Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
FOTOGRAFIJA

Čigonų medis


Kalbamės su fotografu Pauliumi Normantu


Linas Vildžiūnas

Share |
Paulius Normantas. „Čigonai. Radžastanas“
Pauliau, kasmet užsuki į „7 meno dienas“ papasakoti apie savo nuveiktus darbus. Iš Tavo atsinešto parodos katalogo matau, kad ėmeisi visai naujos temos?

Taip, tai ketvirta tema mano gyvenime, trejus metus truksiantis projektas, kurį pavadinau „Čigonų medis“. Fotografuoti pradėjau vasario mėnesį čigonų istorinėje tėvynėje Šiaurės Indijoje, Radžastane. Gegužę ir birželį darbą tęsiau Rytų Vengrijoje, Rumunijos ir Ukrainos pasienyje. Apvažiavau 14 kaimų, kuriuose čigonai sudaro apie 80 proc. gyventojų. Vidutinis Vengrijos kaimas prilygsta Lietuvos miesteliui, jame gyvena 2–3 tūkst. žmonių. O apskritai Rytų Vengrijoje čigonai sudaro 20 proc. visų gyventojų. Rytinėje Sabolčo-Satmaro apskrityje, – jos centras Nyredhaza, kurioje gyvenu, – iš 600 tūkst. gyventojų apie 140 tūkst. yra čigonai.

 

Mano tikslas buvo ieškoti seniausių čigonų, – jų gyvenimo trukmė trumpesnė, vidurkis 60–65 metai, ir, atrodo, toliau mažėja. Per pusantro mėnesio radau apie dvidešimt 65–80 metų amžiaus žmonių. Kai kurie tiesiog nuostabūs, labai įdomūs. Kitas uždavinys buvo fotografuoti pirmųjų mokyklos klasių mokinukus – kad matytųsi ateitis. Seniausia mano sutikta 84-erių močiutė turi 100 anūkų ir proanūkių. Čigonų šeimose auga po 12–14 vaikų. Antai nedideliame 700 gyventojų kaime, kur čigonų yra 600, tarp 22 pradinės mokyklos pirmokų buvo 3 vengrų vaikai. Šiuo metu Vengrijoje gyvena 1,3 mln. čigonų. Paskaičiuota, kad 2017 m. jų bus 3 milijonai. Tokia šalies demografinė perspektyva.

 

Žinome, kad dėl to Vengrijoje tvyro nemenka socialinė įtampa. Gal gali papasakoti plačiau?

 

Čigonų bendruomenė yra nepaprastai įbauginta. Užpernai šalyje įvykdyta keletas brutalių teroro aktų, daugiausiai šiaurinėje Boršodo apskrityje, kurios centras yra Miškolcas ir kur taip pat gausu čigonų. Keturi vyrukai, diskotekų apsauginiai, naktimis važinėjo po kaimus, mėtydavo į namus Molotovo kokteilius, o kai išbėgdavo žmonės, šaudė į juos iš pistoleto, nežiūrėdami, vyrai, moterys, vaikai ar seniai. Grupuotę pernai pagavo, bet įtampos tai nesumažino. Todėl dirbti buvo labai sunku. Pradžioje apvažiavau kaimus dar ne fotografuoti, tik pasidairyti. Dažniausiai būdavau sustabdomas prie vartų, – suk atgal, nes kviesim policiją. Tik su apskrities viršininko raštu, čigonų savivaldybės pirmininko parašu, su palyda, iš anksto paskambinus telefonu mane įsileisdavo į kiemą, na, retkarčiais ir į kambarį. Bet parašė apskrities laikraštis, po savaitės pakartojo, – jau gali parodyti žmonėms, kai kurie pakvietė ir arbatos išgerti. Fotografavau Vengrijoje po 27 metų pertraukos ir reikėjo dirbti labai intensyviai. Rugsėjo – spalio mėnesiais surengiau parodą Nyredhazoje, Józsefo Andráso muziejuje. Eksponavau 95 darbus, apie trečdalį sudaro nuotraukos iš Radžastano. Lapkričio 7 d. ši paroda savaitei perkelta į Vengrijos parlamento rūmus. O kitų metų gegužę ketinu ją rodyti Briuselyje. Tikiuosi, kad ji turės ir politinį, socialinį atgarsį.

