paminklai, kurių nėra“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Algirdo Patacko ir Aleksandro Žarskaus tekstas „Apie lietuvių kalbos paparčio žiedą“, nes nebuvau skaičiusi. Atsitiktinai išgirsta eilutė: „...aha, (pauzė) aš irgi pagalvoju apie laikinumą, (pauzė) kai užspringstu,.. nes užspringimą bet kokiu atveju lydi palaima ir nušvitimas“. Paskutinės 5 japonų mokslinės fantastikos veiksmo filmo „Žmogus, kuris pavogė saulę“ minutės, nes nuostabi pabaiga. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas – už istorijas. Kaunas, nes ten gera pasivaikščioti. Ir, žinoma, 2011-aisiais sutikti geri, atviri ir skaidrūs žmonės.

Eglė Juocevičiūtė

Metų parodos: „Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių“ bei „Modernizacija. XX a. 7–8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“ ir „Mūsų metamorfiškoji ateitis. Dizainas, techninė estetika ir eksperimentinė architektūra Sovietų Sąjungoje 1960–1980 m.“

Metų atrakcija: „Jansas TV“.

Metų atsinaujinimas: Nidos meno kolonija.

Metų gimtadienis: „Vartams“ 20: Žilvino Kempino, Ugniaus Gelgudos ir Žilvino Landzbergo personalinės parodos.

Metų viltis: „Zlipl“ (Zinų leidyba ir platinimas Lietuvoje) ir „Kitokia grafika“.

Metų idėja: Artbooks.lt.

Metų katalizatorius: Dariaus Mikšio projektas „Už baltos užuolaidos“.

Metų konkursas: Modernaus meno centro architektūrinių projektų konkursas.

Laima Kreivytė

Šiemet įdomiausi meno projektai vyko paraštėse – decentralizacija ir tradicinių institucinių galios struktūrų silpnėjimas teikia vilčių, kad šiuolaikinio meno scenoje atsiras daugiau įvairovės. Alytaus meno streikas, Nidos menininkų kolonijos atviros dirbtuvės ir fotografų seminaras, Kauno tekstilės bienalė, „Bedlamas“ ir Edvardo Lucie- Smitho kuruotos parodos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose –  nebejotini metų įvykiai. Vilniuje taip pat patraukė nepriklausomos meninės ir kuratorinės iniciatyvos – Lietuvos literatūros ir tautosakos institute vykęs „Gegužės 7“ jaunų kuratorių ir menininkų projektas bei Tarpdisciplininio meno sąjungos paroda „Bendrabūtis“ buvusioje spaustuvėje. Šiame kontekste gerai atrodo Nacionalinė dailės galerija – puikus galios decentralizacijos pavyzdys. Jos auditorija iš tiesų tapo skirtingų disciplinų ir požiūrių tribūna. Atsidavęs meno vartotojas į NDG eina kaip į darbą – kiekvieną dieną vyksta įdomūs renginiai: architektūros pokalbiai, jaunųjų kritikų dirbtuvės, konferencijos, filmų peržiūros, audiovizualinės poezijos festivalio „Tarp“ performansas. Parodų kokybės ir intelektualinio krūvio prasme NDG taip pat yra lyderė, ypač metų pabaigoje uždėjusi skambų modernizmui skirtų parodų akcentą. Iš parodų labiausiai įsiminė „paminklai, kurių nėra“.

Visada įdomu stebėti įvairiapuses asmenybes. Stiprų įspūdį paliko Violetos Bubelytės, Algimanto Kunčiaus, Remigijaus Treigio, Eglės Karpavičiūtės, jaunos menininkės Gabrielės Gervickaitės parodos. Jų būta ir daugiau, bet geriausiai atsimenu tas, apie kurias rašiau arba kuriose praleidau daugiausiai laiko. Tarp asmenybių būtina paminėti rimčiausius šiuolaikinės lietuvių dailės procesų metraštininkus – Evaldą Jansą ir Kęstutį Šapoką, pelnytai gavusį Savukyno premiją.

Džiugu, kad šiemet nereikia sukti galvos, už ką Lietuvoje duodamos premijos. Kęstučio Grigaliūno pastarųjų metų kūryba – vienas konceptualiausių ir menine prasme įtaigiausių atminties politikos tyrimų, neabejotinai vertas Nacionalinės premijos. Kaip ir Andriaus Zakarausko tapyba – Debiuto.

