Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TARP DISCIPLINŲ

Tapybos transliacijos tarpinėse erdvėse


Eglės Karpavičiūtės ekspozicijų įvietinimas


Laima Kreivytė

Share |
Eglė Karpavičiūtė. „Nutapyta Gerhard Richter ekspozicija“. 2011 m.
Iš Mėnulio nukritęs žiūrovas, nežinantis dailės istorijos ir šiuolaikinės tapybos tendencijų, tikriausiai būtų pamalonintas mėnuliškos šviesos ir kolorito peizažų, atveriančių keistas erdves. Tikriausiai patiktų jam ir virpančios darbų faktūros, gal mažiau suprantami atrodytų žemiečių sanitarinės įrangos totemai. Tačiau toks žiūrovas primintų tarp dviejų stiklų besiplakantį drugį, naiviai bandantį pramušti „langą į pasaulį“.

„Lietuvos aido“ galerija kartu su mobilia galerija „Gaidys“ atidarė vienos įdomiausių šiuolaikinių tapytojų Eglės Karpavičiūtės parodą „Nutapytos ekspozicijos ir gatavi objektai (readymade)“. 

 

Iš Mėnulio nukritęs žiūrovas, nežinantis dailės istorijos ir šiuolaikinės tapybos tendencijų, tikriausiai būtų pamalonintas mėnuliškos šviesos ir kolorito peizažų, atveriančių keistas erdves. Tikriausiai patiktų jam ir virpančios darbų faktūros, gal mažiau suprantami atrodytų žemiečių sanitarinės įrangos totemai. Tačiau toks žiūrovas primintų tarp dviejų stiklų besiplakantį drugį, naiviai bandantį pramušti „langą į pasaulį“. Tai, ką rodo menininkė, yra ne natūros, o kultūros atspindys, tiksliau – jo transliacija. Erdvė, perkelta į reprodukcijos plokštumą ir vėl atgaivinta kaip iliuzija.

 

Eglė Karpavičiūtė tapo idėjas erdvėje. Idėjos dažniausiai susijusios su tapyba, erdvė – su jos matymu ir eksponavimu. Tačiau iš tiesų procesas daug sudėtingesnis. Eglė tapo jau nutapytą vaizdą (paveikslą) parodoje, suliedama kūrinį ir jo erdvinį bei institucinį kontekstą. Ir kito autoriaus kūrinys, ir jo parodinė aplinka panardinama į tapybos materiją. Tarsi begalybės veidrodžių tunelyje atspindžiai švysčioja pagaudami vis kitą nutapytos, reprodukuotos ir vėl nutapytos realybės detalę.

 

Jei kam nors dar kilo abejonių, ar prisikėlė 9-ajame dešimtmetyje palaidota tapyba, gali ateiti ir pasižiūrėti. Pasižiūrėjus taps aišku, kad kaskart prisikėlimas reiškia ne mistinių galių padidėjimą, o žvilgsnio pokytį – ne tik tapytojo, bet ir žiūrovo. Žiūrovas jau nėra kantrus dieviško meno kontempliuotojas ir net ne genijų garbintojas, jis išskalbtas ir išdžiovintas globaliame virtualių vaizdų tinkle, o smegenyse dygsta daugiaaukščiai virtualūs muziejai, kur Warholo elektros kėdė atsiduria šalia „Maximos“ sodo ir daržo prekių. Toks žiūrovas paveikslą suvokia kaip nuorodą, jam neegzistuoja autonomiškas meno kūrinio objektas. Nebūtina parodos lankytoją įsivaizduoti tik kaip masėms kuriamų vaizdų vartotoją. Nuorodos gali būti intelektualios – žiūrovas turi būti bent jau girdėjęs apie Marcelį Duchamp’ą, Gerhardą Richterį ir Lucą Tuymansą. Nes tai tie autoriai, su kuriais diskutuoja ir koketuoja tapytoja.

 

Kai 1917 m. Marcelis Duchamp’as į parodą atnešė R. Mutto vardu pasirašytą ir „Fontanu“ pavadintą pisuarą, jis negalėjo numanyti, kad šis darbas vėliau bus paskelbtas svarbiausiu XX a. dailės kūriniu. Tuo metu masinės gamybos objekto pasirinkimas ir eksponavimas parodinėje erdvėje atrodė pernelyg įžūlus (parodos komitetas darbą atmetė). Bet šventą meno kūrybos ir suvokimo aktą sutrikdė abejonės – dėl autorystės, konteksto, kūrinio vertinimo kriterijų. Estetinį menininko gestą pakeitė etinis – kasdienybės atplaiša, paprastas daiktas tampa kūriniu ne todėl, kad jį priliečia menininko rankos, o kad jis atlieka pasirinkimo ir dekontekstualizavimo judesį.

 

Kodėl tai aktualu dabar? Juk per beveik šimtą metų apropriacijos (kito daikto, kūrinio ar jo fragmento pasisavinimas) strategijos keitėsi, aproprijuojamos teritorijos plėtėsi ir traukėsi – nuo Sherrie Levine perfotografuotų garsių fotografų fotografijų (foto-foto-foto) iki Christiano Marclay’aus iš filmų surinktų laikrodžių, rodančių realų laiką šiųmetėje Venecijos bienalėje. Manau, pasirinkdama atskaitos tašku Duchamp’o gatavus objektus, Karpavičiūtė sąmoningai išplečia – prailgina laiko dimensiją. Nes jos darbuose ir parodose (tai visai ne tas pats) svarbiausia yra erdvė – fizinės ir iliuzinės erdvės sluoksniavimasis, dvimatiškumo transformacija į trimatiškumą ir atvirkščiai. Dabar aiškiai nurodoma, kad transformacijos vyksta laike ir dailės istorijoje. Nuo objekto pereinama prie konteksto, nuo „mitinių“ ištakų – prie šiuolaikinės tapybos.

