Poetas, muzikantas, kino režisierius Jimas Jarmuschas gimė Ohajo valstijoje 1953 metais. Kolumbijos universitete jis studijavo literatūrą, mokėsi režisūros Niujorko universitete pas Nicholasą Ray’ų, grojo grupėje „Del Byzanteens“, buvo aktorius, bet po išvykos į Paryžių, kur kelias dienas praleido prancūzų sinematekoje, susirgo kinu. Kino režisieriaus patirties Jarmuschas įgijo dirbdamas asistentu, ypač didelės įtakos (be Ray’aus) jam turėjo Wimas Wendersas, kurio asistentu jam taip pat teko būti. 1980 m. Jarmuschas debiutavo filmu „Amžinos atostogos“, kuriame jau akivaizdūs būsimo režisieriaus stiliaus elementai.

Apie tai, kokį kiną kūrė Jarmuschas 9-ajame dešimtmetyje, primins 1986 m. prancūzų žurnale „Revue du Cinema“ išspausdintas Daniele Parra pokalbis su režisieriumi.

Ar „Už įstatymo ribų“ prologas, kuriame pristatomi du filmo herojai amerikiečiai, atskleidžia ir jo esmę?

Taip, pasinaudojau prologu kaip įžanga, bet norėjau, kad jis taptų savotišku filmo „kondensatu“, nuo pat pirmųjų scenų įtraukiančiu į specifišką Naujojo Orleano atmosferą. Nuo pirmųjų kadrų norėjau apibrėžti, kaip bus filmuojama, kokia bus keista Tomo Waitso muzika, jau įžangoje visiškai sąmoningai įdėjau specialią dainą. Pirmuosiuose filmo kadruose rodomos kapinės, slenkantis karavanas ir kapų eilė, o abiem personažams – Zakui ir Džekui – suteikti bruožai, nurodantys ypatingą jų dvasinės mirties rūšį. Vėliau tolstame nuo kapinių ir mirties simbolių. Tai reiškia, kad jie netrukus išsilaisvins iš tos rūšies mirties. Tai taip pat ir supažindinimas su personažais: kas jie yra, iš kokios visuomenės grupės yra kilę, kokios jų moterys. Visa tai pasakoma išsaugant situacijos ir sąlygų paraleliškumą. Prologas – tarsi atskiras filmas, pats savaime jis yra visuma.

Filme remiatės tam tikromis konvencijomis, bet naudojate jas atvirkščiai. Tą metodą įkūnija Roberto Benigni personažas. Taip Jūs išsaugote distanciją...

Taip, tai tiesa. Elgiuosi taip, nes noriu išsaugoti tam tikras kino konvencijas netapdamas žanro vergu. Kurti konvencijoms ištikimą kiną man neįdomu. Visa tai vyksta kažkuriame mano pasąmonės sluoksnyje. „Už įstatymo ribų“ yra vietų, kur remiuosi film noir tradicija. Šis filmas galėtų būti konvencionalus pasakojimas apie pabėgimą, t.y. rodytų jo eigą. Tačiau aš nerodau pabėgimo. Nurodydamas žanrą, kuriu jo priešingybę. Užsimenu apie pabėgimą iš kalėjimo, kaip ir 4-ojo dešimtmečio filmuose, bet rodau tik klaidžiojimą po pelkes ir Roberto susitikimą su Nikoleta. Tos santrumpos man leidžia išvengti vieno stiliaus spąstų.

Niekas negali pretenduoti sukurti visiškai originalų kūrinį. Režisierius visada atsiremia į kitus kūrinius, dažnai prieš savo valią. Kūryba, prasidedanti nuliu, neįmanoma, nes visus veikia įvairiausios įtakos. Tačiau galima pabandyti kitą požiūrį į įvairiausių elementų, iš kurių susideda mūsų kino kultūra, sumą. Ne siekti absoliutaus originalumo, bet remtis konvencijomis kaip savosios kūrybos pagrindu. Tada atsiranda meninio savitumo galimybė, šansas sukurti kažką nauja. Taip individualus žinomų elementų naudojimas gali tapti nuosava kalba ir originaliu režisieriaus stiliumi.

Kaip ir „Keisčiau nei rojuje“, ir čia Jūs žaidžiate kalba. Kartu su nemokančiu anglų kalbos Roberto filme atsiranda komizmas, žodžių žaismas verčia kitaip traktuoti filmo situacijas...

Man tai leidžia žaisti dviprasmiškumu. Kai Robertas suvokia kalėjimo draugų žvilgsnių priešiškumą, jis geraširdiškai mesteli sąsiuvinyje užrašytą posakį: „Jei žvilgsniu galima nužudyti, esu negyvas.“ Kai susipažinome, Roberto Benigni nemokėjo nė žodžio angliškai, o aš nė žodžio itališkai. Tokioje situacijoje pasitelkėme žiupsnelį prancūzų kalbos ir pradėjome komunikuoti kitaip. Ilgas valandas kalbėjomės be pagrindinio bendravimo veiksnio – nemokėdami bendros kalbos. Tada man atėjo į galvą mintis sukurti būtent tokį personažą.

Vaidmuo sudomino Roberto, nes visai nepriminė tų, kuriuos jis dažniausiai vaidina. Italijoje jis garsėja kaip aktorius, sugebantis kalbėti neįtikėtinai greitai. Kalba jam –priemonė kurti personažo komizmą. Čia jis staiga neteko to instrumento ir turėjo ieškoti visai naujų išraiškos priemonių, artimų nebyliajam kinui, naudojo gestus ir judesius. Pavyzdžiui, pirmojoje scenoje, kai jis įeina į kamerą ir nori kalbėtis su Zaku ir Džeku, jis sako: „Excuse me...“ ir kartu ranka rodo gestą, reiškiantį „Prašau jūsų labai nedaug“. Jis kartoja tą gestą keliskart, jį pabrėždamas. Nepriklausomai nuo komiškojo aspekto, ši detalė išryškina bendravimo poreikį ir personažo charakterį. Visą filmą Roberto, negalėdamas išreikšti minčių žodžiais, sieks jas išreikšti kūnu. Naudos gestų kalbą ir vaidins genialiai. Tas bandymas ieškoti galimybių išreikšti mintis savo fiziškumu priartina jį prie Charlie Chaplino ar Busterio Keatono.

Filmo pagrindas – kiekvieno aktoriaus asmenybė.

Visa mano, kaip režisieriaus, veikla remiasi aktoriais. Rašau scenarijus konkretiems aktoriams, jie man yra svarbiausi. „Už įstatymo ribų“ parašiau vaidmenis specialiai Johnui Lurie, Tomui Waitsui ir Roberto Benigni. Kiekvienam jų radau atskirą raktą, siekiau skirtingų darbo metodų, atitinkančių jų asmenybes. Nemokantis anglų kalbos Benigni turėjo tiksliai laikytis teksto. Tai buvo jo rodyklė. Bet filmuojant tekstas liovėsi jį ribojęs, atvirkščiai, tai, kas iš pradžių buvo kliūtis, tapo personažą papildančiu, jį praturtinančiu elementu. Scena, kurioje jis kalba apie savo motiną, šeimą, triušį, iš pradžių buvo parašyta su dialogais. Pasiūliau jam nesimokyti teksto atmintinai, tik improvizuoti duota tema. Tai buvo sunku, bet galų gale jis suvaidino puikiai. Roberto pats parašė sceną, kurioje pasakoja, kaip užmušė žmogų. Jis sugalvojo tris tos scenos versijas, kartu jas aptarėme ir kartu išsirinkome vieną. Tai labai svarbus epizodas, nes būtent jame tarp trijų vyrų užsimezga autentiškas ryšys. Roberto klausia, kodėl Zakas ir Džekas sėdi kalėjime. Pasirodo, jie tapo manipuliacijos aukomis, o Roberto atsitiktinai užmušė žmogų. Jis pradeda pasakoti savo beprotišką istoriją.

Su Tomu Waitsu buvo kitaip. Jis – profesionalus aktorius, baigė mokyklą, ir jo santykis su vaidmeniu klasikinis. Jis norėjo preciziškai laikytis teksto ir sukurti personažą konkretaus scenarijaus pagrindu, o ne iš nuosavų improvizacijų. Toks yra jo susiliejimo su personažu, kurį turi suvaidinti, būdas.

Johnas Lurie jau vaidino „Amžinose atostogose“ ir „Keisčiau nei rojuje“. Jis tvirtina, kad nėra aktorius. Bet užtenka į jį pasižiūrėti, kad pasidarytum priešingą išvadą. Tai šių laikų aktorius nuo galvos iki kojų. Jis mėgsta dirbti intuityviai, laisvai improvizuoti, keisti dialogus. Jis dažnai pasiūlydavo pakeitimų. Aptardavome jo pasiūlymus, dažniausiai pripažindavau, kad jis teisus. Taip jis įnešė į filmą kažką nauja. Kiekvienas iš trijų aktorių papildė vaidinamus personažus savimi.

Svarbiausia Jums – sukurti herojaus tipą. Ar siužetas ne toks svarbus?

Taip, pirmiausia sugalvoju personažus, o ne tai, kas jiems gali atsitikti, ir tik paskui kuriu siužetą. Rašau scenarijų turėdamas omenyje aktorių asmenybes ir leidžiu jiems mane vesti. Be to, filmuoju ilgus kadrus. Tokie kadrai naudingi aktoriams, nes leidžia pagilinti vaidmens koncepciją.

Jūsų filmų scenos primena paveikslus, vaizdiniai tarsi paveikslai...

Kiekviena scena turi savo prasmę ir reikšmę. Scenos jungiasi ir kuria pasakojimą. Aktorius koncentruojasi į sceną, o ne į siužetą. Jis neturi rūpintis filmo vientisumu. Tai – režisieriaus uždavinys. Ar noriu, kad kiekviena scena būtų visuma, būtų mažas filmas su pradžia ir pabaiga. Man visai nerūpi, ar žiūrovas numatys, kas atsitiks netrukus, ir ar filmo pabaigoje istorija jam pasirodys visiškai užbaigta. Visada palieku paraštes nenumatytiems dalykams, ir filmuojant, ir kai peržiūrinėju nufilmuotą medžiagą. Taip dirbdamas pasiekiu numatytą tikslą. Wimas Wendersas kuria filmus atvirkščiai – iš eilės filmuoja scenas, dažnai tikrasis pasakojimas gimsta tik filmuojant atskiras scenas. Man taip neatsitinka.

Jei filmuočiau kitaip, turbūt pamesčiau tikrąjį siužetą ir nebesugebėčiau tęsti pasakojimo. Nesinaudoju kadruote, tiksliu scenarijumi. Mano sumanymai įgyvendinami kadro kompozicija, apšvietimu, kameros objektyvo kampu. Anksti ryte ateinu į filmavimo aikštelę be jokio ankstesnio plano. Dirbdamas taip jaučiuosi laisviausiai.

Kadrų kompozicijas nustatau su Robby Mülleriu. Tarp „Keisčiau nei rojuje“ ir „Už įstatymo ribų“ yra milžiniškas skirtumas. Pirmajame filme sąmoningai įvedžiau užtamsinimus, kad tarp scenų atsirastų tarsi tuštuma, kitame siekiau vientisumo ir taip nufilmuotų kadrų, kad matytųsi kiekviena detalė.

Jūsų filmuose labai svarbi muzika, o aktoriai dažnai yra ir muzikai, kaip kad Johnas Lurie ar Tomas Waitsas.

Mėgstu, kai mane supa tokie muzikai kaip Tomas, taip pat ir Roberto, kuris savo karjeros pradžioje domėjosi muzika. Ji užima mano gyvenime ir filmuose daug vietos. Dažnai filmų sumanymai ateina į galvą, kai klausausi kokio nors kūrinio. Muzika ir kinas man šiek tiek yra tas pats. Jie abu visiškai absorbuoja mūsų dėmesį ir kaip simfonija laikui bėgant įgyja tam tikrų išmatavimų. Reikia suvokti jų visumą, negali sustabdyti projekcijos arba nutraukti grojimo nesugriaunant kūrinio ritmo. Džiaugsmas, kurį jaučia kino žiūrovas ar muzikos klausytojas, iš esmės skiriasi nuo džiaugsmo, patiriamo žiūrint į paveikslą ar skaitant eilėraštį, kai nevaržomas laiko gali studijuoti net menkiausias jų detales. „Už įstatymo ribų“ muzika suvaidino labai svarbų vaidmenį – tai ne tik filmo personažų refleksija, bet ir apmąstymas apie tą kūrybos formą, kurios siekiu.

Jūsų filmuose fantazijos elementas dažniausiai atsiranda kartu su užsieniečiais. Jums patinka supriešinti Ameriką su kita kultūra?

Taip, tas mišinys yra ir manyje. Mano filmai kalba apie Ameriką ir jos kultūrą, bet mano herojai dažnai nėra amerikiečiai. Amerika neturi kultūros arba ta kultūra nėra pastovi. Amerikiečių kultūra yra kaip pakuotė, išmetama atidarius pakelį. Efemeriška. Žinoma, ta kultūra giliai mane veikia, esu amerikietiškas iki kaulų smegenų, bet jaučiu ir gilią giminystę su užsieniu, pirmiausia su Europa. Norėjau į savo filmus sudėti visus savo asmenybės bruožus ir tai, ką išgyvenau.

Parengė Kora Ročkienė

„7 meno dienos“ Nr.42 (964), 2011-11-25