2002–2005 m. Vilniaus arkivyskupija atliko milžinišką, be galo svarbų ir reikalingą darbą – inventorizavo visas savo bažnyčiose esančias meno vertybes. Būtent tada ir atsiskleidė, kiek vietinių meistrų dirbinių yra išsaugota ir dažnai tebenaudojama tiesiogiai pagal jų paskirtį liturgijoje. Jau tada, dar prieš įkuriant muziejų, kilo mintis, kad pradėtus įvairius teorinius tyrėjų darbus galėtų vainikuoti paroda, kur vienoje vietoje pamatytume visą Vilniaus auksakalystės istoriją, stilių kaitą, savitumus, neišvengiamas įtakas, kad ne vien nuotraukose galima būtų lyginti ir daryti išvadas. Taip pat norėjosi didesniam žmonių būriui parodyti, koks nepaprastas Dievui šlovinti skirtas grožis slepiasi nematomas tolimiausių pakraščių bažnyčių zakristijose. Dauguma kūrinių eksponuojami pirmą kartą, o pasibaigus parodai sugrįš į bažnyčias būti tuo, kam jie ir buvo sukurti.

Naujoji paroda neatsiejamai susijusi su nuolatine Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicija, kur ir reikėtų pradėti pažintį su vilnietiškos auksakalystės istorija. Vilniaus katedros lobyno kolekcijoje rodomi svarbiausi ir seniausi Vilniaus meistrų dirbiniai: šv. Stanislovo rankos relikvijorius (apie 1500–1503), krištolinis kryžiaus pavidalo šv. Eustachijaus relikvijorius (iki 1539), didžioji Goštautų monstrancija (1535), Šventojo Kryžiaus ir Kristaus erškėčių vainiko dyglio relikvijorius (XVI a. vid.), katedros kantoriaus lazda (1563) ir keletas kitų. Muziejuje savo vietą yra radęs vienas Lietuvoje seniausių, XV–XVI a. sandūroje sukurtas Trakų bažnyčios pacifikalas ir seniausias Trakų Dievo Motinos paveikslo aptaisas su galybe votų. Beveik visose muziejaus ekspozicijos vitrinose atrasime Vilniaus auksakalių kurtų liturginių indų. Taigi Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicija pati savaime yra gana išsamus, nuo parodos neatsiejamas Vilniaus auksakalystės istorijos pristatymas.

Naujoji paroda pradedama XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios monstrancijomis, kuriose pastebimas vadinamasis gotikos stiliaus sugrįžimas, sujungtas su vėlyvajam renesansui būdingais motyvais. Kaip galima spręsti iš išlikusių pavyzdžių, Lietuvoje šis monstrancijos tipas buvo labai prigijęs ir vėl gausiai kartojamas XX a. pradžioje. Vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo baroko Vilniaus auksakalystę atspindi grupė liturginių taurių, sukurtų XVII a. I ketvirtyje, iš kurių ypač išsiskiria unikalus Trakų kašteliono Jurgio Radvilos evangelikų reformatų bažnyčiai dovanotas indas. Didelę grupę sudaro ankstyvojo baroko taurės su šešiakampe pėda, tokią Vilniaus meistrai itin mėgo. Viena šių taurių iš Naujojo Daugėliškio bažnyčios pažymėta Vilniaus miesto kontroliniu ženklu – Gedimino stulpais. Tai ypač retas dirbinys, turint omenyje, kad šiuo XVI a. pabaigoje – XVII a. naudotu, pirmuoju tikrai žinomu Vilniaus miesto ženklu pažymėtų kūrinių išlikę vos keletas. Ši taurė yra vienintelis Lietuvoje esantis Gedimino stulpais paženklintas dirbinys.

Gedimino stulpais ženklintas ir išskirtinis, ypatingo dėmesio vertas parodos eksponatas, vienintelis atkeliavęs iš svečios šalies, – Krokuvos dominikonams priklausantis Šventojo Kryžiaus relikvijorius, kurį 1637 m. nukalė Vilniaus auksakalys Hornas Rentelis, o užsakė LDK unitų metropolitas Rapolas Korsakas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo IV Vazos ir Cecilijos Renatos sutuoktuvių proga. Šis relikvijorius yra išlaikęs savo tiesioginę paskirtį, tebenaudojamas liturgijoje, todėl nuo 2012 m. vasario mėnesio, prasidėjus gavėnios laikotarpiui, kai ypatingai gerbiamas šventasis kryžiaus medis, jis grįžta į Krokuvos vienuolyną. Šis iš tiesų karališkas dirbinys išsiskiria savo išvaizda. Alegorinė moters, sėdinčios ant erelio, figūra liaunomis rankomis laiko didžiulį vainiką, kurio centre, Šventosios Romos imperijos erelio krūtinėje, yra Šventojo Kryžiaus relikvija. Dar šešiolikos šventųjų relikvijos išrikiuotos aplinkui puošniu vainiku. Relikvijoriaus šonuose – įspūdingos karališkosios poros globėjų Šv. Vladislovo ir Šv. Cecilijos figūros, o viršūnę vainikuoja angelų nešama Habsburgų karūna.

XVIII a. Vilniaus auksakalių dirbinius žymėjęs įkalas pasikeičia – juo tampa miesto herbas šv. Kristoforas. Deja, ir šiuo ženklu pažymėtų kūrinių negausu. Parodoje jam atstovauja trys kuklios auksakalio Jono Jurgio Lamprechto Vilniaus katedrai sukurtos taurės su užsakovo – Vilniaus katedros kapitulos – herbais.

Kodėl tiek mažai vilnietiškų dirbinių turi ženklus, nusakančius jų kilmę, tyrėjai dar tebelaužo galvas. Labiausiai įtikinantis atsakymas – miesto valdžios ir auksakalių cecho statutų reikalavimas darbams naudoti pakankamai aukštos prabos sidabrą, ką ir turėjo garantuoti miesto įkalas, buvo sunkiai įvykdomas dėl nuolatinių negandų veikiamos, smunkančios ekonominės krašto situacijos. Auksakaliai dažnai dirbo iš užsakovo medžiagos – lydė senus sidabrinius reikmenis ir net sudegintų liturginių drabužių sidabrą, įmaišydavo kitų metalų, siekdami išgauti reikiamą medžiagos kiekį.

Nenuostabu, kad gausiausiai parodoje atspindima baroko epocha, sužydinti puošniais vešlios augalijos reljefais, iš gėlių kyšančiomis angelų galvutėmis, tarp kurių įkomponuoti ir Kristaus kančios simboliai, Bažnyčios tėvų figūros, pamaldūs šventieji.

XVIII a. pastebimos kelios tipologinės Vilniuje sukurtų monstrancijų, ažūrinių relikvijorių, Komunijos bei taurių grupės. Išsiskiria žymių Vilniaus auksakalių Jono Frydricho Šemniko ir Jono Lario kūriniai, galima apibrėžti jų dirbtuvėms būdingų tipų ir formų repertuarą. Šiai epochai taip pat labai būdingi ir gausiai gaminami paveikslų aptaisai. Parodoje galima pamatyti nuostabiai gražų Rykantų bažnyčios Dievo Motinos paveikslo aptaisą, kuris tarsi tikras mūsų akyse įvykęs stebuklas suspindo nuvalius jį dengusių bronzinių dažų sluoksnį. Atrodo, kad auksakalys savo plaktuku lyg švelniu tapytojo teptuku išraitė angelų garbanas ir debesų sūkurius.

Paskutinio XVIII a. ketvirčio sakralinės auksakalystės dirbiniai jau pranašauja bendrą Vilniaus auksakalystės nuosmukį. Bažnyčių zakristijose daugėja žalvarinių daiktų, sudėtinga kalstymo ir puncavimo technika praranda preciziją. Tebetęsiamos Vilniuje įsitvirtinusio vėlyvojo baroko tradicijos, o Europoje įsiviešpatauja klasicizmas. Tiesa, pavyko rasti ir klasicizmo grynuolį – tai meistriškai nukalta monstrancija iš Rūdninkų bažnyčios, stebinanti stiliaus švarumu, atlikimo profesionalumu ir meniniu auksakalio skoniu.

XIX ir XX amžiai atneša naujus gamybos metodus, mechaninius įrankius, naujas medžiagas, naujus auksavimo ir sidabravimo būdus. Atsiranda daug bažnytinių reikmenų dirbtuvių. Dirbinių gausa ir įvairove ypač išsiskiria Mykolo Neviadomskio dirbtuvė. Jos dirbinių tikrai galima atrasti beveik visose ne tik Vilniaus, bet ir kitų vyskupijų bažnyčiose.

Vilniaus auksakalystės istorija pasakoja ne tik šio amato, meno, meistrystės istoriją, bet taip pat moko teologijos, nes kiekvienas liturginis indas kuriamas kaip Šventosios istorijos pasakojimas ir Bažnyčios tradicijos aiškinimas, o gausūs fundatorių ir donatorių įrašai monstrancijų, taurių, relikvijorių pėdose – tarsi nedideli krašto istorijos pėdsakai, liudijantys įvairių laikų diduomenės pasaulėžiūrą, pamaldumą, kartais net fiksuojantys jų gyvenimo įvykius.

Norėčiau pasidžiaugti, kad visi parodos eksponatai perėjo per kruopščias parodos partnerio – Lietuvos nacionalinio muziejaus – restauratorių rankas, buvo nuvalyti, sutvirtinti. Tai ypač svarbu tiems dirbiniams, kurie grįžta į bažnyčias toliau tarnauti liturgijoje.

Paroda veikia iki 2012 m. gruodžio 1 d.

Bažnytinio paveldo muziejus (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius)

Dirba antradienį–šeštadienį 11–18 val.

„7 meno dienos“ Nr.45 (967), 2011-12-16