 

Duchamp’o virsmas paveikslu svarbus ir dar dėl kelių priežasčių. Pisuaras jau seniai nebekelia pirmųjų jo žiūrovų patirto siaubo. Kažin ar kas susimąsto, kad atsidūręs parodoje pisuaras nebenaudojamas pagal paskirtį? Šis darbas funkcionuoja kaip ryški šiuolaikinio meno ikona, panaši į Che Guevarą. Tai, kas turėjo griauti vartotojišką požiūrį, tapo masiškai vartojamu fetišu. Karpavičiūtė šiam medijų „nudrožtam“ įvaizdžiui grąžina „autentiškumo“ aurą – ji nutapo masinės gamybos daiktą ir ne tiesiogiai, o per taurinančią tapybos materiją paverčia jį paveikslu. Paverčia radikalų Duchamp’o gestą iliuzija. Toks atvirkštinis judesys – ironiškas ir kartu autoironiškas. Meno istorija tampa panaši į gyvatę, ryjančią savo uodegą.

 

Jei tai būtų viskas, galima būtų nesivarginti aprašant kitus „atrajojimus“. Bet paroda nėra tik reprodukuojamų medijų atvertimas į rankų darbą. Geras kūrinys nesibaigia rėmais – nei tiesiogine, nei perkeltine prasme. Geras kūrinys išplečia suvokimą, atveria netikėtas patirtis, nepastebėtus kontekstus. Tapydama kitų tapytojų ekspozicijas, Karpavičiūtė apmąsto patį meno kūrimo ir eksponavimo principą, jo mitologizacijos (arba simbolinio kapitalo auginimo) procesus. Nutapytas darbas išskiriamas baltame galerijos kube, sugula į baltus katalogo kvadratus – išskirtinai išskirtinėse erdvėse. Menininkė tarsi sustabdo tą „šventumo reprodukavimo“ akimirką – nufotografuota ekspozicija iš plokščio atvaizdo vėl virsta erdvės iliuzija plokščioje drobėje, kuri kabo galerijos erdvėje. Žiūrovas vaikšto po tikrą ir virtualią galeriją vienu metu. Kaip ir Andrius Zakarauskas, Karpavičiūtė tapo tapybą, jos istoriją, reprodukcijas ir refleksijas, paveikslo ir galerijos erdvę. Tik Zakarauskas kaunasi su autorystės strategijomis „sumaldamas“ su tapyba savo atvaizdą, o Karpavičiūtė nuasmenina ir dažnai visai pašalina menininko figūrą (išimtis – Janso performanso pertapymai), „sumaldama“ erdves.

 

Apžiūrint Karpavičiūtės parodą kyla įtampa tarp žadamo intelektualaus malonumo ir pažado neišpildymo (pažadas, kaip ir geismas, pildomas senka). Tiksliau – tarp modernistų išsvajoto autentiško meninio gesto ir kartojimo strategijų. Intelektuali, filosofuojanti metatapyba įkvepia, bet kartu verčia klausti – o kas slypi už to? Už dar vieno reprodukuotos realybės sluoksnio? Norisi tikėtis, kad pramušus saugantį ir transliuojantį tapybos ekraną tarp šukių stovi gyva Eglė Karpavičiūtė su teptuku ir dažais.

 

Paroda veikia iki lapkričio 26 d.

„Lietuvos aido“ galerija (Trakų g. 13, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–16 val.


„7 meno dienos“ Nr.42 (964), 2011-11-25

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Mark, 2012-06-06 20:04

man savukārt ienāca prātā Georga Zimmela Lielpilsētas un to garīgā dzīve . Pilsētas ar to infrastruktūru ir tās, kas atsvešina un paadra komunikāciju ne tādu kāda ir laukos. Tas skaidro, kādēļ mēs mierīgi paejam garām uz ielas guļošiem cilvēkiem un nezinām, kā sauc gadiem blakus dzīvojošos kaimiņus

ZdvwWbPmesrycHV, 2012-01-09 07:28

That's more than snseilbe! That's a great post!

ananasas > wxWKxymkWWANIPH, 2011-12-01 21:59

your opportunity is your mind, this articulation in english of suggestion of diffrent way is talking ass.

wxWKxymkWWANIPH, 2011-12-01 14:49

No complaints on this end, smiply a good piece.

ananasas, 2011-12-01 11:52

Štai kur blefas, štai kur konfūzas! Vadinasi, gabieji būsimieji meno teoretikai tapybą išgliaudė jau mokyklos kurse nutapydami gerų 20 pastatymų, o tie vargšai, kurie nepasiekė tokio tobulumo, papildomai stojo į akademiją? Bravo! Dabar aiškėja iš kur ta dabartinių menotyrinink(i)ų arogancija ir pasipūtimas - pasirodo smegenų veiklos modernistinėje tapyboje ieškoti neverta - tik postmodernioji menotyra išm(i)(a)nkština smegenis taip, kad nebūtinai atskirsi kur pisuaras, o kur tapyba.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti