Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau filmų, imituojančių nebyliojo kino stilių. Nespalvoti, nebylūs filmai vėl traukia žiūrovus. Matyt, pavargome nuo pernelyg spalvotų ir žodingų. Pernai Venecijoje spindėjo Rustamo Chamdamovo „Briliantai", šiemet Kanuose (ir „Scanoramoje") - Michelio Hazanaviciaus „Artistas", o LTV2 ateinantį trečiadienį (23 d. 22.40) parodys 2007 m. Australijoje sukurtą Rolfo de Heero „Daktaro Plonko pasaulio pabaigą". Filmas nukels į 1907-uosius, kai garsus mokslininkas apskaičiuoja, jog lygiai po šimto ir vienų metų įvyks pasaulio pabaiga. Iš jo šaiposi politikai bei biurokratai, net ištikimas mokinys.

Tokia jau visų vizionierių dalia. Bet daktaras Plonkas nusprendžia įrodyti, kad yra teisus, todėl išranda laiko mašiną. Jis nori keliauti į ateitį ir surasti įrodymų. Bet, pasirodo, kad 2007-aisiais politikai ir biurokratai neišnyko, net atvirkščiai. Ateityje daktarą ištinka daug rimtesni nuotykiai.

Negaliu nepacituoti Sankt Peterburgo kritiko Michailo Trofimenkovo, kuris „Komersante" taip rašė apie šį filmą: „Tik viena gali aptemdyti vaikišką malonumą, kurį suteikia de Heero filmas. O gal jis visa tai daro rimtai? O jei jis iš tikrųjų sukūrė pamfletą apie antiteroristinę isteriją, kurios aukomis tapo Plonkas ir Stokas, apie televiziją, apie postindustrinį automatizuotų cechų ir betonu užlietų kadaise malonių peizažų siaubą. O gal tik australai gali įvertinti jo pilietišką gestą? Bet net jei ir yra taip, pilietiškų gestų šiuolaikiniame kine akivaizdžiai per daug, o „Daktaro Plonko pasaulio pabaiga" - vienintelė ir nepakartojama."

TV3 šiąnakt (18 d. 01.00) siūlo leistis atgal į praeitį kartu su Timu Burtonu. 1999 m. pasirodęs jo „Raitelis be galvos" iki šiol yra vienas mėgstamiausių mano filmų. ...1799-aisiais viename Naujosios Anglijos miestelyje ir jo apylinkėse randama lavonų nukirstomis galvomis. Jos paprasčiausiai dingo. Išsigandę gyventojai įsitikinę, kad žudikas - raitelis be galvos. Bet XVIII a. jums ne kokie nors viduramžiai, kai žmonės tikėjo pasakomis, todėl Niujorko valdžia siunčia tirti nusikaltimų patį geriausią policijos tyrėją. Kreinas (dar netapęs pirato Džeko Žvirblio įkaitu Johnny Deppas) netiki nei legendomis, nei pomirtiniu kerštu. Jis atvyksta į miestą apsiginklavęs naujausiais mokslo išradimais. Bet čia tyrėjas susižavės keista gražuole Katrina, o netrukus jį pasivys ir vis didėjantis iracionalumo pojūtis. Burtonas, žinoma, filme gerai pasišaipė iš šių laikų žmonių susižavėjimo naujovėmis, bet kartu sukūrė įtaigų, iracionalios nuojautos ir tikros siaubo poezijos persmelktą filmą.

Pats Burtonas tvirtino, kad „Raitelis be galvos" - pagarbos duoklė kino studijai „Hammer Film Production". 1934 m. D. Britanijoje įkurta Williamo Hamerio, ji išgarsėjo visame pasaulyje vadinamaisiais „gotiškais siaubo filmais". Studija juos kūrė 1950-1970 metais. Filmai buvo pigūs (25 filmavimo dienos, iš vieno filmo į kitą perkeliamos dekoracijos), bet neįtikėtinai stilingi (ryškios spalvos, moderni režisūra), juose vaidino garsiausi britų aktoriai, bet, ko gero, žiūrovus labiausiai traukė keistas erotizmo ir prievartos mišinys. Burtonas: „Dievinu visus siaubo filmus, kuriuos 6-7-ajame dešimtmečiais sukūrė Hammerio studija. Tie filmai labai gražūs. Tai - tikras menas ir kino žanras, kurį mėgstu labiausiai."

Iš kartojimų ir vėl rekomenduoju Otaro Joselianio 1971 m. filmą „Gyveno strazdas giesmininkas" (LTV2, 20 val.) apie talentingą muzikantą, kuris nuolat rūpinasi kitais. Režisierius pavadino filmą „atsainia tragedija". Tai genialus pasakojimas apie gyvenimo prasmę, tokių dabar niekas nekuria. Gal bijo, kad nesupras, o gal paprasčiausiai sunku atvirai pasakyti sau, kad, pasak vieno poeto, „gyvenimas - tai neišnaudotų galimybių suma". Šiuolaikiniai lietuvių kino tyrinėtojai, sekdami Gilles'iu Deleuze'u, mėgsta analizuoti laiką. Todėl priminsiu vieną įdomią Michailo Brašinskio pastabą: „Filme „Gyveno strazdas giesmininkas" konflikto epicentru tapo laikas. Laiką filme išreiškia ne tik herojaus patirtis - jis blaškėsi tuščiai stengdamasis sujungti pabirusio laiko tėkmę, - bet ir filmo audinys."

Jūsų -

Jonas Ūbis 

„7 meno dienos“ Nr.41 (963), 2011-11-18