Labiausiai intelektualia prasme nuvylęs nacionalinis projektas – „Už baltos užuolaidos“. Pasirodžius kritinėms publikacijoms neatsirado nė vieno į išsakytas pastabas reaguojančio ar sumanymą konceptualizuojančio teksto. Toks straipsnis nepasirodė ir grįžus iš bienalės – tik reklaminis spaudos pranešimas apie Lietuvos paviljono paminėjimą. Tai parodė mūsų šiuolaikinio meno lauko konceptualų neįgalumą. Užuot rimtai, iš skirtingų perspektyvų išanalizavus diskusinį projektą, tylos siena atsitverta nuo „priešų“ – tarsi gautas paminėjimas yra atsakymas į visus klausimus. Vis dar tikiuosi, kad projekto rengėjai ir gerbėjai susikaups ir apmąstys jo santykį su deklaruotomis idėjomis. Ir nepasididžiuos savo mintimis pasidalyti su kitais.

Neabejotinai svarbus įvykis – Modernaus meno centro architektūros projektų konkursas ir kolekcijos formavimas. Privačioms iniciatyvoms Lietuvoje sunku skintis kelią, todėl linkiu stiprybės ir sėkmės.

Monika Krikštopaitytė

Mano pozicijos ganėtinai akivaizdžios – per metus rašytieji straipsniai gana gerai atspindi, kam nebuvo gaila jėgų. Bet jei atsisakau minties dėti publikacijų sąrašą, išskirsiu du savo metų menininkus: Kęstutis Grigaliūnas (ypač jo paroda „1941“ galerijoje „Kairė–dešinė“) ir Laima Oržekauskienė. Jų darbuose man patinka viskas: sunki tema, preciziškas darbas, bet labiausiai – santykis su kūryba ir vidinė etika. 

Metų renginys: Kauno bienalė „Tekstilė“ – galioja tas pats santykio su darbu kriterijus, kuris lemia, jog tai ne vienadienis reginys, o keičiantis mąstymą procesas. Metų paroda: „Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių“ (NDG), nes konceptuali – tai ne istorijos pratybos, o Alisos iš stebuklų šalies urvų telkinys – stiprios įžvalgos (paminklų trumpalaikiškumas, kilmės ir dingimo istorijų makabriškumas), svaiginančios vaizduotę žiūrėjimo patirtys. Kaip alternatyva, įrodanti periodikos svarbą meno procesuose ir paneigianti įsivaizdavimą, kad geros parodos būna tik brangios, – „Pierre Leguillon. Diane Arbus: retrospektyva spaudoje, 1960–1971“ (ŠMC).

Iš kuratorių išskirčiau Kęstutį Šapoką ir jo organizuotą parodą – „Postmodernizmo aukoms atminti: Gintaras Znamierowski Donatas Srogis 1988–1995 m. konceptualizmas“ (JMVMC). Įsiminė Algimanto Kunčiaus „Kino užrašai 1979–1984“ (ŠMC), pirmiausiai todėl, kad iki valiai galėjau žiūrėti į Liudą Truikį ir Haliną Kairiūkštytę-Jacinienę – jie irgi išskirtiniai dėl santykio į kūrybą. Tiesa, dar lyg užhipnotizuota kelis kartus žiūrėjau operos dainininko Vaclovo Daunoro transformacijas grimo kambaryje. Turbūt priminė rašymo procedūrą, kai rašydama turi tapti menotyrininke.

Rimtas, romantiškas ir labai kūrybingas buvo vienos dienos projektas „Gegužės 7“ Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Šio projekto nepriklausomų kuratorių Danutės Gambickaitės, Eglės Juocevičiūtės ir Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės veiklą džiugu sekti, nes ji dar pagrįsta noru kurti, o ne kam nors ką nors įrodyti. Tokia dvasinė ekologija retai pasitaiko. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras tapo rimta alternatyva, pristatančia įdomias parodas. Visų nesuminėsiu, bet kol kas jų importas man pasirodė vertingiausias.

