Visą pamokos vaizdo įrašą galima pamatyti www.seance.ru.

Apribojimai

Filmo „Medžiotojas" scenarijus buvo parašytas prieš dvejus metus. Tada, jei pamenate, buvo krizė, Rusijoje filmuota mažai filmų, todėl „Medžiotojo" filmavimas taip pat nusikėlė.

Susiklostė ne visai naudinga situacija: scenarijus baigtas, režisierius pasirengęs jį filmuoti, bet nėra galimybių tai padaryti. Reikia laukti. Bet tiesiog sėdėti ir laukti neįmanoma. Todėl pradedi galvoti apie ką nors kita, dirbti, paskui grįžti prie scenarijaus, jį perdarinėti, valyti, kažką iš jo mėtyti. Kai vėl staiga atsiranda galimybė kurti filmą, esi pasirengęs, bet jau kitaip. Krizė sugriovė natūralų procesą, kuriuo aš tikiu.

Kita vertus, kartais pagalvoju, kad tie trukdymai savaip teisingai pakeitė darbo procesą. Filmas buvo nufilmuotas po metų pauzės. Dabar prisimenu, koks buvo scenarijus, kai rengiausi filmavimui. Keista, bet jei aš jį būčiau baigęs, tarkime, metais anksčiau, filmas būtų ne toks artimas pirminiam sumanymui.

Viena vertus, apribojimai kenkia, kita vertus, jie svarbūs. Sovietmečiu scenarijaus rašymas buvo ilgas procesas, reikėjo jį derinti su daugybe instancijų. Buvo, pavyzdžiui, rimta redagavimo sistema. Dažnai girdime neigiamus vienų ar kitų režisierių atsiliepimus. Žinoma, tai tiesa. Bet toks mechanizmas kartais duodavo teigiamus rezultatus.

Apribojimai stimuliuoja, jie paverčia mane susikoncentravusiu žmogumi. Kartais, net dabar, kai egzistuoja šiuolaikinės skaitmeninės technologijos, man atrodo, kad darbas su kino juosta - vienas iš tų apribojimų, kurie iš tikrųjų pakreipia procesą teisinga linkme. Galimybių gausa man trukdo. Man patinka, kai baigiasi juosta, kai lieka laiko pakeisti tą juostą, patinka žinoti, kiek jos metrų liko kasetėje. Juosta, kamera, filmavimo grupė, filmavimo aikštelė, aktoriai, kurie mano filmuose dažniausiai neprofesionalūs, - visa tai labai mobilizuoja mano vidinį procesą.

Kinas iš esmės susideda iš daugybės apribojimų. Net ir kadras turi ribas. Nuo to viskas ir prasideda.

Juosta ir skaitmuo

Su skaitmeninėmis technologijomis galima pasiekti labai kokybiškų rezultatų. Bet per visus darbo kine ir bendravimo su įvairiais kinematografininkais metus aš taip iš nieko ir neišgirdau logiško paaiškinimo, koks skirtumas tarp kino juostos ir skaitmens. Išskyrus tai, kad žiūrovai kažkaip vidumi juostą priima geriau. Mes darėme kino bandymus nauja skaitmenine kamera „Red One". Visi jie buvo geri, bet kai pamatėme bandymus kino juostoje, supratome, kad filmą reikia filmuo ti juostoje. Juosta, ji... Juosta yra juosta. Tai vyksta pojūčių lygiu, subtilūs dalykai, kai pradedi suprasti ką nors, ką aplink sunku suprasti visiems, išskyrus tave. Pavyzdžiui, kai matau atspausdintą filmo kopiją, filmas man tampa materialus. Jis arti, jis šalia manęs.

Neprofesionalūs aktoriai

Yra daug priežasčių, kodėl mano filmuose tiek daug neprofesionalių aktorių. Pradėdamas filmą ir pats nežinau, ką filmuosiu. Suprantu, kad surasti artistą lengviau nei neartistą. Artistų galima ieškoti duomenų bazėse, o neartistų - neaišku kur: reikia vaikščioti gatvėmis ir žiūrėti į žmones. Bet pagal išorę dar sunku suprasti. Todėl iš pradžių aš ieškau profesionalų. Pradedu su jais dirbti ir vienu metu suprantu, kad kažkas ne taip. Kad einama ne ta linkme, kad kažkas nesutelpa.

Man regis, filmas egzistuoja jau tada, kai jį sugalvoji. Jei taip, jis pradeda pats diktuoti tam tikras sąlygas... Esu įsitikinęs, kad aktorius - visada du objektai: žmogus ir kaukė. Kaukė turi paaiškinti, ko nori žmogus. Tarsi vieno žmogaus nepakaktų, kaukė tampa vedliu, kaip ir užkadrinis tekstas. Kaukė aiškina, pateikia mintį, padėtą ant lėkštutės. Kaukė - tai patvirtintos žaidimo taisyklės tarp kino ir žiūrovų, tarp aktoriaus ir žiūrovo. Aš taip suprantu. Galima ginčytis, bet, man regis, tame yra tiesos. Tačiau neaktorius egzistuoja kitaip.

Neprofesionalūs aktoriai turi vieną nuostabų bruožą, nors laikui bėgant ir jis išnyksta. Jei filmavimo aikštelėje teisingai sukuri situaciją, jie iš tikrųjų pamiršta, kur yra. Tampa pačiais savimi. Ir tas kontaktas tarp aktoriaus ir žiūrovo, tas nereikalingas kontaktas neįvyksta.

Neįvyksta nereikalingas kadro užpildymas. Aktorius mėgsta užpildyti kadrą. Aš tikiu, kad žmogus turi užpildyti kadrą. Bet ne visą.

Siužetas

Yra problema, kurią norėčiau išsiaiškinti: žmogui reikia išmanyti kiną, kurį jis nori sukurti. Žmogus stoja mokytis režisūros ir tarsi jau žino. Man atrodo, kad iš pat pradžių yra kitaip. Iš pradžių nėra noro paprasčiausiai sukurti filmą. Mes esame taip padaryti, kad turime konkretizuoti savo troškimus. Tai pasireiškia siužetu, kuris šauna į galvą.

Bet savaime siužetas atsirasti negali. Siužetas yra susijęs su vaizdiniu arba personažų vaizdiniais. Kas atsiranda anksčiau - vaizdinys ar siužetas, - nežino niekas. Bent jau aš tikrai nežinau. Jei iš pradžių savaime atsiranda siužetas ir jis tave labai įkvepia, o paskui pagal tą siužetą pradedi prie jo pririšti personažus, atsiranda didelė tikimybė įlįsti į kokį nors konkretų žanrą. Todėl pagrindinis dalykas kine, į kurį galima remtis, yra žmogus. Žmogaus neįmanoma įterpti į siužetą. Žanriniame kine kitaip. Todėl man pirmiausia iškyla žmogus ir prie jo beveik iškart prisiriša koks nors mikrosiužetas. Be siužeto žmogus taip pat iš esmės neegzistuoja, jis egzistuoja savo veiksmais, pasireiškimais, santykiais. Tai - glaudžiai susiję dalykai. Emocija susijusi su žmogaus persikūnijimu, jo vidiniu išgyvenimu. Išgyvenimas - siužetas, siužetas - žmogus, žmogus - išgyvenimas. štai taip klostosi mano galvoje.

Parengė Kora Ročkienė

„7 meno dienos“ Nr.41 (963), 2011-11-18