Ne taip seniai žavėjomės ansamblio iš Tuvos „Huun Hurr Tu“ koncertais, o štai jau džiaugiamės kito tuvių kolektyvo „Chirgilchin“ pasirodymais Lietuvoje. Kadangi, rašydamas apie „Huun Hurr Tu“  („7md“, Nr. 15, 2011 04 15), gan plačiai nušviečiau Tuvos muzikinę kultūrą, dabar susikoncentruosiu tik į tai, ką mačiau ir girdėjau scenoje šį kartą. Be to, trumpai pakalbinau grupės lyderį Aldarą Tamdyną.

Tuvoje yra daug nacionalinės muzikos ansamblių. Ne vieną jų esu gyvai girdėjęs, klausęs ne vieną garso įrašų albumą. Ir visi jie man atrodo panašūs, o sykiu labai skirtingi. Panašūs savo profesionalumu, nuoširdumu, noru išsaugoti vertingiausias tautos kultūros tradicijas ir neatsilikti nuo šiandienos aktualijų bei būti suprastiems visame pasaulyje. Kiekviena tų grupių savaip charakteringa ir įdomi. Beje, net ir stilistiškai, kiekvienos grupės įrašai skiriasi nuo koncertų.

Grupė „Chirgilchin“ daugiausiai dėmesio skiria dviem pagrindiniams komponentams – gerkliniam dainavimui kargyraa ir sygyt bei nacionalinių instrumentų skambesiui. Beje, gerklinio dainavimo tradiciją nuo seno propaguoja daugiausia vyrai, todėl nustebau pamatęs grupėje moterį dainininkę. Tačiau ji tiesiog dainavo tradiciniu Tuvos moterims būdingu ne gerkliniu dainavimu. Be Tuvos kultūrai charakteringų instrumentų igil (dvistygis strykinis instrumentas su arklio galva; grojama abiem stygom kartu), doshpuluur (ilgakaklis gnaibomasis tristygis instrumentas su trapecijos formos korpusu), dambrelio, temir khomus, byzaanchy (keturstygis vertikalusis smuikų šeimos atstovas su cilindro formos rezonansiniu korpusu), randame daug triukšminių instrumentų ir net bajaną, akivaizdžiai priklydusį iš rusų kultūros. Nacionaliniais instrumentais stengiamasi groti būtent taip, kaip liepia tradicija. Styginiai gnaibomieji imituoja galvijų žingsnius, arklių bėgimą, strykiniai gali muzikoje imituoti gyvulių balsus ar kitus gamtos reiškinius. Apskritai tradiciją grupė interpretuoja gana laisvai, daug improvizuoja, ieško laisvesnių, naujoviškų tautosakos pateikimo formų, nors gana tiksliai laikomasi gerklinio dainavimo tradicijų. Be savaip interpretuojamų, tačiau autentiškumą išsaugančių liaudies melodijų, klajoklių, gyvulių augintojų dainų, grupės repertuare – pačių atlikėjų sukurtos, tradicine maniera ir skambesiu paremtos dainos. Manau, pagrindinis grupės muzikavimo tikslas yra gyvoji tradicija, jos tęstinumas, pritaikymas šiems laikams.

Norėdamas įsitikinti, ar mano įspūdžiai buvo teisingi, po koncerto pakalbinau grupės vadovą Aldarą Tamdyną.

Koks jūsų repertuaro dainų autentiškumo, šių laikų kūrybos ir improvizacijos santykis?

Prieš šimtmečius mūsų protėviai jau improvizavo. Visos muzikos ir teksto pagrindas yra improvizacija. Skirtingi liaudies muzikos stiliai kilo iš improvizacijos. Mūsų atliekamos dainos yra tradicinis tuvių folkloras, tačiau kai kurios jau mūsų pačių sukurtos tradiciniu stiliumi.

Na o paskutinė daina apie pakeleivingas mašinas stabdančią merginą?

Tai jau pusiau humoristinis minispektaklis, tiksliau, jo dalis. Ši daina turėtų būti daug ilgesnė, bet koncerto laikas verčia ją sutrumpinti. Ji naujoviška, nors, žinoma, paremta tradicine maniera.

Jūs kalbėjote apie du gerklinio dainavimo tipus, bet man pasirodė, kad jų naudojate kur kas daugiau. Tarsi kiekvienas iš jūsų dainuotų skirtinga maniera, ar taip gali būti?

Tų dainavimo stilių yra daugiau, kiekvienas jų turi atšakų. Manierų yra daug ir skirtingų. Kodėl paminėjau dvi? Nes jos yra pagrindinės, o kiekvienas atlikėjas jas skirtingai varijuoja pasitelkęs ritmą, tembrą, kitus elementus.

Ar instrumentais pritariate taip pat tradiciškai, kaip tai darė senieji meistrai, ar suteikiate dainoms naujoviškesnio skambėjimo, ar jas naujai aranžuojate, instrumentuojate?

Taip, visas aranžuotes rengiame patys, pritaikome melodijas instrumentų sudėčiai, kartu sprendžiam, kaip jos turėtų skambėti, kokių dainų charakteriui ir skambesiui geriau tiktų ta ar kita dainavimo maniera, ta ar kita instrumentuotė. Aranžuočių neužrašinėjam, tiesiog naudojamės žodine iš lūpų į lūpas perduodama tautos tradiciją, truputį keisdami kai kuriuos elementus.

Ar tai labai sena tradicija?

Sakoma, kad iš tų laikų, kai žmonės išėjo iš olų. Tuvių kalboje yra daug žodžių, kurie glaudžiai susiję su gamtos garsais. Kalbos elementai (žodžiai, skiemenys) imituoja gamtos garsus. Sakoma, kad žmonių kalba prasidėjo nuo gamtos garsų mėgdžiojimo. Vėjas, vanduo, gyvūnų, paukščių balsai tapo žmonių kalbos dalimi.

Man pasirodė, kad ir jūsų instrumentai neretai imituoja gamtos garsus.

Taip, bet instrumentai sukurti dainavimui pagražinti. Taip jau susiklostė, kad strykiniai liaudies instrumentai gali būti naudojami su visomis vokalizavimo formomis, o gnaibomaisiais, pvz., doshpuluur, pritariama tik gerkliniam dainavimui.

Na, o bajanas, kurį taip pat šiandien išgirdome. Kokia tai tradicija?

Tai gana naujas ir įdomus stilius – gerklinį dainavimą derinti su bajano akompanimentu pradėta ne taip seniai. Žmogus, sukūręs šį stilių, iki šiol gyvas, tai senas liaudies muzikantas ir dainininkas Vladimiras Oi Tupa. Daugelis iki šiol abejoja šiuo eksperimentu, sakydami, kad gerklinis dainavimas ir bajano garsai nesuderinami, tačiau toks stilius yra, ir vieną pavyzdį mes atliekame.

Ar jūsų instrumentai senoviniai, ar pagaminti dabar pagal senovinius pavyzdžius?

Beveik penkiolika metų tuos instrumentus gaminome drauge su meistru Mongoun-ool Ondaru. Dabar naudojame instrumentus, pagamintus mažoje dirbtuvėje, kurios meistrus aš pats apmokau. Visi modeliai yra senoviniai, tik šiek tiek tobuliname stygas ir derinimo mechanizmus, kad instrumentus būtų lengviau suderinti ir jie geriau laikytų derinimą. Ypač tai praverčia per gastroles, kai tenka groti skirtingose gamtinėse sąlygose.

Kartais net sunku patikėti, kad ši sunkiai pereinamų Altajaus ir Sajano kalnų apsuptyje gimusi muzika taip gražiai ir nekonfliktiškai, lyg sava, skamba po Vilniaus bažnyčios skliautais ir jau nebe pirmą kartą.

„7 meno dienos“ Nr.43 (965), 2011-12-02