Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Tylos estetika


Danutės Jonkaitytės paroda „Esu“ VDA galerijoje „Artifex“


Lijana Šatavičiūtė

Share |
Danutė Jonkaitytė. „Vyro galva II“. 1983 m. Nuotrauka iš „Artifex“ archyvo
Neseniai parodytą, apie konkrečios galerijos erdvę galvojant kurtą instaliaciją / koliažą „Esu“ (2011) būtų galima įvardyti kaip dailininkės kūrybinio kelio apibendrinimą.

Per baltą drobulę, užimančią visą galerijos sienos plotą, driekiasi horizontali ištisinė balta linija, kurdama nenutrūkstamos tėkmės, gyvenimo kelio įspūdį, vedanti žvilgsnį tolyn, skatinanti vidinę žiūrovo kontempliaciją. Taip įsivaizduotum tylą, susikaupimą, švarią erdvę, kurioje ryškėja trapūs metafizinio pasaulio kontūrai. Šis tariamai tuščias plotas reikalauja ištęsto stebėjimo, paliečia atminties klodus, perša menamos ateities nuojautą. Lygindama šį kūrinį su parodoje eksponuojamais anksčiau sukurtais ciklais, seki menininkės evoliuciją nuo ekspresyvaus išsiliejimo iki tylaus kalbėjimo išgryninta struktūra – balta spalva, tuščia erdve, vienišos linijos trajektorija.

 

Dar didesnį skirtumą jauti prisiminusi kūrybos pradžią, kai dailininkės stilius buvo grįstas ekspansyviu jausmų proveržiu, vidinio pasaulio įtampos perteikimu. D. Jonkaitytė priklauso tai vidurinei grafikų kartai (Danutė Gražienė, Elvyra Kairiūkštytė, Birutė Stančikaitė, kiti), kuri su grupele vyresniųjų 8-ajame dešimtmetyje prisidėjo prie lietuvių grafikos modernėjimo, atmetusi iki tol vyravusią liaudišką stilizaciją, iškėlusi kūryboje asmeniškumo, jausminio prado, sudvasinto požiūrio į tikrovę svarbą. Ankstyvąją kūrybą ženklino labiau išplėtoti siužetai, asmeninės patirties ir istorinės bei kultūrinės atminties gvildenimas („Moterys“, 1978–1979; „Iš Vilniaus universiteto istorijos“, 1979).

 

Anot dailėtyrininkės Danutės Zovienės, ankstyvojo laikotarpio D. Jonkaitytės ekspresionizmas, palyginti su kitų lietuvių grafikų ekspresyvia raiška, išsiskyrė jausmo dramatizmu (Danutė Jonkaitytė: juoda ir balta, Dailė, 2001, nr. 2, p. 51). Tokiais darbais sulaukta pirmo svaraus pripažinimo už Lietuvos ribų (1980 m. Pabaltijo grafikos trienalės Taline pagrindinis prizas). Vėliau dailininkė ne kartą buvo įvertinta tarptautiniu mastu. Ankstyviesiems ieškojimams parodoje atstovautų dinamiška ir kiek groteskiška „Vyro galva I–II“ (1983), taip pat susijusi su asmeniniais potyriais, atskleidžianti dar vieną D. Jonkaitytės talento aspektą – būti ne tik susikaupusiai, analitiškai, bet ir ironiškai, kritiškai vertinančiai supančią aplinką.

 

Ilgainiui dailininkės kūryboje ryškėjo polinkis riboti judėjimą, emocijas, atpažįstamos tikrovės perteikimą, siekis pasikliauti keliais taupiais motyvais ar jų užuominomis, gaubiamomis tamsių tonų skraistės. Išorinis ekspresyvumas tapo vidine ekspresija. Aklinai juoduose ar lengvai šviesėjančiuose litografijų fonuose bolavo viena kita detalė, skleidžianti vidinę nuotaiką ir psichologinę įtampą. Šių darbų įtaigą lemia ne tik motyvai, bet ir techniniai parametrai, kurie leidžia pasiekti tamsos gylį arba subtiliai šviesėjančių tonų šydą. Tamsūs plotai, kontrastuojantys su šviesa išskirtais kompozicijų horizontais, iškalbingai užsimena apie pagrindinių būties priešybių – šviesos ir tamsos, pradžios ir pabaigos, gyvybės ir mirties – sandūras. Iš šio ieškojimų laikotarpio parodoje išvydome keletą lietuvių grafikos klasika tapusio ciklo „Dviese“ (1989–1991) darbų, demonstruojančių tobulai įvaldytą litografijos techniką, gebėjimą niekuo neišsiskiriančius aplinkos (arba abstrakčius) motyvus paversti žmogaus esybės ženklais. Ciklą galima traktuoti kaip priešingų polių, vyro ir moters bendrabūvio atskleidimą. Žiūrėdamas į litografijas nejauti kūrybinių kančių, pavykusio ar ne visai vykusio bandymo, mechaniško darbo proceso. Priešingose horizontalės pusėse išaugusius smaigalius jungia gulsčios linijos – pamėgti dailininkės prasminiai elementai.

 

Dvi per žiemą daigus išleidusios bulvės („Natiurmortas“, 1983) tampa poros jausmų ir tarpusavio santykių metafora, kai nelygūs objektų paviršiai ir styrantys, išsikeroję daigai iškyla kaip nesuderinamų charakterių personifikacija. Parodoje eksponuojama litografija „Dviese IV“ (1991) pateko į Japonijoje išleistą pasaulio estampų rinkinį „The Prints of the World“ (Kagawa, 1997) ir iki šiol yra vienas rimčiausių lietuvių grafikos tarptautinio pripažinimo faktų.

 

Dešimtojo dešimtmečio cikluose stiprėjo antiekspresinė nuostata, rodanti dailininkės gebėjimą abstrahuoti vaizdus tolstant nuo tikrovės perteikimo, sureikšminant meditatyvinę kontempliaciją, vidinį atsivėrimą. Ilgainiui patirtis, įgyta kuriant meistriškas litografijas, netenkino menininkės. Ji pasiekė tokią ribą, kai technikos valdymas atėmė nenuspėjamo rezultato laukimo džiaugsmą. Norėjosi kažko daugiau – naujo, nepatirto. Taip gimė „baltojo“ periodo darbai – koliažų ciklai, atlikti klojant vieną ant kito pačios rankomis pagaminto popieriaus lakšto sluoksnį, papildant juos litografiniu atspaudu. Parodoje buvo eksponuojami šeši ciklo „Pojūtis“ (1999–2000) darbai. Jų fiziškas apčiuopiamumas, realiai jaučiama materiali substancija, kai medžiagą sušildo menininkės rankos, leidžia pajusti kūrinio radimosi procesualumą. Žiūrovas gali žvilgsniu glostyti koliažų iškilumus ir įlinkius, justi popieriaus tekstūrą, žavėtis jo formos natūralumu. Kompozicijos dėmenys (forma, spalva, ritmas, masteliai) pasižymi rimtimi ir kone rituališku iškilmingumu. „Pojūčių“ originalumas ir raiškos intensyvumas buvo pastebėtas Lietuvos ir užsienio kritikų – pelnė dailininkei 2000 m. tarptautinės Krokuvos grafikos trienalės garbės apdovanojimą.

 

Objektyvizuota, išgryninta darbų struktūra, neimituojama tikrovė, kūrinio kaip uždaros ir nepakartojamos realybės egzistavimas rodo dabartinę dailininkės orientaciją į abstraktesnę ir fundamentalesnę raišką, susijusią su amžinosiomis vertybėmis. Chaosui ir destruktyvumui čia nėra vietos. „Pojūčių“ cikle ir paskutiniame darbe „Esu“ vyraujanti baltuma liudija apie tai, kad D. Jonkaitytė tiki šviesių jėgų pergale. Tai reikštų, kad dailininkės kūryboje daugiau nebus „juodų“ dienų?

 

Paroda veikė lapkričio 16 – gruodžio 17 d.


„7 meno dienos“ Nr.45 (967), 2011-12-16

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

RyXmtgXCMyiV, 2016-05-02 10:14

At last! Someone who uneadstdnrs! Thanks for posting!

cpsdzACAMQuKzxJyjU, 2012-02-16 21:38

Marius Spalis 30 d, 2009Is pipicnro nepritariu meno utilitarizmui. Menas yra estetika, be etiskumo ar pragmatin? funkcija. Nors tai ir ne mano id?ja, taciau privalu mena atskirti nuo mokslo ar kitu sriciu, nes jos fundamentaliai skirtingos ir atlieka skirtingas funkcijas visuomen?je.O mena kaip reiskin? galima skaidyti ? dvi dalis: mena-amata ir elitin? mena. D?l to viduramziski sventuju paveikslai berasciams priskirtini tik pirmajam tipui, nes jie b?tent tur?jo ta pragmatine reiksme, o ne grozio (estetine).

Jelena, 2012-01-18 19:40

Eto samaja klassnaja Rabota!!!!!!!!! Neobiknovennaja energetika v nej!!!!!!!!!!!!!!!!

fOkFLITd, 2012-01-08 17:49

The genius store called, they're runnnig out of you.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti