„Šmėklų sonata”. A. Kubaičio nuotr. „Gyvenimas – tai mirimas“, – guodėsi žmonai iš karo sugrįžęs Viktoro Šinkariuko Ezra Menonas Kaune statytame Gintaro Varno spektaklyje „Gedulas tinka Elektrai“. Vieniems šios Eugene’o O’Neillo dramos veikėjams kaltė tebuvo kartais aplankantys nemalonūs prisiminimai, kitiems – į upės gelmes traukiantis akmuo po kaklu, o kai kuriems – nuodai, padedantys numarinti šalia gyvenančiuosius.
Šiemet G. Varnas tarsi žvilgteli į ankstesnį savo darbą ir Klaipėdos dramos teatre sukuria savotišką jo tęsinį – Augustro Strindbergo „Šmėklų sonatą“ (premjera įvyko lapkričio 10 d.).
Pažvelgus į dramaturgijos istoriją, G. Varno naujausią kūrinį reikėtų vadinti artėjimu prie pirminių šaltinių, – O’Neillo drama „Gedulas tinka Elektrai“ (1931) pasirodė gerokai vėliau nei Strindbergo „Šmėklų sonata“ (1907). Beje, O’Neillas...
|