Galerija „Vartai“ iki sausio pavirto memorialiniu muziejumi. Na, bent jau vienos salės pusė tai tikrai. Žilvino Landzbergo instaliacija „Sun Set“ („Saulėlydis“) susideda iš dviejų erdvių. Pirmoji – tai Saulėlydžio aikštė su surūdijusiu fontanu ir gėrimų automatu šalia pablukusia freska dengtos sienos. Užėjus už freskos patenkama į aukščiau aprašytą dievdirbio dirbtuvę. Tai galėtų būti paties Landzbergo dirbtuvė, jei jis į „Vartus“ būtų laiko mašina perkeltas iš XX a. pirmos pusės. Arba jei dabartinis Landzbergas, perkeltas bent 90 metų į praeitį, praradęs viltis grįžti pas mus, ramiai įsikurtų Zervynose ir toliau iš pliauskų drožinėtų knygas, raides, gyvates, cilindrus ir šunų galvas. Pagarsėtų kaip vietos keistuolis, kuris dėl asmeninio žavesio ir įtaigios šnekos pamažu taptų vietos legenda. Ir jei dėl istorinės neteisybės jo kukli dirbtuvėlė būtų nuniokota ir nugrimztų užmarštin, tai būtent dabar, archyvų ir mikrolegendų klestėjimo metu, jai pats metas atgimti visu gražumu.

Menotyrininkė Ūla Tornau išskyrė skirtingus laikus, veikiančius Landzbergo instaliacijose. Tai žiūrovo buvimo instaliacijoje laikas, „aptiktosios“ istorijos laikas ir menamas atskirų instaliaciją sudarančių objektų laikas, kuris dažniausiai varijuoja tarp industrinės masinės produkcijos modernizmo laiko (iš esmės panašaus ir socializme, ir kapitalizme), ir dešimtojo XX a. dešimtmečio posovietinėje Lietuvoje. Instaliacijoje „Sun Set“ pastarųjų dviejų laikų perskyra itin akivaizdi. Vos įėjus pasitinka menkų gabaritų aikštė, viešoji erdvė, viliojanti skysčiais (fontanu ir gėrimų automatu) ir papuošta nublukusia freska a la Edas Ruscha su užrašu „Sunset“ („Saulėlydis“). Lapkričio ir gruodžio prietemoje iliustruojant freskos įrašą, aikštė apšviesta iš apačios staline lempa. Įsipylus gėrimo iš freskos sienoje įtaisyto gėrimų automato ir slenkant į kitą galerijos salę, sustabdo prie sienos pritvirtintas veidrodėlis. Išvysti save su stiklinaite „Saulėlydžio“ fone. Štai ir tapai istorijos dalyviu.

Instaliacijos objektai – surūdijusioje vonelėje šokinėjanti fontano čiurkšlė ir aplink ją plūduriuojančios vienkartinės stiklinaitės bei neaiškios kilmės gėrimo automatas. Toks bandymas kurti patrauklią viešąją erdvę, joje įrengiant automatizuotas atrakcijas ir paslaugas, tikiu, puikiai atliko savo funkcijas tiek socialistiniame, tiek kapitalistiniame miestuose, kol buvo noro ir pinigų tuos automatus prižiūrėti. Tačiau socialistiniuose miestuose, manau, ir keliuose kapitalistiniuose, noro ir pinigų užteko neilgam, tad neprižiūrimos atrakcijos tapo neveikiančios, nepatrauklios viešosios erdvės simboliais. Beveik neosimbolistinė „Saulėlydžio“ freska žymi ribą tarp neveikiančios viešosios erdvės ir mitinės erdvės, į kurią patenkama pro dureles freskoje. O patenkama į patalpą, mano įvardytą kaip dievdirbio dirbtuvė. Čia saugu nuo viso likusio pasaulio negandų, o įrengta nežinia kokiu laiku. Ir nors, atrodytų, dirbtuvė turėtų tarnauti aiškiam ir praktiškam tikslui, iš šios dirbtuvės gamyba ir fizinio darbo ženklai pašalinti. Joje galima kontempliuoti knygų tomelius, o užkluptam vizijos ant sienos užsipaišyti figūrų siluetus. Ir štai, apvaizdai, burtams ar stebuklui pasidarbavus, lentynos pilnos skulptūrėlių. Tokia tad mitinė intelektualinė erdvė, kurioje galėjo dirbti Platonas, Tomas Akvinietis ir Vytautas Šerys, o dabar įsikūrė Žilvinas Landzbergas.

Grįžus į Saulėlydžio aikštę ir traukiant gilyn į galeriją, patenkama į kitą Landzbergo instaliaciją „The Future is Now“ („Ateitis yra dabar“), pirmą kartą rodytą Vienoje, projekte „Kuruota Vienoje 2011: Rytai pagal Pietvakarius“ („Curated by Viena 2011: EAST by SOUTH WEST“) šių metų gegužę. Nors „Sun Set“ ir „The Future is Now“ yra dvi atskiros instaliacijos, jos puikiai susilipdo į bendrą mikrokosmą. Ypač, jei įsivaizduosime šalia Saulėlydžio aikštės stovintį daugiabutį namą, kuriame išsitenka ir dievdirbio dirbtuvė, ir siurrealistinio interjero 9-ojo dešimtmečio butas. „The Future is Now“ susideda iš dangaus žydrumo kilimo, veidrodinės balos, dviejų kelmų, bambuko ar kito medžio pagaliukų užuolaidos ir dviejų lavos gabalų formos šviestuvų. Ši paroda tęsis iki sausio, taip Kalėdų (Saulėgrįžos šventės) išvakarėse Mokytojų namų kolektyvas galės griebti tuos du, nors ir guminius, kelmus, ir tįsti juos per Vilniaus gatvę, užsukdami į visus kiemus. Ši žiauri fantazija mane aplankė prisiminus pagoniškąjį kelmą Blukį, kuris simbolizavo šaknis (pradžią ir pabaigą), ir slibiną, ir visą blogį, kurį reikia nugalėti, kad grįžtų Saulė. Todėl, pravilkę per visą kaimą, senieji baltai tą kelmą sudegindavo. Turbūt Landzbergo kelmų toks likimas neištiks, nes jie sudėtingesni nei Blukiai. Ant jų viršaus uždėta kažkas panašaus į cilindrą. Jis mano simbolių lentelėje veikia dviem kryptimis – kaip iliuzionistų naudojama talpykla triušiams bei karveliams ir kaip senos sistemos atstovo ir lygių teisių priešo aksesuaras George’o Orwello veikale „1984“. Pradanginti ar bent paslėpti šaknis bei praeities blogio (sistemos) slibiną, gal tam cilindras stirkso ant kelmo? Bala, sekant Blukio logika, yra požeminio blogio akis, o čia ji – veidrodinė ir atspindi tinklu dengtas galerijos lubas ir mūsų pačių nustebusius veidus. Ir vėl netyčia tampi instaliacijos dalimi – požeminio blogio taip lengvai nepamatysi. Medinių pagaliukų užuolaida su sąlyginiu kalnų peizažu ir švytintys lavos gabalai praplečia instaliacijos geografiją ir verčia į kvadratiniame kambaryje sutalpintą peizažą žvelgti tarptautiniu žvilgsniu. Taip lietuviški Blukiai tampa, pavyzdžiui, Švarcvaldo girios ir Weberio ar Schuberto operų Blukiais.

Plačiau >>