Konkursinę festivalio programą visada vertini kaip programinę: joje negali būti atsitiktinių filmų, ji atspindi rengėjų nuostatas, pabrėžia, kas jiems atrodo aktualu ir perspektyvu šių dienų kine. Tačiau „Scanoramos“ konkursinei programai „Jauna Lietuva trumpai“ būtų sunku pritaikyti šiuos kriterijus.
Filmų pas mus sukuriama per mažai, kad galėtum rinktis. Tačiau tai nereiškia, kad galima įsileisti viską. Pastaroji mintis kilo pažiūrėjus antrąją lietuvišką konkursinę programą, kurioje surinkti užsienyje kino besimokančių (arba išmokusių) jaunų lietuvių darbai. Tokio pretenzingo, iš stereotipų (pirmiausia – mąstymo) nukalto blogo kino nesitikėjau. Rasa Aliukonytė filme „Kalėdaitis“ pasakoja iš piršto laužtą istoriją apie mergaitę, kurią sovietmečiu per Kūčias mama pasiunčia bažnyčion kalėdaičių. Pakeliui mergaitė sutinka blogus treninguotus vyrukus (akivaizdžiai iš šiek tiek vėlesnių laikų), o bažnyčioje jos laukia geras ir blogas kunigai. Blogas yra apkūnusis, jis per išpažintį neleidžia žegnotis kaire ranka ir nenori duoti kalėdaičių, nes bėgdama nuo blogųjų vyrukų mergaitė pametė motinos įduotas kapeikas. Gerasis yra ilgaplaukis, gražus ir atlaidus. Finale mergaitė jiems duoda kišenėje rastus kūčiukus ir nušvitę visi trys pajunta gerumo jėgą. Fone dar yra mergaitės motina, rengianti Kūčių stalą su trispalvės skiautele rankose. Ši pasakėlė apie patriotišką ir dievobaimingą lietuvių tautą papasakota taip sutirštinant spalvas, kad pradeda skambėti juokingai. Jauna režisierė panaudoja visą sunkiąją kino artileriją – sudėtingus rakursus, apskritai daug retorikos priemonių, griausmingus garsus, ir taip sutirština atmosferą, kad visąlaik atrodo, jog tuoj atsitiks kažkas baisaus, bet neatsitinka nieko, tik, pavyzdžiui, apkūnusis kunigas piktai pasižiūri į mergaitę. Kai kino išraiškos priemonės neatitinka filmo temos, viską užgožia perdėjimas ir kičas.
Kitoks kičas atsiranda, kai lietuviai vaidina užsieniečius. Simonas Gylis filme „Rendevouz“ primena lietuvių žiniasklaidos ne vienus metus pasakotą siaubingą istoriją apie tai, kokiomis aplinkybėmis Vilniuje mirė viena prancūzų kino aktorė. Filmas prasideda, kai į namus, kur apsistojo aktorė ir jos meilužis, atvyksta aktorės brolis. Jis nenutuokia, kas atsitiko, nors sesers meilužis sėdėdamas priešais akivaizdžiai siaubingai kenčia. Daliaus Jančiausko ir Mindaugo Papinigio vaidyba apgailėtina, jie labiau primena kokius nors Vilijampolės „bičiukus“, o ne inteligentiškus žmones, menininkus, kuriuos iš visų jėgų stengiasi vaidinti, todėl efektas daugiau nei komiškas. Dialogai, kuriuos jiems tenka sakyti, dar labiau apgailėtini: tai banalybių srautas iš virėjoms skirto meilės romano. Todėl nieko keista, kad dramatiškiausiose filmo vietose pradedi nuoširdžiai kvatotis. Nes „Rendezvouz“ personažų jausmai yra tokie pat tikri, kaip pavadinimas (taisyklingai prancūziškai jis turėtų būti „Rendez-vous“ – žinoma, velnias dažniausiai slypi detalėse). Riebus pabaigos taškas – mirusioji vilki raudoną kaip kraujas suknelę – savaip net logiškas.
Eglė Vertelytė nusekė pramintais takais – apie Mongoliją, kurios žmonės išgyvena sudėtingą transformaciją, paskutiniais dešimtmečiais sukurta daug įsimintinų dokumentinių filmų. Tačiau „UB Lama“ vis dėlto dar ne filmas. Tai – medžiaga būsimam filmui, kurią pasitelkusi režisierė turėtų sugalvoti koncepciją ir keliauti atgal į Mongoliją – jau iš tikrųjų kurti filmo. Nes monotoniškai sudėti viską, ką pavyko nufilmuoti, net nepaisant įdomaus personažo ar jo aplinkos, dar nereiškia sukurti filmą.
Panašios bėdos ištiko ir Rūtą Bučiūnaitę, kuri tradicišką home video kažkodėl pavadino dokumentiniu filmu „Mano senelis“. Jauna režisierė, matyt, dar nežino, kad dokumentiniam kino portretui neužtenka dramatiško portretuojamojo likimo, ekrane turi atsiskleisti ir asmenybė. Senelis, žinoma, pasiduoda anūkėlės įkalbinėjimams: sportuoja, geria vitaminus, važinėjasi „Žiguliuku“, prisimena mirusią žmoną, bet tų prisiminimų kažkaip nejauku klausytis, atrodo, lyg jis kalbėtų ne su anūke, o kokiame nors viešame ir oficialiame susirinkime.
Nuotaiką praskaidrino Arūno Eimučio „Super M nuotykiai“. Tai – filmas-pokštas. Jo autorius turi humoro jausmą, bet turkiškų Holivudo perdirbinių įkvėptas filmas, deja, tik perdirbinio perdirbinys. Šįkart lietuviškas.
Provokatoriaus Roko Eltermano filmo „Paskutinė medaus mėnesio diena“ nesulaukiau. Pertrauka bei techniniai nesklandumai užtruko ir aš išėjau žiūrėti rumuno Constantino Popescu „Gyvenimo principų“. Žinoma, po Andriaus Blaževičiaus filmo „Dešimt priežasčių“ žiūrėti rumunišką filmą buvo gana ironiška. Bet jei rimtai, Blaževičius man pasirodė vienintelis, kuris nori suprasti, kas vyksta čia ir dabar, parodyti savo bendraamžius, užaugusius nykiuose, pilkuose ir beveidžiuose rajonuose, jų būseną, aplinką, viltis. Mariaus Repšio suvaidintas Vytas – iš tų, kuriuos kasdien sutinki laiptinėje, gatvėje ar parduotuvėje. Pamatyti jame asmenybę, išgyvenančią pirmosios meilės abejones ir skausmą, ne taip jau lengva. Bet Blaževičius su Repšiu tai parodo įtikinamai ir paprastai. „Dešimt priežasčių“ – vientisas ir stilistiškai nuoseklus filmas. Dramatizmą perteikia terpė, kurioje egzistuoja personažai ir kuri, regis, tuoj gali sprogti nuo susikaupusios prievartos, nevilties. Nykus ne tik rajonas, ne tik kasdienybė ar tėvai, žiūrintys lietuvišką televiziją ir klausantys siaubingų iš ekrano sklindančių dainų. Banalybei pasmerkta atrodo ir jaunų filmo herojų ateitis – lyg iš Raimondo Vabalo „Birželio, vasaros pradžios“ pranašystės: „Niekas nepasikeis“.
Bet filmas prasideda Vyto troškimu išsiveržti iš tos pilkumos – jis surengia puotą mylimajai ant daugiabučio stogo. Meilė sugeba pakelti herojų virš kasdienybės, todėl filmo pabaigoje vis dėlto lieka šiek tiek vilties. Vienas mano išmintingas draugas vertina filmus pagal tai, ar jų herojai sukelia norą būti kartu su jais, jiems padėti, užjausti. Žiūrėdama „Dešimt priežasčių“ tai pajutau.
„7 meno dienos“ Nr.42 (964), 2011-11-25
|
Skaityti visus 
Rašyti