 

Ar projektą iniciavai Tu pats?

 

Jau seniai norėjau fotografuoti „šaltininius“, kaip juos vadinu, Indijos čigonus. Istorikų teigimu, iš Indijos čigonai pajudėjo apie 1360 metus ir apsistojo Balkanuose. Kreipiausi į Nyredhazos apskrities viršininką, ir sutarėme, kad parems per vietinį kultūros fondą, jeigu fotografuosiu ir Vengrijos čigonus. Gavau pinigų darbui Indijoje, o kai grįžau, pratęsėme sutartį, numatydami ir būsimos parodos išlaidas. Apskrities kultūros fondas ketina įtraukti į projektą dar dvi Europos Sąjungos valstybes – Rumuniją ir Slovakiją – bei Ukrainą. Parengėme sąmatą struktūriniams fondams, kurioje smulkiai numatytos išlaidos dvejiems metams, – ekspedicijos, parodos, fotoalbumas. Projektas labai sudėtingas, reikės dirbti kaip jaunystėje, per dieną padaryti po 250–300 kadrų, bet man jis įdomus. Po Naujųjų savo lėšomis gal dar nusigausiu į „šaltininę“ Indiją – Radžastaną ir Pandžabą. O po to – Rumunija, buvęs Vengrijos kraštas Erdely, Transilvanija. Ten, sako, čigonai dar dėvi plačiakraštes skrybėles ir vasarą gyvena ant ratų. Kitąmet galbūt dar ir Užkarpatės Ukraina, o 2013-aisiais – Slovakija. Ten, girdėjau, kai kurie miesteliai virtę tiesiog čigonų getais, kur policija juos suveža ir palieka be jokių pragyvenimo lėšų. Ne taip, kaip Vengrijoje, kur kiekvienas bedarbis gauna apie 130 eurų pašalpą kas mėnesį. Penkių vaikų motinos pašalpa – 600 eurų. O tokių čigonių motinų daugybė.

 

Integracija vyksta sunkiai?

 

Nėra darbo vietų. „Guliašinio“ socializmo laikais kursuodavo vadinamieji „juodieji“ traukiniai. Pirmadienį anksti ryte jie pajudėdavo į Budapeštą... į statybas – mėtyti plytas, maišyti betoną ir pan. Čigonai dirbdavo įvairius juodus darbus ir prie geležinkelių. Penktadieniais parveždavo namo į kaimus. Už gautus kelis tūkstančius forintų – keliasdešimt dolerių – užtekdavo pavalgyti, bet 10-ojo dešimtmečio pradžioje viskas baigėsi. Dabar vyriausybė deda daug pastangų, kad padėtis pagerėtų: ateinančiais metais šalyje žadama sukurti 50–70 tūkst. darbo vietų, o papildomai – dar 200 tūkst. darbo vietų čigonams. Bet iš esmės tai viešieji darbai – šluoti gatves, plauti langus. Pašalpos bus mokamos algų pavidalu.

 

Ar smarkiai skiriasi Indijos ir Vengrijos čigonai?

 

Indijoje jų labai nedaug, vos keli milijonai. Niekas tiksliai net ir nežino – kiek, jie beveik netyrinėti, neaprašyti. Ieškojau čigonus pažįstančių žmonių, vietinių muziejininkų. Kai nusileidau Radžastano mieste Džodpūre, labai pasisekė, nes svečių namų šeimininkas pažinojo vieną čigonų vadą. Taip susipažinau su šokančiais čigonais – kalbelija, – kurie pragyvena iš šokių. Apvažiavau kelis kaimus prie Džodpūro, po to dirbau Džaisalmere – jau dykumoje prie Pakistano sienos. Yra dar 6–7 etninės grupės. Bandžara – keliaujantys, džogis – elgetaujantys čigonai. Dar vienus sutikau turguose: jie sukčiauja, mainikauja, lošia kortomis. Capera užsiima gyvačių kerėjimu. Dar kiti verčiasi kalvyste – važinėja po kaimus, kausto arklius, taiso varinius rykus.

 

Išoriškai nuo Vengrijos čigonų jie skiriasi nedaug, tik drabužiais. Tas pats laisvės pojūtis, gyvenimas šia diena. Vienas Vengrijos kaimo seniūnas man pasakojo, kad čigonai savivaldybei pina krepšius, kuriuos noriai perka turistai. Galėtų nupinti gerokai daugiau, bet gavę uždarbį dingsta ir vėl pasirodo tik kai baigiasi pinigai.

 

Vadinasi, keiti savo kūrybos kryptį?

 

Nuo budizmo tikrai nenusigręšiu. Netrukus išskrendu į Tailandą ir Kambodžą. Kitų metų gegužę atidarau parodą pasaulinėje „Expo“ parodoje Pietų Korėjoje, ji bus skirta Lietuvai – Neringos kopoms ir Kryžių kalnui. Su čigonais intensyviai dirbsiu dar dvejus metus, o paskui prie šios temos nebegrįšiu. Beje, garsi vengrų fotografė Eva Keleti, pasižiūrėjusi parodą, pasakė, kad aš vienintelis nufotografavau Vengrijos čigonus su meile. Tai man komplimentas. Vilniaus meras Artūras Zuokas kitąmet ketina atvežti parodą į Vilnių. Šįkart į Lietuvą ir atvažiavau pakviestas A. Zuoko. Dabar tvirtai galiu pasakyti, kad Užupyje, Malūnų g. 8, tikrai bus atidarytas Azijos meno muziejus. Nedidelis, specializuotas budistinio sakralinio meno muziejus. A. Zuokas yra tarsi šio muziejaus krikštatėvis, nes kai 2005 m. rudenį parodžiau Rotušėje savo kolekciją, Miesto taryba ir paskyrė pastatą Malūnų gatvėje. Meras nusiteikęs labai energingai, turi numatęs ir vieną kitą mecenatą. Prie steigėjų neseniai prisidėjo Vilniaus universitetas. Dabar rengiami viešosios įstaigos įstatai, bus suformuota valdyba. Tikiuosi, kad jau kitąmet miestas turės dar vieną kultūrinės traukos objektą, kur lankytojai galės susipažinti su 14 Azijos valstybių budistiniu menu.

 

Ačiū už pokalbį.

 

Užrašė Linas Vildžiūnas


 

 

„7 meno dienos“ Nr.42 (964), 2011-11-25

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

qWGJzWBfMJn, 2012-03-15 18:00

Kovo 11 Patriotinė eisena Pratęsdamas gražią ksmteainę tradiciją, šių 2011 metų kovo 11 d. 16 val. Lietuvių Tautinis Centras rengia eitynes Vilniuje, Gedimino prospektu, siekdamas pagerbti Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą svarbiausią datą Naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje. Tikime, kad šis projektas padės vienyti Lietuvių Tautą, o taip pat skatins pilietiškumą ir pagarbą savo šalies istorijai. 2011 metų Kovo 11 dieną 16 val. Patriotinė eisena pajudės Gedimino prospektu nuo Gedimino paminklo Katedros aikštėje. Eiseną sudarys pėstieji su priekyje einančiomis merginomis, vilkinčiomis lietuvių tautiniais rūbais. Eisenoje dalyvaus vyrų choras, dainuosiantis lietuvių tautines dainas. 17 val. eisena pasieks Lukiškių aikštę. Čia, Aukų g. skverelyje, prie paminklo žuvusiems už laisvę sugiedosime Tautinį himną. 17 val. 30 min. renginio pabaiga. Kiek vėliau įvyks ksmteainis tradicinis, Vorai MC rengiamas koncertas – Tėvynei , skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti.Lietuva Lietuviams!Ne Rytams ir Vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams.Lietuvi, stok greta Lietuvio!Už Tautą, Laisvę ir Tėvynę!Prieš raudoną , juodą , žydrą kyšininkų mafiją!Prieš ped-erastinio Jievrosojuzo komisarų diktatūrą!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti