Savojo laiko ir tradicijos liudytojai
Paveikslo aptaisų dalis. Vilnius. XVIII a. III ketv. A.Baltėno nuotraukos Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje nuolatinę ekspoziciją pratęsė nauja paroda, surinkusi Vilniaus auksakalių sakralinius dirbinius nuo XVI a. iki XX a. pradžios. Eksponatai atkeliavo iš Vilniaus, Kaišiadorių, Kauno, Panevėžio ir Vilkaviškio vyskupijų bažnyčių bei Lietuvos dailės, Lietuvos nacionalinio ir Trakų istorijos muziejų.
2002–2005 m. Vilniaus arkivyskupija atliko milžinišką, be galo svarbų ir reikalingą darbą – inventorizavo visas savo bažnyčiose esančias meno vertybes. Būtent tada ir atsiskleidė, kiek vietinių meistrų dirbinių yra išsaugota ir dažnai tebenaudojama tiesiogiai pagal jų paskirtį liturgijoje. Jau tada, dar prieš įkuriant muziejų, kilo mintis, kad pradėtus įvairius teorinius tyrėjų darbus galėtų vainikuoti paroda, kur vienoje vietoje pamatytume visą...
|
Dvasingumo paieškos
Jurga Ivanauskaitė. „Sapnai apie Tibetą (arba Atsisveikinimas su Dharamsala)“. 1994 m. Rašytojos atminimui skirtoje parodoje ji pristatyta kaip dailininkė. Atskleista iki šiol mažiau žinota jos kūrybos dalis, tikriau – nupiešti, nutapyti žodžiai, mintys, patirtys. Ši sąsaja stipri ne tik dėl to, kad ne vieną menininkės romaną iliustruoja jos pačios sukurti paveikslai. Jurgos Ivanauskaitės herojai, kelionių įspūdžiai, Rytų religijų patirtis čia tiesiog rado dar vieną pavidalą, labiau apčiuopiamą nei tekstuose.
Literatūroje, visuomeniniame gyvenime Jurga Ivanauskaitė neabejotinai buvo tikra milžinė – ryški, savita Rytų dvasingumo ir žmogiškų dramų liudytoja. Dailėje – jausminga, kartais kiek sentimentali pasakotoja. Ten (knygose) tarpsta tikras jausmų, išgyvenimų, emocijų barokas, čia (dailėje) – dominuoja romantinė, dekoratyvi egzotika, daugeliui menkai pažįstamų religinių doktrinų atspindžiai. Tačiau tai turi savą logiką – matyt, menininkei menkai terūpėjo...
|
Tylos estetika
Danutė Jonkaitytė. „Vyro galva II“. 1983 m. Nuotrauka iš „Artifex“ archyvo Neseniai parodytą, apie konkrečios galerijos erdvę galvojant kurtą instaliaciją / koliažą „Esu“ (2011) būtų galima įvardyti kaip dailininkės kūrybinio kelio apibendrinimą.
Per baltą drobulę, užimančią visą galerijos sienos plotą, driekiasi horizontali ištisinė balta linija, kurdama nenutrūkstamos tėkmės, gyvenimo kelio įspūdį, vedanti žvilgsnį tolyn, skatinanti vidinę žiūrovo kontempliaciją. Taip įsivaizduotum tylą, susikaupimą, švarią erdvę, kurioje ryškėja trapūs metafizinio pasaulio kontūrai. Šis tariamai tuščias plotas reikalauja ištęsto stebėjimo, paliečia atminties klodus, perša menamos ateities nuojautą. Lygindama...
|
|