Čia tinka įterpti ir metų išvadą – ko gero, labiausiai laukiami yra projektai, dirbantys su vietine medžiaga, tai patvirtina daugelio šiųmetinių parodų sėkmė, nes atvežti pačių geriausių kol kas pavyksta tikrai retai, o be to, kam tuomet kelionės. Kas, jei ne mes, dirbs su mūsų turtais. Jų tikrai daug.

Pagrindiniai diskursai (kalbos ir tekstai, bet nepalyginti daugiau kalbų): Modernaus meno centro veikla ir vizijos bei, žinoma, baltoji užuolaida. MMC atveju kaip sparčiai besivystančiam, bet dar negimusiam kūdikiui neskubama ir vardo rinkti. O dėl atstovavimo Venecijoje – akivaizdžiai dvejopa pozicija. Įdomiausia tai, kad kritikuojantys aiškiai išdėstė argumentus, kodėl, žvelgiant iš į ateitį projektuojamos pusės, tai kritikuotinas projektas (diskriminuojami „taikomieji“ menai, neįgyvendinti pažadai, neįtikinančios sąsajos (nebent užsieniečiams) ir kt.), o iš palaikančiųjų pusės (turiu galvoje tik specialistus) tekstų (gal beveik?) nepasirodė. Todėl mano kriterijus – matuoti darbus savo darbu – čia rodo neigiamą rezultatą, nors jei vertintume reiškinius pagal paminėjimus, reikėtų konstatuoti sėkmę. Juokingiausia šio projekto dalis ta, kad po visko atsirado labai daug menininkų, „dalyvavusių“ Venecijos bienalėje.

Sunkiausia iš atminties atkasti tekstus ir knygas, nes jie greičiau nei regimi įspūdžiai susipina į visumą, tačiau kaip neobjektyvi gerbėja būtinai paminėčiau Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvuosius tekstus“. Geroji krizės pasekmė – padaugėjo susitikimų ir paskaitų ciklų. Architektūros fondas ir toliau išlieka svarbiu reiškiniu. O atskiro paminėjimo už preciziškai atliktą darbą tikrai nusipelno Silvijos Aurylaitės kuruotos peržiūros „Šokis kine“. Ji ne tik puikiai sudėliojo programą, bet ir surado įtaigius temos pristatytojus. Neramu tik, kad daugybės kamerinių renginių čia nebeišvardinsiu ir kad vis tiek ką nors svarbaus praleidau. Noriu padėkoti visiems menotyrininkams ir meno kritikėms už jų darbą, kuris dažniausiai lieka tarp kitko, tačiau yra labai svarbi bendro proceso dalis.

Vis dėlto dešimtmečio įvykiu man yra meno bendruomenės gerbiamas kultūros ministras – Arūnas Gelūnas. Išsilavinęs ir darbštus, jis laukiamas kiekviename renginyje ir ne tik dėl užimamo posto, bet ir dėl savo asmenybės.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Iš praėjusių metų parodinio gyvenimo įsiminė keli įvykiai. Tai Nacionalinėje dailės galerijoje vykusi „Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių“, pavedžiojusi po įvairiausius Vilniaus kontekstus ir istorijas. Taip pat įsiminė P. Leguillono parengta Diane Arbus kūrybos retrospektyva spaudoje (ŠMC). Bet daugiausiai neįpareigojančio džiaugsmo suteikė Algimanto Kunčiaus „Kino užrašai. 1979–1984“ (ŠMC). Nepaisant suvokimo, kad filmuose užfiksuoti reikšmingumą užsitarnavę žmonės, žiūrinėti šią parodą buvo kaip skaityti poeziją ir pasiduoti subjektyviems įsivaizdavimams, potyriams ir asociacijų šokčiojimui. Lygiai kaip nuo detalės prie detalės šokinėjusi Kunčiaus kameros akis.

Kadangi esu provokuojama išsakyti nuomonę apie metų atradimus, paminėsiu jaunų, per šiuos metus sužibėjusių menininkų pavardes, kurias ir ateityje tikiuosi pamatyti blykčiojant. Arno Anskaičio, Jurgitos Žvinklytės, Juliaus Balčikonio, Marijos Šnipaitės ir Lino Jusionio diplominiai darbai, kurie dėl brandumo ir meninės įtaigos mano atmintyje egzistuoja ne kaip studijų ataskaitos, o kaip savarankiški kūriniai, išpildė praėjusio pavasario akies ir proto nuotykio troškimą.

Apie tekstus šįkart neturiu ką pasakyti, nes joks tekstas nesukoncentravo tiek sprogstamosios energijos, kad būtų galima visus metus tik juo ir džiaugtis. Neseniai man į rankas pateko dar spaustuvės dažais kvepianti Agnės Narušytės „Lietuvos fotografija 1990–2010“. Nujaučiu, kad ši knyga, kaip mėgstamos autorės gerą dešimtmetį kurtų tekstų koncentratas, galės tokį džiaugsmą suteikti, ką jau kalbėti apie leidinio naudą fotografijos procesų artikuliacijai ir tyrimams.

Giedrė Mickūnaitė

Manajame pasaulio pažinime 2011-ieji buvo modernizmo ir Balkanų metai. Modernizmo todėl, kad atsidūrusi Balkanuose supratau XX a. I pusės kultūros pasitikėjimą savimi ir pamačiau, kaip tojo amžiaus antroji pusė sugebėjo jį suluošinti. Kaip Vilniuje gyvenanti kaunietė džiaugiausi funkcionalia, žmogiško mastelio, nepriekaištingo amato, psichologinį komfortą teikiančia tarpukario Sofijos architektūra. Trigubo dydžio Žaliakalnis su faneruotomis laiptų aikštelėmis, 3 m aukščio lubomis, slankiojančiomis durimis tarp kambarių, variniais elektros ir telefono įvadų vamzdeliais ir šiandienos grotomis, šarvuotomis durimis, plastiko langais ir individualiai pagal išgales ir skonį šiltinamomis fasadinėmis butų sienomis. Kaunietiško žmogiško tarpukario funkcionalizmo žūtį apraudojau rudenį Taline, suvokusi, kad (post?)sovietija tebedirba savo darbą nuo Suomijos įlankos iki Bosforo sąsiaurio.

Sovietinės modernizacijos matmuo manajame pažinime įrėmintas pavasarinės parodos Varšuvoje „Norime būti modernūs“ (Chcemy być nowocześni. Polski design 1955–1968 z kolekcji Muzeum Narodowego w Warszawie) ir rudeninių „Modernizacijos“ ir „Metaforiškos ateities“ ekspozicijų Vilniuje. Warszawianka nepalyginti mažesnė plotu, bet gausesnė daiktų, akcentuojanti projektus ir projektuotojus, orientuota į dabartį, tad joje šalia ano meto dokumentikos ir naujo gyvenimo būdo nemažai šiandieninių interviu su andainykščiais autoriais, transliuojamų atkurtuose to laiko interjeruose. Tąkart dauguma parodos lankytojų į eksponatus žiūrėjo kaip į savo gyvenimo suvenyrus, vardijo, bandė prisiminti, kas dar iš pažįstamų šiuos daiktus tebevartoja, ir prisiekinėjo pas perpardavinėtojus paieškoti muziejinių vertybių ir ne tik parsigabenti jas namo, bet galbūt pelningai parduoti antikvariatuose ar sendaikčių turguose. Šias kalbas prisiminiau vilniškėje NDG. Konceptuali ekspozicija (vien ko vertos silikatinių plytų ir dailylenčių sienelės) niekaip neužglaisto eksponatų skurdo ir stokos. Neįtaigi pasirodė ir kuratorių prieiga rodyti Pabaltijį be refleksijos ar į „plačiąją SSSR“, ar į „supuvusius Vakarus“, ar į šiandieną. Juk kitaip matai „šviesų muziką“, kai žinai už jos slypinčias inspiracijas, tada ir studentų abejonės, ar sugebės realizuoti savo projektus, ar gaus medžiagų ir įrangos atidirbdami paskyrimo vietoj, atrodo suprantamos. Beje, žiūrėdama ekspoziciją prisiminiau kadaise klausytas Aleksandros Aleksandravičiūtės „Taikomosios dailės“ paskaitas ir jos išvadą, jog Rytų Europa niekuomet nestokojo idėjų, sunkumų kildavo jas įgyvendinant. Visgi ne man kuratorius mokyti... Kita vertus, Vilniuje eksponuojamas sovietinio atšilimo (pirma parašiau polaidžio) dizainas šaukiasi daiktų, tad gal dar nevėlu muziejams kreiptis į sovietinius inteligentus raginant juos dovanoti, tuo pačiu ir vietos sandėliukuose beigi garažiukuose daugiau atsirastų... Išsiplėčiau, tad grįžtu prie anketos.

Metų atradimas: Serbijos miesto Jagodinos viešbučio „Jagodina“ interjeras, šlovinantis kalakutus. Regis, aštuonaukščio pastato vidiniame kieme puikuojasi kalakuto skulptūra, kiekviename aukšte skirtingomis meninės raiškos priemonėmis skleidžiasi kalakutizmas: čia ir keramikos, ir tekstilės, ir dailiosios odos, ir papjė mašė kalakutų gyvenimo pano, o kulminacija – žėrinti kalakutų mozaika ant restorano sienos. Laisvi kalakutai, žavesio katarsyje belaigantys po laisvąsias prerijas. Ir apskritai, Serbija – tai praėjusio amžiaus 9-asis dešimtmetis, tik pora tūkstančių kilometrų į pietus.

Metų paroda: Algimanto Kunčiaus „Kino užrašai 1979–1984“ ŠMC, nes privati (vadinasi alternatyvi) dokumentika su visomis sovietinio modernizmo, menininko reprezentacijos, lyčių vaidmenų klišėmis ir nuoširdžiu laisvės ilgesiu.

Metų menininkai: Algimantas Kunčius, dėl aukščiau išdėstytų priežasčių. Serbijos Ravanicos vienuolyno šventikas dėl žemiau surašytų. Domino mane Paskutinio teismo kompozicija Ravanicos bažnyčios prieangyje, norėjau freskas nufotografuoti, vienuolės patarė kreiptis į šventiką. Tą ir padariau, paklausiau garbaus amžiaus vyro, ar galiu fotografuoti Paskutinį teismą. Ir man atsakė, kad pastarasis jau nebetoli, Dievas jam taip sakęs per internetą, o pamatęs vaikų ekskursiją sušuko: „Eime, vaikučiai, parodysiu, kas Jūsų laukia, kai angelai trimituoja ir pragaro liepsnos viską ryja.“

Metų knygos: www.lnb.lt > duomenų bazės > prenumeruojamos duomenų bazės > užsienio duomenų bazės – visokie JSTOR, Oxford, Cambridge, SAGE journals, Grove Art online ir kitas gėris.

Metų tekstas: „Tarka banditak“ užrašas po skelbimu, siūlančiu brisių veislės šuniukus ant kažkurio Vengrijos miestelio stulpo.

Metų įspūdžiai: 1. Gruzija, išvažiuojam iš kalnų, serpentinas duobėtas, niva sena, vietos mažai, kelias ilgas, – reikia bendrauti. Klausiu vairuotojo: „Kaip gyvenimas Gruzijoje?“ – „Daug ko nutinka pasaulyje, bet kad šitaip Gruzijoj atsitiks, niekad negalėjau pagalvoti.“ Pritariamai linksiu (buvom Osetijos pasienyje, matėm karo sugriautus kaimus, karines bazes slėniuose). „Na va, pažiūrėk, – sako vairuotojas, – ir aš dabar diržą prisisegęs... Kas galėjo pagalvoti, kad policija kyšių nebeims? Jau antri metai taip, žmonės nebežino, kaip gyventi, jokios tvarkos nebėra, хаос и безобразие.“ 2. Samokovo (Bulgarija) gėrimų parduotuvės vitrina, 2011.

Eglė Mikalajūnė

Paroda: „Postmodernizmo aukoms atminti: Gintaras Znamierowski Donatas Srogis 1988–1995 m. konceptualizmas“ (JMVMC)

Knyga: „Shrinking Cities“ (Ed. Philipp Oswald), 2006 m. parekomenduota Timo Rientso, rudens Architektūros fondo pokalbių lektoriaus.

Atradimas: A.K. Jonyno sukurtas 1942 m. parodos katalogo viršelis.

Vizualus įspūdis: projekcijos ant miško per „Yagos“ festivalį.

Lina Michelkevičė

Metų menininkas: Justinas Tyleris Tate’as, pavasarį rezidavęs Nidos meno kolonijoje, – už konceptualiai nagingas rankas, jautrumą medžiagai ir kūrinio aplinkai.

Metų parodos. Užsienyje: „Post-it City. Occasional urbanities“ (Madrido „Palacio de Cibeles“) – apie Kairo kapinėse įsikūrusius gyvuosius, įvairiaformius namelius Čekijos kolektyviniuose soduose, sporto mokyklas visuomenės marginalams po San Paulo viadukais, Niujorko žydus, kurie minėdami egzodą visam mėnesiui išsikrausto į balkonuose, kiemuose, sandėliukuose sukaltas pašiūres, ir t.t. Įvairialypis projektas apie nenormuotus viešųjų erdvių panaudojimus, laikinas miesto architektūras ir mikrobendruomenes. Lietuvoje: Kęstučio Šapokos kuruota „Postmodernizmo aukoms atminti: Gintaras Znamierowski Donatas Srogis 1988–1995 m. konceptualizmas“ (JMVMC) – už naujumą ir ypač už humoro jausmą, kurio trūksta rimtam lietuviškam konceptualizmui.

Metų tekstas: nes dar ne knyga ir ne spektaklis – Rojaus Slogos „Mėtų slėnis po marmuriniu dangumi, arba Neliustruotos šalies dainos“. Apie lietuviškos kultūros viražus – gerokai persūdytas, bet druska čia tinka.

Pastarųjų kelerių metų tendencija – dėmesys architektūrai, miestui ir ypač Vilniui. Architektūros fondo pokalbių ciklai (NDG) ir archyvas internete; perleistas ir nuotraukomis, planais bei objektais papildytas „Vilnius 1900–1912. Naujosios architektūros gidas“ (Architektūros fondas, Baltos lankos, 2011) – mano metų knyga; paroda „Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių“ (NDG, kuratorės Eglė Mikalajūnė, Rasa Antanavičiūtė, Živilė Etevičiūtė) ir t. t.

Vytautas Michelkevičius

Metų atradimas: tai, kad Lietuvoje gyvenant ir dirbant periferijoje (mano atveju – Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje) galima patirti intensyvesnį kultūrinį gyvenimą nei būnant Vilniuje. Dėl tos pačios priežasties Vilniuje esančius renginius lankiau fragmentiškai (tikiuosi, kad pamačiau daugiau kaip 2/3 parodų) ir apie juos skaičiau žiniasklaidoje.

Metų parodos: 1. Reivo muziejus festivalyje „Satta Outside ’11“ Šventojoje, nes, pasak jo kuratorės Neringos Černiauskaitės percituojamos tezės iš Skaidros Trilupaitytės paskaitos NDG, – „Lietuvoje muziejų atidaryti gali kiekvienas ir kam nori“ (cituoju iš atminties). 2. NDG vykusios parodos „Modernizacija“, „Mūsų metamorfiškoji atmintis“ ir „Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių“.

Metų menininkai: keista, bet šiemet nesusipažinau nė su vienu nauju įdomiu lietuvių menininku. Diagnozė: ilgai sukantis toje pačioje meno scenoje vardai vis kartojasi. Gal tai ir nėra taip blogai, nes giliau pažįsti tuos pačius.

Metų knyga: netikėtai knygų mugėje aptikta Pirmosios knygos konkurso autorė Ieva Toleikytė ir jos novelių rinkinys „Garstyčių namas“.

Metų tekstai: vienareikšmiškai, Dariaus Mikšio projektas ir iš jo bene daugiausiai (apie vieną įvykį) gimusių tekstų tekstai – diskursas. Venecija buvo verta vien dėl to, kad buvo galima paskaityti įdomių diskusijų ir rietenų.

Metų TV: „Jansas TV“ ir „Alchemija“.

Jei atvirai, tai kaip ir kiekvienam lietuviui labiausiai įsiminė savo ir geriausių bičiulių daromi projektai. Bandant kalbėti objektyviau, įstrigo jaunųjų dailėtyrininkų aktyvumas: Eglės Juocevičiūtės, Danutės Gambickaitės ir Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės tekstai ir kuruoti projektai. Užstrigo parodos pavadinimas „If it’s Part Broke, Half Fix it“ („Jei pusiau sugedo, iš dalies sutaisyk“), vykusios ŠMC, kuratorė iš Estijos Margit Säde Lehni.

Aleksandra Piktytė

Metų atradimai: Mantas Kvedaravičius ir Marius Markevičius.

Metų parodos: absoliučiai geriausia – Carsten Nicolai (ŠMC), antra geriausia – „Modernizacija“ (NDG), trečia geriausia – Algimantas Kunčius (ŠMC) ir Miks Mitrēvic („Vartai“). Ketvirtą vietą dalinasi: „Paminklai, kurių nėra“ (NDG) ir Algimantas Švėgžda (NDG).

Metų menininkas: Darius Mikšys.

Metų knyga: Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“.

Metų įvykis: Lietuvos apdovanojimas (specialiu diplomu) Venecijos bienalėje.

Kristina Stančienė

2011-ieji – jubiliejiniai Justino Vienožinskio metai. Nors parodų, renginių, skirtų šiai progai, buvo nemažai, labiausiai įsiminė viešnagė Dačiūnuose ir dailininko gimtojoje sodyboje pagaliau atidaryta memorialinė J. Vienožinskio ekspozicija. VDA „Titanike“ tebevykstanti paroda, kurioje eksponuojami J. Vienožinskio ir jo mokinių darbai, – įdomus mėginimas atskleisti matomus ir vidinius jų kūrinių ryšius, pedagoginio metodo specifiką. Užtat vasarą LDM Vilniaus paveikslų galerijoje surengta dailininko retrospektyvinė paroda pasirodė kiek „muziejiškai“ inertiška.  Vienožinskio biografiją, jo epochą, ryšius, aplinką bent jau teoriškai buvo galima parodyti kur kas įdomiau ir patraukliau.

Kitas, man rodos, ryškus šiųmetis tokios pat inercijos pavyzdys – Arbit Blato paroda NDG. Tiksliau, ne tiek pati paroda, kiek reakcija į ją. Parašiusi apie šią parodą, iš skaitytojų komentarų, tiesiog – pokalbių tarp pažįstamų supratau, kad gal neužčiuopiau pagrindinės šio reiškinio potekstės, įvertinau ją pernelyg nuosaikiai, pasidavusi dar VDA studijų metų pozityviai, kartais gal pernelyg adoruojančiai „mitologijai“, kuri gaubė XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailę, ypač – žydų kilmės menininkų kūrybą. Tačiau, regis, tik kino ir teatro kritikė Jūratė Visockaitė viešai pareiškė, kad šis menininkas ir jo paroda – ne aukščiausios prabos... Apmaudu, kad dailėtyrininkai, menininkai šiuo atveju susilaikė ir atvira lygiavertė diskusija neįvyko. Ši situacija kiek priminė kadaise Edmundo Armoškos „Maldžio“ galerijoje surengtą, pasak kolekcininko, naujai atrastų, iki šiol nežinomų Samuolio kūrinių parodą. Tačiau tąkart, po „7 meno dienose“ pasirodžiusios nuosaikios recenzijos, buvo publikuotas ir kolektyvinis menininkų laiškas, kuriame viešai suabejota kūrinių autentiškumu. Tad kas pasidarė šiandien? Kodėl kritinės įžvalgos nebeišsilieja į argumentuotus, o svarbiausia, viešus pasisakymus?

Dar – puiki buvo Vytauto Šerio retrospektyva NDG, kurioje pavyko atskleisti „kompleksinį“ menininko mąstymą, sąsajas tarp skulptūros, eskizo, tapybos... Pagaliau tiesiog buvo proga dar kartą pasigėrėti subtilių formų V. Šerio abstrakcijomis.

Gerą lietuvišką skulptūrinį matymą ir mąstymą patvirtino ir visai kitos kartos menininko – Žilvino Landzbergo ekspozicija „Vartuose“. Kadaise rašiau apie Gintaro Makarevičius ir ispano Ignaco Aballi duetą „Vartuose“ ir palyginau jų pasirodymą su sporto varžybomis. Tąkart pajėgos buvo apylygės, o Landzbergo ir kito ispano (Jaime’o Pitarcho) sugretinimas bylojo lietuvio naudai. Žinoma, pranašumas, svorio kategorija šiuo atveju ne taip svarbu – svarbiau, kad Landzbergis, atrodo, yra geras instaliatorius, o dar geba pateikti subtilių, intelektualių parafrazių. Tiesiog – stiprus, perspektyvus menininkas.

Tarp šiemet išleistų knygų su bene didžiausiu įdomumu „surijau“ storoką monografiją, skirtą vienam žinomam architektui. Ant knygos viršelio puikuojasi ŠMC pastato vaizdas. Vytautas Edmundas Čekanauskas – išties įdomus kūrėjas. Nors jis yra nemažai projektavęs ne tik sovietmečiu, bet ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, daugelis jo kūrinių mena „anuos“ laikus. Juk pastato, ypač – ištiso kvartalo nenukiši saugyklon kaip nebeaktualaus molbertinio kūrinio. Daugelis Čekanausko darbų tiesiog turėjo prisitaikyti prie kintančių socialinių, politinių sąlygų. Gerai, kad knygos autorius architektas Algimantas Mačiulis „revizavo“ kolegos darbus, ieškodamas paralelių su nūdiena – tarkime, Lazdynams skirtą knygos dalį užbaigia pastaba, kad šiandien kvartalo pastatai atrodo gerokai nutriušę, reikalaujantys atnaujinimo. Įdomios autoriaus mintys apie sostinės centre, senamiestyje architekto suprojektuotus pastatus, ir šiandien provokuojančius diskusijas apie seno ir naujo dermes, apie požiūrį į istorinę miesto dalį, apie tai, kaip jis kito, kaip į šią problemą žvelgta sovietmečiu ir ką turime šiandien...

Aušra Trakšelytė

Atmintis kinta, bet 2011 metais (ir šiais) verti būti paminėti: „Artnews.lt“ ir „Jansas TV“ (kaip lietuviško „Vernissage TV“ versija) už be priekaištų atliekamą misiją; „Architektūros [pokalbių] fondo“ ir „Three Uses of Knife“ toliau tęsiamas paskaitų ir seminarų ciklas nūdienai aktualiomis temomis. Nauji: „BEEpart“ kūrybinės dirbtuvės Pilaitėje (už iniciatyvą) ir Nidos meno kolonija (už pirmą (rimtą) menininkų rezidenciją Lietuvoje); „Mother Eleganza“ studija ir nauji „vėjai“ muzikos, mados, spausdinto žodžio ir vaizdo srityse. Netektis: „ŠMC vitrina“, ypač dėl dabartinės jos būklės.

Nesusipratimu laikyčiau kultūros veikėjų požiūrį į Dariaus Mikšio projektą „Už baltos užuolaidos“, pristatytą 54-ojoje Venecijos bienalėje. Panašu, kad kilęs sąmyšis („už/prieš“) baigėsi sulig ta diena, kai projektas buvo įvertintas specialiu paminėjimu. Tai dar kartą išryškino lietuviškąjį „nusiteikimą“ ir fobiją eksperimentiniams (ŠMC) projektams. Nusivylimu laikyčiau vis dar gajus ir naujai inicijuojamus bandymus rinkti pačius pačiausius – tapytojus, dizainerius, t.t.

Parodos: tos, kurios rengtos pagrindinių institucijų nepagrindinėse (neparodinėse) erdvėse. Tai būtų Elenos Narbutaitės ir Dalios Dūdėnaitės „Miegalius“ bei „Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių“ (kuratorės: E. Mikalajūnė, R. Antanavičiūtė ir Ž. Etevičiūtė). Pirmoji – už reiškinio, kuris jau egzistuoja, bet dar nėra pastebėtas, išryškinimą (manau, tai taip pat galėtų tapti terminu, apibūdinančiu jaunąjį menininką), antroji – istorinio pasakojimo, formuojančio patį pasakojimą (vis dar aktualumo neprarandančia tema) prasme.

Įvykis: magistro studijų programa „Kuratorystė. Šiuolaikinio meno praktika ir sklaida“. Nors dar sunku vertinti šių studijų indėlį, vien jų atsiradimas nuims įtampą, susijusią su žodžiais kuratorius ir kuravimas. Lūkestis: (dažniausiai) kartu rašančios, projektus/parodas rengiančios, vis dar studijuojančios jaunosios dailėtyrininkės ir kuratorės. Sveikinimai 20-metį švenčiančiai galerijai „Vartai“.

„7 meno dienos“ Nr.46 (968), 2011-12-23